KUBA – gidas kaip keliauti pigiai

Kuba nėra lengva šalis plonos piniginės keliautojams. Šiame straipsnyje surinkta informacija turėtų pasitarnauti planuojantiems kelionę į tą egzotišką šalį.

• Vagių šalis?
• Pinigai
• Kreditinės kortelės
• Šoping’as ir maistas
• Vanduo
• Transportas
• Autostopas
• Nakvynė
• Žmonės, jų gyvenimas ir jų problemos
• Paštas, telefonas ir internetas
• Elektros revoliucija

Kelionės data: 2007 sausio 18 – vasario 26

Visas nuotraukas iš kelionės Kuboje rasite čia:
http://followtheroad.com/en/pictures/cuba/

Vagių šalis?

Tik nesupraskit manęs klaidingai. Turistams čia tikrai saugu.

Pradėkime nuo to, jog oficialus kubiečio uždarbis – 5-25$ per mėnesį. Tačiau tuo pat metu kiekvienas pilietis per mėnesį sugeneruoja apie 100-300$ pajamų. Žodžiu, politinė sistema žmones riboja, bet visi sukasi kaip gali su tikslu užsidirbti papildomą centą. Jei žmogelis dirba batų gamykloj – nufyrina kelias poras batų į namus, ir vėliau parduoda juos gatvėje. Mums net policininkas kartą siūlė iš jo pirkti ispanišką knygą-gidą apie Kubą. Ir taip sukasi kiekvienas pilietis. Tiesiog sistema verčia būti tokiais.

Pinigai

Tai turbūt pirmas dalykas apie kurį verta užsiminti. Kuboje cirkuliuoja dvigubi pinigai: Kubos pesas, dar vadinama „moneda national” (liet. nacionalinė moneta), bei Kubos konvertuojamas pesas (sutrumpintai CUC – peso convertible).

Po Sovietų Sąjungos griuvimo, Kuba nustojo gauti Rusijos visapusišką palaikymą, kuris padėjo Kubai egzistuoti. Šalis buvo priversta įsileisti turistus, ko pasekoje šiandieną turizmas – bene pagrindinis Kubos pinigų generavimo šaltinis. Pradžioje užsieniečiai atsiskaitinėdavo JAV doleriais. Prieš keletą metų, galbūt dėl sudėtingų Kubos ir JAV santykių, buvo įvestas konvertuojamas pesas kurio santykis su doleriu lygus 1 su 1.

CUC gyvavimo pradžioje jo vertė buvo 150 nacionalinių Kubos pesų. Dabar vienas CUC yra vertas 24 pesų. Iš vieno į kitą pasikeisti galima taip vadinamose La Cadeca – valiutos keitimo punktuose. CUC dar turi bendrą pavadinimą „divisas” (ispaniškai „valiuta”). Pasak valdžios, jų tikslas ateityje pasiekti vienas prie vieno CUC ir Kubos peso santykį.

Turistams atsiskaitant už paslaugas, ar apsipirkinėjant „dolerių” parduotuvėse, konvertuojamą pesą dažnai vadina doleriu, bet dažnai tiesiog pesu. Pavyzdžiui, jei taksi sako, kad pasivėžinimas kainuos 10 dolerių arba 10 pesų, jie turi omeny 10 konvertuojamų pesų. „Dolerių” parduotuvėse, kuriose kainos surašytos konvertuojamais pesais, pardavėja mokamą sumą greičiausiai vadins pesais. Pavyzdžiui, litras pieno kainuoja 2 pesus, tai yra 2 CUC. Kelionės pradžioje visi šitie pavadinimai – pesai, kovertuojami pesai, doleriai, moneda national, divisas – kiek klaidina, tačiau po kelių dienų, įvertinant situaciją, jau nesunku atsirinkti kuriuo pinigu prašoma atsiskaityti.

Beje, nors JAV dolerio santykis su CUC yra vienas prie vieno, tačiau šiai valiutai Kuba taiko 10% mokestį. Tiesą pasakius, aš ne iki galo įkirtau kaip jie ten skaičiuoja JAV dolerio kursą, tačiau banke už 1 USD gausite 0.80 CUC. Tuo tarpu 1 eurą galimą iškeisti į ~1.15-1.17 CUC (priklausomai nuo banko).

