Peru ligoninių ir klinikų patirtis

2008 vasaris-kovas
Peru: Iquitos, Lima ir kt.

Sirgti Peru nėra taip jau blogai. Peru teko svečiuotis keletą mėnesių ir dėl įvairiausių priežasčių pasitaikė daug progų apsilankyti pas vietinius daktarus įvairiose institucijose. Šiame pasakojime apžvelgsiu šios šalies skirtingas gydymo įstaigas ir jų kainas.

Ligoninės, klinikos, poliklinikos ir kita

Peru gydymo įstaigas skirstyčiau į penkias kategorijas:

Ligoninės – priklauso valstybei, žmonių kaip skruzdėlyne, įėjus susidraugaukite su kantrybe.

Jei tai miestas – ligoninės daktarai bus pigiausias būdas pasikonsultuoti. Nemanau, kad kokybė ligoninėse yra bloga, nes juk dažnai tie patys daktarai dirba ir privačiose klinikose.

Ikitos (Iquitos) ligoninėje lankėmės kai po penkių savaičių kelionės džiunglėse susirgau maliarija (detalus šio nuotykio pasakojimas čia). Ten greitos pagalbos daktaro apžiūra kainavo 3 soles (2,40 Lt). Kadangi šis, puse milijono gyventojų turintis, miestas yra vidury džiunglių, egzistuoja taip vadinamas „maliarijos projektas”, kuriame dalyvauja visi sergantys šia liga. Tai reiškia, kad maliarijos apsėsti gauna reikiamus vaistus nemokamai (finansuoja valstybė). Tiesa, sistema šiek tiek kvaila. Yra dviejų rušių maliarija – vivax ir, kiek pavojingesnė, falciparum. Pirmajai gydyti tabletės geriamos 5 dienas, antrai – tris. „Maliarijos projekto” kvailumas pasireiškia tuo, jog visų reikiamų vaistų iš karto neduoda. Reikia kas dieną užsukti į ligoninę ir pasįmti dienos dozę. Kai tų vaistų reikėjo man, kovojom kad duotų viską iš karto, nes ligoniui važinėti į ligoninę kasdien yra nesąmonė.

Kadangi pirmomis dienomis Iquitos ligoninėj jokios ligos nerado, dėl šventos ramybės buvom užsukę ir į kitą mieste esančią Regiono Ligoninę. Čia greitos pagalbos konsultacija kaštavo kiek daugiau – 7 soles (5,50 Lt). Būtent čia daktaras man diagnozavo tropinę karštligę (Dengę).

Peru sostinėje Limoje kelionių draudimo neturintiems ir mažu biudžetu keliaujantiems pasitarnaus Hospital de la Solidaridad (Solidarumo Ligoninė). Tai didžiulis savivaldybės projektas, kurio dėka mieste įvairiuose rajonuose yra pastatytos mobilios ligoninės su daugiau nei 50 sričių specialistų. Šių ligoninių pagrindinė mintis – pagalba visiems už prieinamą kainą. Kaip jie patys rašo reklaminėje brošiūroje „Prieinamomis kainomis be eilių ir kliūčių aptarnaujame visus, nesvarbu ar turit socialinį draudimą ar ne”.

2008 m. pradžioje solidarumo ligoninių Limoje buvo 14. Be jų, tas pats projektas įrengė ir panašų skaičių kiek mažesnių sveikatos centrų, tačiau su ta pačia idėja – „aptarnaujame visus”.

Pirmą kartą pamačius solidarumo ligoninę, turbūt nustebsit – „kas čia per vagonėliai?”. Tai, dažniausiai, baltai su mėlynom detalėm nudažytų konteinerių kompleksas, kuriame įkurti kabinetai daktarams, laboratorijų kambariai ir kitos paslaugos, o priešais vagonėlius – plastmasinės kėdės pacientams. Nors jie žada aptarnavimą be eilių, vis tik tenka palaukti tiek kasoje, tiek ir prie populiaresnių daktarų – neumologų (plaučiai), otorinolaringologų (ausis-nosis-gerklė) ir kitų.

