Mano gyvenimo tikslas – jaustis gerai

Šis tekstukas pasirodė 2012 m. spalį Vilniaus Licėjaus leidinuke „Andai”. Pilną leidinio PDFą galite atsisiųsti čia (18 MB).

2012 m. KOVAS

Jau keletą mėnesių su žmona Katja esame įsikūrę Vokietijoje. Vasario gale pradėjau lankyti intensyvius, pusmečio trukmės vokiečių kalbos kursus, po penkias akademines valandas kiekvieną darbo dieną. Juose mūsų grupelė labai maža – vos devyni žmonės. Ten visai linksma. Esu labiau pelėda, tad anksti ryte prasidedantys kursai – puikus būdas pailginti dieną. Nuovargis mano gyvenime jau seniai neegzistuoja, nes užsiimu tik tuo, kas man labiausiai patinka, kas arčiausiai širdies. O nuo to pavargti neįmanoma.

Šiuo metu turiu keletą aistrų: domėjimąsi žaliavalgiška mityba, pokerio lošimą internete bei dvasinių mokymų klausymąsi. Būtent tai šiuo metu man teikia didžiausią džiaugsmą, nes mano pagrindinis ir vienintelis gyvenimo tikslas yra gerai jaustis! Šį tikslą man pasiekti labai lengva, nes gyvenime vadovaujuosi ne logika, o širdimi ir intuicija. Kiekvieną kartą, kai turiu priimti sprendimą, pasirenku tą variantą, kuris tuo metu man sukelia daugiausia pozityvių jausmų. Gyvendamas išmokau, jog pasaulis, kurį matau ir kurį patiriu aplink save, yra ne kas kita, o mano paties veidrodis. Pavyzdžiui, jei pastebiu kokią nors kito žmogaus savybę, kuri erzina ar nepatinka, stengiuosi tą pačią savybę įžvelgti savyje. Tai puikus būdas geriau pažinti save patį! Tačiau su veidrodžiu reikia elgtis labai atsargiai – ką pats jam rodau, tokį atspindį ir matau. Dėl šios priežasties man svarbu visuomet jaustis tik gerai. Esu pasidavęs dabarčiai. Esu laimingas ir patenkintas toks, koks esu, ir čia, kur esu.

Vienoje kartoninėje dėžėje turiu kuklią krūvelę dokumentų, kurie liudija, jog esu baigęs Vilniaus licėjų, VU informatikos bakalaurą, duombazių inžinerijos magistrą universitete Danijoje… Visa tai man – tik istorija, tik praėjęs aš, kuris nebeegzistuoja. Tikiu, kad visa, kas nutinka gyvenime, turi priežastį. Viskas vyksta tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku – nei minute anksčiau ir nei minute vėliau. Todėl esu dėkingas likimui, kad besimokydamas įvairiose institucijose galėjau suvokti, kas man nėra prie širdies ir kas man kelia džiaugsmą. Gyvenimas yra pilnas kontrastų – vien jų dėka mes tobulėjame.

Prisipažinsiu, 1996 metais baigęs licėjų, neturėjau nė menkiausios idėjos, ką norėčiau veikti toliau. Lengviausia tuo metu pasirodė plaukti ant bangos, tad nusprendžiau stoti į aukštąją. Matematika buvo vienintelis dalykas, kuris labai patiko, todėl įmerkiau koją į VU Matematikos fakultetą. Tiesą pasakius, negalėjau net įsivaizduoti, kas iš viso to išeis.

Buvau kantrus, tačiau jau pirmame VU kurse užsidegiau kelionių autostopu aistra. Būtent gyvendamas jomis, jaučiausi gyvas ir prabudęs! Pagaliau sužinojau, ko noriu – kompiuteriai turėjo tapti mano hobiu, o kelionės – profesija, taigi didžiausia motyvacija studijuoti magistrą Danijoje ir buvo galimybė mažiausiai dvejus metus pagyventi kitoje šalyje, pajusti kiek kitokią kultūrą, pasimankštinti žaidžiant naujoje smėlio dėžėje.

2003 metais susipažinau su vokietaite Katja (iki šiol su ja bendraujame angliškai), kurios svajonė buvo lygiai tokia pati, kaip ir mano – keliauti bei pažinti pasaulį. Nuo 2005 metų ėmėme gyventi kelyje – judėjom pakeleivingomis mašinomis ir nakvojome palapinėje arba vietinių žmonių namuose. Šia patirtimi dalinomės ir internete. Mus labiausiai domino žmonės, jų gyvenimas tuo momentu. Prieš atvykdami į naują šalį, apie ją iš anksto nieko neskaitydavome. Viską pajusdavome bendraudami su žmonėmis. Per tuos metus kai kuriuose kraštuose (Belize, Ekvadore, Indijoje, Malaizijoje, Tailande, Australijoje) buvome įsikūrę ir ilgesniam laikui, 2-6 mėnesiams. Per šį laiką spėdavome susirasti draugų, pažinti aplinkinių parduotuvių prekeivius, pabendrauti su kaimynais.

Pastaraisiais metais po truputį brendo naujas mūsų gyvenimo epizodas – noras ilgesniam laikui (mažiausiai metams ar dviem) susikurti savo Namus. 2011 metais mus širdys atvedė į Vokietiją. Dabar gyvename mažame Heidenau miestelyje netoli Drezdeno (užsukit į svečius kada! 🙂 ). Iš esmės mūsų gyvenimas nepasikeitė – ir toliau užsiimame tik tuo, kas mums patinka ir teikia daugiausia malonumo. Anksčiau žavėjo pasaulio žmonių pažinimas, o dabar tos aistros kiek kitokios. Tačiau, kaip ir seniau, jaučiame palaimą ir esame laimingi. O tam pasiekti paslaptis paprasta – klausome širdies ir vidiniam balsui niekuomet neprieštaraujame.