Jei kartais sugalvosite keisti savo dolerius ar eurus neoficialiai, gatvėje (sako, tokių keitikų pasitaiko), būkite budrūs, kad už dolerius gautumėt atitinkamą sumą konvertuojamų pesų, o ne vienas prie vieno nacionalinių pesų, kurių vertė 24 kartus mažesnė.

Keliaujant po Kubą teks turėti dvi kišenes pinigams – nacionalinio peso monetoms (nominalai 3p, 1p, 20ct, 5ct), bei konvertuojamo peso centams (nominalai 1p, 50ct, 25ct, 10ct, 5ct, 1ct).

Tiesa, 3 pesų nominalo moneta (0.30 Lt vertės) turi Kubos didvyrio Če Guevaros portretą. Mano manymu, tai labai puikus ir pigus suvenyras. Šią monetą cirkuliacijoje pamatysite labai retai, tačiau ją be problemų išsikeisti galima La Cadeca ofisuose. Beje, tą pačią monetą, matėm, patyliukais siūlo ir suvenyrų parduotuvėse už 1 dolerį.

×××
Atlyginimai Kuboje kapitalistinių šalių standartais – mizerni, apie 100-700 nacionalinių Kubos pesų per mėnesį. Pavertus doleriais tai būtų nuo 5 iki 30 dolerių. Pavyzdžiui, patyręs daktaras ar
universiteto profesorius ko gero gauna apie 600-700 pesų (30 USD), o jaunimo organizacijoje kompiuterių administratoriumi dirbantis vaikinukas gauna apie 16 USD. Mums taip pat pasakojo, kad šlavėjams pradėjo mokėti didelius pinigus – 600 pesų už 15 dienų darbo. Nenuostabu, kad gatvės kai kuriuose miestuose labai švarios – juk būti šlavėju yra pelningiau nei daktaru.

×××
Paradoksalu, tačiau muilo, drabužių, batų ir daug kitų prekių su uždirbtais Kubos pesais neįmanoma nusipirkti. Šiuo atveju aš net nekalbu apie neįkandamas kainas. Problema yra ta, jog minėtus daiktus parduoda tik parduotuvėse, kuriose atsiskaitoma konvertuojamais pesais (CUC). Taigi, gavęs atlyginimą nacionaliniais pesais, žmogelis turi eiti į keityklą, nusipirkti konvertuojamus pesus (1 CUC = 25 pesus) ir tik tada yra galimybė įsigyti muilą.

×××
Viena kubietė dirbanti universitete gavo kontraktą Meksikoje. Čia ją Meksikos universitetas pakvietė darbuotis dviems metams. Kontrakto atlyginimas – 1000 USD per mėnesį. Deja, bet Kubos valstybei vargšė kubietė turi atseikėti net 75% viso uždarbio. Laimei, ji gyvena Meksikos universiteto apartamentuose ir už juos mokėti nereikia.

Kreditinės kortelės

Kiekvienas miestelis turi bankus ir pasitaiko, kad šalia jų yra bankomatas. Mano manymu, tai nėra problema ir per daug jaudintis dėl to nereikėtų. Beje, gryninant pinigus, man uždėjo papildomą 3% mokestį nuo sumos. Šiaip tai, nelabai supratau kaip jie ten skaičiuoja. Oficialiai 1 CUC turėtų būti lygus 1 USD. Kai suvedžiau bankomate, kad noriu išsigryninti 200 CUC, man parašė, kad atitikmuo doleriais yra 216 USD ir dar uždėjo 6.48 USD (t.y. 3%) komisinių. Žodžiu, istorijos pabaigoje Kuba iš tavo kortelės nugręš daugiau nei tikiesi 🙂

Beje, banko kasoje irgi galima išsįmti pinigus iš kortelės. Pas juos 1 CUC kainuoja 1.125 USD, tai reiškia, kad už kiekvieną 100 CUC jums nuo kortelės nuskaičiuos 112.50 USD. Gaunasi kiek brangiau nei variantas su bankomatu.

Girdėjau, kad kai kuriose parduotuvėse galima atsiskaityti kortelėmis, tačiau visko gali būt, kad jie uždės papildomą procentą kainai. Be to, turbūt nerasit ką daug pirkti tokiose parduotuvėse.