Konsultacija solidarumo ligoninėse kainuoja 9 solės (7,20 Lt). Susimokėti būtina iš anksto. Buvau užsukęs pas dantistą. Pirminė apžiūra pas šiuos specialistus kainuoja kiek mažiau – 5 solės (4 Lt). Už danties nuotrauką teko mokėti prieš fotografuojantis (9 solės, 7,20 Lt), na o prieš dedant plombą – buvau nusiūstas į kasą dar kartelį kartą (laikina plomba 16 Lt). Aparatūra neatrodė itin moderniška, tačiau juk ne blizgantys įrankiai, o meilė darbui yra svarbiausia.

Teko apsilankyti ir Taknos (Tacna) miestelio ligoninėje. Tai gyvenvietė prie pat Čilės. Pastarojoje šalyje daktarų paslaugos žymiai brangesnės nei Peru, tad čiliečiai miniom traukia į Takną. Nuo šio antplūdžio vietinė ligoninė jau yra apsidraudusi. Naujo paciento ligos istorijos užvedimas kainuoja 7 solės (5,60 Lt), tačiau užsieniečiams – 25 solės (20 Lt). Po kryžiaus kelių per ligoninės administraciją, vokietei Katjai vis tik pavyko į kompiuterinę sistemą užsiregistuoti kaip perujietei ir mokėti sąžiningą kainą. Jai padarė išimtį, nes užsieniečiams tarifas užkeltas dėl čiliečių kaltės, na o Katja juk atvykus iš nekaltos šalies Europoje. Konsultacija su daktarais šioje ligoninėje kainavo 5 soles (4 Lt), tačiau pamirškit apie ausų, nosies ir gerklės specialistą, kurio darbotvarkė užpildyta trims savaitėms į priekį.

Klinikos – privačios gydyklos, kuriose priklausomai nuo prestižo, išvaizdos ir daktarų, lupa dažniausiai žvėriškus pinigus.

Mes klinikose nesilankėme, tačiau teko girdėti, jog Limoje daktarai už vieną konsultaciją šiose įstaigose plėšia 150-200 solių (120-160 Lt). Kaip ten bebūtų, turintiems kišenėje žvangančių, gal geriau šlamančių, klinikos sutaupys laiko ir nepasišiukšlins paslaugos kokybe.

Poliklinikos – irgi privačios, su pagrindiniu skirtumu nuo klinikų – kainomis.

Limoje teko lankytis Peru-Japonijos poliklinikoje (Policlinico Peruano-Japones), kur konsultacija su tropinių ligų gydytojų kainavo 30 solių (24 Lt). Ši kaina, matyt, standartinė daugumai daktarų toje įstaigoje. Pats pastatas atrodė didelis, ištaigus ir tvarkingas. Viduje norėdami krimsnoti sausainius, apsauginio (jų čia kiekvienam aukšte) buvom maloniai paprašyti tai daryti kitame aukšte esančioje kavinukėje. Mat, pagal poliklinikos taisykles, viduje valgyti draudžiama (kavinė nesiskaito).

Minėtoje gydykloje konsultacijos kaina, bent jau vidutinio perujiečio atžvilgiu – nėra maža, tačiau eilės susidarydavo. Mūsų aplankytas daktaras kiekvieną pacientą įdėmiai išklausydavo, taip aptarnaudamas 2-3 žmones per valandą. Lukterėti savo eilės tenka kiekvienam, nebent atvykai pirmas.

Ne visos poliklinikos prilygsta jau aprašytajai. Limoje, Komas (Comas) rajone, prispyrė reikalas užsukti pas dantistą. Artimiausią radau dviaukščiame namuke su iškaba „Poliklinika”. Pirmiausia sužinojau, jog dantistas dirba nuo 16:00 iki 22:00. Įdomu kur tas daktaras valkiojasi iki pietų. Į įstaigą užsukau apie puse penkių. Dantistu save vadinantis vaikinukas rankose maigantis kuprinukę priimamajame šnekučiavosi su kolegomis. Buvau pirmas pacientas, tad paprašė kiek lukterėti – reikia gi užsimesti baltą chalatą. Besedėdamas akimis skanavau ant sienų kabančias propagandas. Viena jų – lenta su poliklinikoje dirbančių daktarų vardais. „Susipažinkite su mūsų profesionalais” – taip skelbė apkerpėjusi lenta.

