2008 m. sausio-vasario mėnesiais 5 savaites iš Ekvadoro į Peru keliavome per džiunglių upes. Vienintelis transportas Amazonių džiunglėse – valtys, motorlaiviai ir krovininiai laivai. Šiame filmuke daugiausia vaizdų iš laivų su kuriais mes keliavome link Iquitos – didžiausio keliais neprivažiuojamo pasaulyje miesto (apie 0,5 mln. gyventojų).
Kuba nėra lengva šalis plonos piniginės keliautojams. Šiame straipsnyje surinkta informacija turėtų pasitarnauti planuojantiems kelionę į tą egzotišką šalį.
Išvažiuoti dirbti savanorišką darbą į besivystančias šalis jau yra pakankamai populiaru visame pasaulyje.
Jei internete padarysite paiešką, pavyzdžiui, „volunteer” arba „volunteering programs„, jums bus pateikta galybė nuorodų į savanorišką darbą organizuojančias institucijas. Vienos jų bus skirtos tik konkrečios šalies gyventojams. Kitos – lietuviams nebus priimtinos, nes visas išlaidas reikia pasidengti pačiam (tokių programų kainos grubiai tariant prasideda nuo ~2000-3000€ 3-5 mėnesiams).
Žodžiu, tokių organizacijų, kurios pilnai arba dalinai padengtų savanorių išlaidas, arba dalyvavimo mokestis būtų nedidelis, nėra daug.
Šiame puslapyje pateikiu informaciją būtent apie tokias organizacijas. Pasakojimai ir programų trumpi aprašymai parašyti pačių dalyvavusių.
Mūsų su Katja „Follow The Road” kelionės metu 2006 m. kovo-rugpjūčio mėnesiais buvome apsistoję Copper Bank kaimelyje Belizo šiaurėje (Centrinė Amerika). Poilsiavietėje, kurioje gyvenome nemokamai, kelis kartus gaminome kokoso pieną. Būtent šį procesą ir nusprendėme įamžinti.
Taip pat galite perskaityti detalią kokoso pieno gamybos instrukciją.
Kelionės data: 2005 rugpjūčio 2-10
Rugpjūčio pradžioje, kartu su Katja teko savaitę pasiblaškyti palei šiauriausios Škotijos pakraščius.
Pirmiausia iš Londono su pigiu skrydžiu nusigavom iki Glasgow, o iš jo su 1 svaro autobusu MegaBus iki Inverness – miestelio šiaurinėje Škotijos dalyje. Toliau keliavom 1 savaitę vien tranzais maršrutu: Inverness – šiaurės rytų pakrantė (Thurso, John o’Groats, Wick) – šiaurinė pakrantė (Tongue, Durness) ir galiausiai šiaurės vakarų pajūris (Scourie, Ullapool, Dundonell, Dornie) – Inverness – Edinburgh.
Jei trumpai, tai tranzavosi visai neblogai, tik problema – mažai gyventojų, todėl ir labai mažai mašinų.
Šiaurės rytinėj daly – dykuma. Neįsivaizduoju ką ten žiūrėti, nebent nusikelti į Orkney ir kitas salas. Bet siaip tas regionas lygus kaip Lietuva, ir praktiškai nė vieno medžio. Todėl prie vėjuotos dienos, darosi gan liūdna.
2004 m. praleidęs 6 mėnesius Afrikoje nusprendžiau pasidalinti savo įspūdžiais su kitais. Ta proga buvau paruošęs 1,5-2 val. trukmės prezentaciją, kurios metu rodydavau nuotraukas iš kelionės per Rytų Afriką ir savanoriško darbo PARe, filmus iš gyvenimo juodukų rajone, grodavau keletą PARo melodijų bei, žinoma, pasakodavau nutikusius nutikimus.
Iš viso apturėjau 13 prezentacijų ~450-iems skirtingų žmonių 6-iose šalyse (PAR, Vokietija, Lenkija, Lietuva, Latvija, Danija).
Šitas filmas – tai tarsi mano prezentacijų „treileris” (reklaminis klipukas).
Subtitrai anglų kalba.
Khayelitsha juodukų priemiestyje netoli Keiptauno (Pietų Afrikoje) sekmadieniais palaikydavau slovakui Juraj kompaniją nueiti į Romos katalikų bažnyčią, kurioje per mišias visi dainuoja ir šoka.
Filmuota 2004 m. rudenį
Pietų Afrikos Respublikoje, Khayelitsha priemiestyje (30km nuo Keiptauno) – draugas Juraj nufilmavo mokyklos aplinką. Filme pamatysite mokinukus, kompiuterių kambarį, kuriame dirbome, mūsų kolegę, irgi savanorę – Sigrid iš Vokietijos.
Filmuota 2004 m. rudenį.
Kelionės data: 2004 rugpjūtis – lapkritis
Keiptaunas- Cape Town
Keiptaunas – miestas pilnas baltų žmonių, ir turistų. Jaučiaus kaip kokioj Europoj. PAR baltieji (ir dauguma kitų su aukštuoju išsilavinimu) gyvena, mano manymu, geriau nei žmonės Lietuvoje, su 4-6 kartus didesniais atlyginimais nei pas mus. Šeima visuomet turi atskirą namą su baseiniu. Daugiabučių nedaug…
Viešas transportas prastai išvystytas. Yra mikruškės, kurios naudojamos daugiausia juodukų ir traukiniai, kuriais daug baltųjų keliauja į/iš darbo rytais ir vakarais. Gal vietiniai PARiečiai gasdins kad mikruškės ir traukiniai nėra saugus transportas, tačiau per 4 mėnesius bent jau aš nieko blogo nebuvau patyręs.
2004 m. lapkričio mėnesį kartu su draugu Juraj (iš Slovakijos) gyvenome lūšnoje Khayelitsha juodukų priemiestyje 30 km nuo Keiptauno (Pietų Afrikos Respublika). Juodukų mokykla, kurioje savanoriavome, turėjo video kamerą, kuria nusprendėme vieną savaitgalį pasinaudoti ir uždokumentuoti blynų kepimą lūšnoje.
LABAS

Kontaktui: pastas@kligys.com