Šoping’as ir maistas

Gauti tai ko tau reikia Kuboje – nėra lengva. Reikia klausinėti žmonių ir jie galbūt nukreips reikiama kryptimi. Arba stebėkite ką jie nešasi rankoje ar maišelyje ir skubėkite jų užklausti kur jie tai gavo.

Pavyzdžiui, kartą ėjom Havanos gatvėmis ir ant žemės pamatėm besimėtantį tuščią sojos jogurto maišelį. Tuo pat metu pro šalį žingsniavo mergiotė. Sustabdėm ją ir rodydami į maišelį ant žemės paprašėm paaiškinti kur galėtume nusipirkti tą jogurtą. Po 15 minučių jau ir patys gardžiavomės tuo jogurtu už 1 pesą (0.10 Lt).

Čopi

Prekių pasirinkimas čia labai mažas. Miesto centre rasite valstybines parduotuves kuriose atsiskaitoma konvertuojamais pesais. Vietinių šios prekyvietės vadinamos „čopi”, nuo angliško žodžio „šopping”. Mes jas vadiname „dolerių” parduotuvėmis.

Maisto kainos „čopi” panašios į vakarų Europą, ar net didesnės. Pavyzdžiui, 0.5kg makaronų – 2.50 Lt, 1 litras pieno – 4.70 Lt, 0.5 L jogurto 2.30 Lt, cukraus 1 kg – 5.50 Lt, ryžiu 1 kg – apie 4 Lt, sulčių 1 L – 4.70-8.00 Lt ir pan. Maisto produktai dažniausiai importuoti iš Ispanijos, Olandijos, Venesuelos, ar kitų Europos bei Lotynų Amerikos šalių. Šiose parduotuvėse vargu ar rasit duonos, jau nekalbu apie daržoves ir vaisius. Jei patalpa didesnė, tai dviejų aukštų lentyna bus nukrauta vos kelių rušių majonezu, kita lentyna – su pomidorų piure padažams ir pan. Iš esmės, prekių pavadinimų čia labai mažai.

Paprastai šalia maisto yra ir sekcija su higienos reikmenimis. Tualetinį popierių matėme tik kai kuriose parduotuvėse.

Kai kurie „čopi” turi pramonines prekes ar drabužius. Vitrinose prekės išdėstytos dideliais atstumais, tam kad būtų užpildyta visa erdvė.

Kitos prekyvietės

Dar pasitaiko parduotuvės, kurios neturi iškabų, atrodo labai skurdžiai ir jose pardavinėjami pagrindiniai maisto produktai kubiečiams. Jie juos perka už simbolinę kainą pagal knygutę. Kiekvienas pilietis turi tam tikrą mėnesio limitą maisto produktams už simbolinę kainą – ryžiams, cukrui, vištienai, miltams, kiaušiniams, ir kitiems produktams. Šiose prekyvietėse užsieniečiai vargu ar ras ką nors doro tarp varganoje lentynoje išdėtų dešimties pavadinimų prekių. Nebent kokių ryžių galima papigiai gauti, bet ir tai – priklausys nuo pardavėjo, nes paprastai nurodytos kainos galioja tik kubiečiams perkantiems pagal knygutę.

Pavyzdžiui, egzistuoja gardus sojos jogurtas, kurio 1 L pagal knygutę vietiniai perka už 1 Kubos pesą (0.10 Lt). Tame kioskelyje tą jogurtą jie pardavė ir mums už tą pačią simbolinę kainą. Iš kitos pusės tą patį jogurtą kitose vietose galima nusipirkti ir laisvai už 3 pesus (0.30 Lt). Beveik už dyką 🙂 Jį gal rasite ten kur užrašyta Cafeteria. Tai vietinė kavinukė, kur parduoda kokį nors gaivinantį gėrimą už 1 pesą, gal kaušelį apelsinų ledų uz 0.45 peso (0.05 Lt), gal minėtą sojos jogurtą, turbūt turės sumuštinių su sūrių už kelis pesus ir jei pasiseks – pyrago gabaliuką. Cafeterijų mieste nemažai, tačiau nelabai yra ką ten nusipirkti. Turbūt jos egzistuoja laiko tam kad pardavėjos turėtų darbą, t.y. nuobodžiauti.