Po akimirkos buvau pakviestas pas profesionalą į kabinetą. Ranką man spaudė turbūt universitetą bebaigiantis vaikinukas, i kurį vaikšto dienos metu. Neneigiu, gal jis jau ir profesionalas. Šiaip savo užduotį atliko kultūringai – man ant vieno danties reikėjo iš naujo uždėti laikiną minkštą plombą. Atrodė, kad daktarėlis daugiau rūpesčių turėjo ne su mano dantimi, o su paciento kėdėje įtaisyta lempa. Na, žinot, ta kuri į dantis spigina, kad geriau visi karijesai matytųsi. Aplink lemputę gerokai pajuodavę, tad laidelių kontaktai buvo šiek tiek pašliję. Tai reiškia, kad norėdamas apžiūrėti mano dantis, vaikinukas turėjo padaryti lemputei lingu-lingu, kad ta kaip nors pagautų kontaktą.

– Čia mūsų aparatūra kiek senoka… – išgirdau dantisto komentarą, turbūt gėda buvo. O man tai kas – juk svarbiausia, kad meilė darbui būtų.

Apsilankymas pas šios poliklinikos dantistą tekainavo 10 solių (8 Lt), bet nepamirškim, jog daktaro užduotis buvo paprastutė.

Dėl tų klinikų ir poliklinikų, tiesą pasakius, nesu tikras ar kaina ir yra rodiklis gydymo įstaigos pavadinimui. Berašydamas prisiminiau, jog teko matyti kliniką, kurioje konsultacija su daktarais kainavo ir apie 35 soles (28 Lt).

Daktarų kabinetai – ispaniškai skamba gražiau „consultorios”, t.y., ten kur teikiamos konsultacijos.

Tai biurai daktarų, kurie turbūt negavo kontrakto klinikose, arba nori dirbti ir reklamuotis individualiai. Kartais pasitaiko kelių aukštų namas, kuriame įsikūrę krūvos nepriklausomai dirbančių specialistų. Toks namas atrodo siaubingai – kiekvienas turi savo vis didesnę ir spalvingesnę iškabą, kad tik pavyktų kaip nors prisivilioti sergančiuosius.

Kainos daktarų kabinetuose turėtų būti pigesnės nei klinikose. Kiek nustebome kai Taknoje otorinolaringologo konsultacija kainavo net 50 solių (40 Lt). Spėjam, kad šiame mieste kainos yra šiek tiek užkeltos dėl sergančių čiliečių invazijos.

Taip pat į kabinetų klasę priskirčiau vietas, kurios per mažos pasivadinti klinika, nes turi vos kelių sričių specialistus. Vieną kartą ieškojom greitos konsultacijos dėl Katjos kosulio. Buvom išbandę keletą natūralių vaistų, tačiau nepadėjo. 15 minučių konsultacija su bendrų žinių (šeimos) daktare, kuri turėjo kabinetą mažame ofise su užrašu „medicininė pagalba”. Kainavo 20 solių (16 Lt). Už trumpą pokalbį, tai buvo nemažai. Ta pačia kaina Limoje galima pasikonsultuoti ir pas visas ligas natūraliom ir homeopatinėm priemonėm gydantį daktarą.

Tarp kitko, viename „Metro” supermarkete Limoje šalia vaistinės matėme iškabą „nemokama daktaro konsultacija” su rodykle vedančia į mažą kambariuką. Tuo metu, deja, patarimų jau nebereikėjo, tačiau ši žinia gal pravers keliaujantiems į Peru.

Sveikatos centrai („puesto de salud” arba „posta medica”) – tai įstaigėlės sutinkamos mažuose kaimeliuose, ten kur komercinės paslaugos arba didelė ligoninė neturi reikšmės.

Džiunglėse, palei upes įsikūrusiuose kaimeliuose šen bei ten yra įrengti sveikatos centrai. Juose ne visada galima rasti daktarus, tačiau kažką, išmanančio medicinoje labiau nei eilinis pilietis, tikrai rasit. Sudėtingesniais atvejais ligonis bus siunčiamas į artimiausią tašką su daktaru. Pantochos (Pantoja) kaimelyje, ant Napo upės kranto prie pat Ekvadoro sienos, daktaro nebuvo, bet užtat jie turėjo gan didelį sveikatos centro pastatėlį. Santa Klotildės (Santa Clotilde) kaime jau galima buvo rasti kiek geriau išvystytą mažą ligoninę. Ją prieš daugiau nei 30 metų įkūrė Šiaurės Amerikos bažnyčių misionieriai. Kai ten lankėmės teko susipažinti su pagrindiniais daktarais – dviem pagyvenusiais vyrukais, vienas iš JAV, kitas iš Kanados. Vietiniai juos vadina tiesiog „tėvais” („padre”), nes jie be ligoninės dar ir mišioms bažnyčioje vadovauja.