Duona

Kuboje tėra trijų rūšių balta duona. Norint nusipirkti vieną iš jų, reikia susirasti Kubos duonos kompanijos parduotuvę. Į tokią užėjus bet kuriame mieste rasite tik vienos rūšies duoną už 3.5-5.0 pesus (0.35-0.50 Lt). Tai didelis kietas ir traškus į maišelį netelpantis baltos duonos gabalas su minkštu skylėtu vidumi. Kai kuriose vietovėse ši duona būdavo dar ilgesnė ir kainuodavo 8 pesus (0.80 Lt). Atradome, kad šį batoną palaikius uždarame maišelyje, žievė pasidarydavo minkštesnė ir valgyti būdavo lengviau. Bet šio triuko efektyvumas priklausydavo nuo kepykloje naudojamo recepto. Beje, kartą užklausėm vietinių, kodėl ta duona kieta kaip medis. Paslaptis ta, jog i jį pagal receptą turėtų dėti daugiau margarino, tačiau pastaruoju šiek tiek apsivagia kepyklos kepėjai…

Egzistuoja kita duonos rūšis, kurią sužvejoti yra sunkiau. Tai delno dydžio minkštos gardžios bandelės. Jos – mūsų mėgstamiausios. Kaip supratom jas pardavinėja žmonėms pagal knygutę po 0.05 peso centus (penkios bandelės už 0.03 Lt). Priklausomai nuo bandelinės, šią duoną įmanoma nusipirkti ir be knygutės už 0.40-1.00 pesą (0.05-0.10 Lt), tačiau reikia žinoti kuriame name yra jų kepykla, nes paprastai iškabų nėra. Baracoa kaimelyje mes į kepyklą ateidavom vėlai vakare ir jie mums patyliukais parduodavo 1 bandelę už 1 pesą (0.10 Lt). Santiago de Cuba bei Cienfuegos miestuose anksti ryte ir gerokai po pietų šią duoną pardavinėdavo gatvėse. Tai švilpuku į save dėmesį atkreipiantys pardavėjai su uždara dėže ant ratų, su kuria jie keliauja per skirtingas gatves. Jie ne tik švilpauja, bet ir šūkauja „PAN SVUABE!” (pan suave – minkšta duona). Be minkštos duonos, kiti pardavinėjai tiesiog rėkia „PAN” – tai tas kietos žievės didelis batonas.

Gatvėse labai dažnai už 3-5 pesus (0.30-0.50 Lt) galima nusipirkti su ta pačia bandele padarytus sumuštinius su sūriu ir plonu sluoksniu dešros („jamon” – kumpiu, kaip jie čia vadina). Kartą tas skaniasias bandeles pirkome tiesiai iš sumuštinių pardavėjo, mokėdami tą patį 1 pesą už vienetą.

Na, ir pagaliau yra dar vienas minkštas batonas, kuris atsieina pigiausiai. Gan ilgas liesas batonėlis, minkštas bet netuščiaviduris tekainuoja 3 pesus (0.30 Lt). Cienfuegos mieste aptikome net tris šios duonos kepyklas, tačiau kitose vietovėse šio kepinio matyti neteko.

Vaisiai ir daržovės

Kaip minėjau – parduotuvėse jų nerasit. Turbūt geriausias būdas gauti to ko reikia – vaikščioti po gatves ir ieškoti gal kas ant kampo pardavinėja pomidorus ar bananus. Kiti pardavėjai važinėja su karučiais po gyvenamus rajonus ir rėkia ant visos gatvės tuos 2-3 daržovių pavadinimus, kurios turi pardavimui. Dar būna turgūs. Jei didesnis miestas – ten bus gal 7-15 pardavėjų, jei kaimas – rasit gal 2-5 ūkininkus. Ir kiekvienas iš jų greičiausiai pardavinės to pačio pavadinimo daržoves ir vaisius. Didelio pasirinkimo nesitikėkit, pirkit ką rasit. Dar pasižvalgykit šalia iėjimo į turgelį – ten gal bus koks nelegalus salotų ar česnakų pardavėjas.

Mus džiugino tai, kad visi vaisiai ir daržovės – natūralūs ir nedailūs (toli nuo supermarketų standartų). Sausio mėnesį galėjom nusipirkti tik greipfrutus, apelsinus, mandarinus, bananus, kartais papają ir kelis tropinius vaisius (zapote, guayaba). Apie obuolius ar kitus Europietiškus vaisius geriau net nesvajokit. Dar keli pirkėjai pasitaikė kurie turėjo mango vaisius. Tarp daržovių suskaičiavome gal 10 pavadinimų, bet priklauso kuriame šalies regione esate.