Pantochoje konsultacija su medicina išmanančiu – 2 solės (1,60 Lt).

Angoteros kaimelyje (taip pat ant Napo kranto) daktaras Oskaras konsultuoja nemokamai. Tačiau, mums ten lankantis, daktarėlis jau vedė derybas su kaimo seniūnais dėl simbolinio mokesčio konsultacijai įvedimo – bent jau, kad sveikatos centras turėtų už ką valytojai ar vaikams kurie žolę pjauna susimokėti.

Vaistinės

Prieš pabaigiant, trumpai apžvelkime Peru vaistines. Šioje šalyje jos vadinamos „botica”. Kitose Lotynų Amerikos šalyse buvom pripratę jas vadinti „farmacia”. Kaip ten bebūtų, šis pastarasis vardas suprantamas ir Peru:

– Atleiskite, pone, kur galėtume rasti farmaciją?

– Botica? Paprasta, eikit tiesiai, tada į dešinę ir į kairę…

Vaistinėse, žinoma, pirmiausia bandys įsiūlyti vienus iš brangiausių, arba labiausiai išreklamuotus vaistus. Na, mes tokioms provokacijoms nepasiduodavom ir visuomet reikalaudavom gentinių produktų, ispaniškai „generica”. Tai vietinės laboratorijos gaminiai be prabangių logotipų ir reklamos. Kartais gentiniai vaistai kainuodavo net 10 kartų pigiau nei komerciniai.

Nemažai turtingosios farmacijos industrijos agentų teko matyti Peru ligoninėse, poliklinikose ir daktarų kabinetuose. Kostiumais išsidabinę agentai ir agentės paprastai nešiojasi didelį storą diplomatą, kuriame pilna parodomųjų atstovaujamos kompanijos vaistų. Gydymo įstaigos laukiamajame šie reklamuotojai kantriai laukia kol daktaro asistentė gaus leidimą juos pakviesti į kabinetą. Iš vienos pusės gydytojams dovanojami vaistų pavyzdžiai yra gerai nes tos dėžutės dažnai padovanojamos pacientams.

Viename daktaro kabineto laukiamajame teko stebėti kaip vienas iš tu gražiai kostiumuotų agentų patyliukais kažką organizavo su daktaro asistente. Kai susitarimas buvo įvykdytas, agento rankose išvydau asistentės išrašhytą saskaitą 70-čiai solių (56 Lt) su užrašu „pietūs su mediku iš išorės” (ispaniškai „cena con medico exterior”). Spėliojau, kaip čia galima būtų šį sandėrį interpretuoti. Įtariu, jog norėdamas kuo labiau įtikti, vaistų agentas į gydytojo sąskaita oficialiai perves mažą honorarą „už pietus”. Matyt, tai pravartu ir agento atstovaujamai kompanijai, kurios buhalterija fiksuoja padidėjusias išlaidas.

Kitos kainos

Pabaigai, jūsų orientacijai pateikiu keleta kainų ta pačia tema, kurios neįsipaišė į ankstesnį kontekstą:

Plaučių peršvietimas (x-ray) Peru-Japonijos poliklinikoje – 27 solės (22 Lt)

Pilnos hemogramos (bazinis kraujo tyrimo) atlikimas:
Regioninė ligoninė (Iquitos) – 17 solių (13,50 Lt)
Hospital de la Solidaridad (Lima) – 9 solės (7,20 Lt)
Hospital Unanue (Tacna) – 20 solių (16 Lt)

Odontologų paslaugos:
konsultacija – iki 15 solių (12 Lt)
plomba – 20-60 solių (16-48 Lt)
endodoncija (šaknų valymas) – 120-200 solių (95-160 Lt)
danties karūna – 80-250 solių (64-200 Lt)

PS: daktarų ir gydymo įstaigų skirstymas nėra oficialus, visa tai – mano susidarytas įspūdis iš patirties gyvenant kelis mėnesius Peru žemėje.

PPS: Šio straipsnio redaguota ir sutrumpinta versija kadaise buvo publikuota ir lrytas.lt portale.