Jei rajone nėra turgelio, paklaidžiojus ir paklausinėjus vietinių gal rasit mažą daržovių kioskelį. Jį vadina „agropekuario”. Čia musių apsuptas pardavėjas jums pasiūlys pusiau šviežių produktų, kuriuos jis turbūt superka iš ūkininkų.

Iš esmės – Kuboje vegetarams gyventi galima 🙂 Orientacinės daržovių ir vaisių kainos sausio-vasario mėnesį:
5 dideli svogūnai – 10 pesų (1 Lt)
1 kg pomidorų – 5 pesai (0.50 Lt)
2 greipfrutai – 1 pesas (0.10 Lt)
6 maži bananiukai – 5 pesai (0.50 Lt)
1 kg mandarinų – 2-4 pesai (0.20-0.40 Lt)
3 agurkiukai – 5 pesai (0.50 Lt)
Pundelis morkų – 5-7 pesai (0.50-0.70 Lt)
1 ananasas – 6-10 pesai (0.60-1.00 Lt)
1 papaja – 10 pesų (1 Lt)
1 kg gvajabų (gardus tropinis vaisius) – 10 pesų (1 Lt)
Nemažas pundelis salotų – 2 pesai (0.20 Lt)

Eilinių apsipirkimų turguje metu, mes išleisdavome apie 50 Kubos pesų (~6 Lt) ir nusipirkdavome kelis maišelius vaisių ir daržovių. Jų mums dviems užtekdavo dviems dienoms. Išeitų apie 1.5 Lt žmogui per dieną.

Beje, turguje ūkininkai paprastai turi pardavimui pupas ir ryžius. 1 kg jų kainuoja apie pusę dolerio. Taip pat kartais užtikdavom kukurūzų miltus, iš kurių gamindavome kukurūzų košę.

Dar vienas pastebėjimas. Kainas surašiau už kilogramą, tačiau Kuboje svoris matuojamas svarais, ispaniškai „libra”. 1 svaras lygus 450 g.

Saldumynai

Gatvėse žmonės pardavinėja savos gamybos arba gamyklinius sausainius ir pyragaičius. Vienas vienetas paprastai kainuoja 1-2 pesus (0.10-0.20 Lt). Kartą pabandžiau kažkokį kietą baltą saldumyno gabalą – pienas su cukrumi. Nesugebėjau visko įveikti, nes buvo per saldu. Už kokius 5 pesus (0.50 Lt) galima nusipirkti plokštelę šiek tiek panašios į chalvą. Ji pagaminta iš pieno, maltų riešutų, ir, aišku, daug cukraus. Labai jau saldus daiktas. Už tą pačią kainą būna pardavinėja į stačiakampį supakuotą guayabos (gvajaba – mūsų mėgstamas tropinis vaisius) standų džemą, kuris iš išorės primena obuolių sūrį.

Beklaidžiojant miestu pastebėsite žmones rankoje ant kartoninio padėklo nešinus didžiulius tortus su kremu. Kartą matėm net dviratininką viena ranką vairuojantį, o ant kitos rankos laikantį nuogą didelį stačiakampį kremuotą pyragą. Sykį ir mes nusipirkom vieną iš tų tortų: viduje šlapias biskvitas su džemu, o išorė gražiai išdabinta spalvotu kremu. Pardavinėjo juos tiesiog gatvėje ant kedutės už 30 pesų (3 Lt). Šio super saldaus pyrago būtų užtekę penkiolikai žmonių. Tuo tarpu „dolerių” parduotuvėje, kurioje pyragai pardavinėjami už konvertuojamus pesus, vieno torto kaina – apie 6-8 USD (17-23 Lt).

Havanoje prie traukinių stoties pardavinėjo vienos rušies sausainius, kurių kilogramas kainavo apie 20 pesų (2 Lt). Gan pigu, ar ne?

Už 5 pesus (0.50 Lt) gatvėse gal pasiseks rasti šokolado mažą plytelę įpakuotą į vitamino B1 foliją, karamelės maišelį ar vafliukų paketą.

Klaidžiodami po gyvenamus rajonus skanuokite pradaras namų duris. Pasitaikys, kad tarpduryje žmogelis pardavinės paties iškeptą pyragą ar kitą gardų saldumyną.

1 pesas

Už vieną Kubos pesą, kurio vertė lietuviškais pinigais būtų apie 0.10 Lt. galima nusipirkti daug dalykų:
– gardaus pyrago su kremu gabalą
– riešutų saujelę supakuotą į laikraštį
– jei pasiseks, 1 litrą sojos jogurto
– stiklinę gaivinančio gėrimo pagaminto iš cukranendrių, apelsinų, ananaso ar kito vaisiaus.
– 4 mandarinus
– 1-2 bananus
– bandelę
– pasivėžinimą miesto transportu, jei toks egzistuoja ir jei vežėjas priims (oficialiai jiems draudžiama įsisodinti užsieniečius)
– pyragaitį ar kitoki saldumyną, kurį žmonės pardavinėja gatvėje ant kedutės šalia įėjimo į savo namą
– plastmasinį maišelį
– minkštų ledų vaflyje
– penkis įėjimus į tualetus traukinių ir autobusų stotyse…

Įpakavimai

Normaliame apsipirkime įpakavimai neegzistuoja. Čia gal mes kiek per daug buvom pripratę, kad Meksikoje supermarketuose, ir prekeiviai gatvėse visuomet sudės prekes į nemokamą maišelį. Kuboje nemokamus maišelius gausi tik apsiprekinant „dolerių” parduotuvėse. Beje, lygiai tuos pačius maišelius paslapčia po vieną pesą pardavinės kur nors gatvėje sėdintis vyrukas. Jį atpažinti nesunku – rankoje turės vieną iš tų maišelių. Tokie pardvėjai labai dažnai pasitaiko ir šalia turgaus. Čia visos daržovės vis dar aplipusios žemėmis, todėl maišelio žūt būt reikia. Net pas ryžių, pupų ar mėsos pardavėjus reikia eiti su savais maišeliais.

Bus kiek problematiška, jei nešini maišeliu arba kuprine norėsite užeiti į kurią nors valstybinę „čopi” parduotuvę, pavyzdžiui, pramoninių prekių pasižvalgyti. Prie kiekvieno iėjimo stovi apsauginis, kuris vargu ar įleis žmones su maišeliais. Problema ta, jog dauguma parduotuviu neturi tašių saugojimo paslaugos. Jei esi užsienietis, tai apsauginis tave įleis, o, blogiausiu atveju, lieps palikti kuprinę šalia jo. Nors vieną kartą man papraščiausiai buvo parodytas pirštas – „lauk!”, nes buvau nešinas maišeliais.

Vaistinės

Egzistuoja kelių tipų vaistinės. Vietiniai paprastai eina į kukliai atrodančias, ne visada iškabas turinčias vaistines, kuriose atsiskaitoma nacionaliniais pesais. Parduodami vaistai – pagaminti Kuboje ir yra labai pigūs. Miestuose paprastai yra ir bent viena „dolerinė” vaistinė, kurioje medicinos produktai importuoti ir ji turės dailią iškabą bei kapitalistines kainas.

Kubos vaistinių problema – medikamentų trūkumas. Pasitaiko, kad kai kurie žmonės nusiperka didelius kiekius tam tikro vaisto ir pardavinėja juos gatvėje. Tuo tarpu su receptu į vaistinę atskubėjęs žmogelis gaus špygą.

Kuboje pasidžiaugti galės natūralios medicinos gerbėjai. Miestuose visuomet užtikdavom homeopatinę vaistinę. Nežinau ar Lietuvoje yra plačiai žinoma kas tai yra, tačiau trumpai tariant – tai vaistai pagaminti iš natūralių produktų ir jų vartojimas niekada nesukelia šalutinių poveikių. Taigi, Kuboje šios vaistinės – tiesiog džiaugsmas – pardavėja tave nemokamai pakonsultuos ir už 1-5 pesus (0.10-0.50 Lt) galėsi nusipirkti butelaitį reikiamų vaistų. Lyginant su 50 USD ar daugiau kainuojančia homeopatijos specialisto konsultacija kapitalistinėse šalyse, Kuba – tikras homeoptijos rojus!

Iš tukrųjų, tai galėtų būti rojus ir Lietuvos alkoholikams. Kai kurie vaistai turi 30% alkoholio, ir 30 ml buteliukas tekainuoja kelioliką lietuviškų centų. Galbūt atsieitų pigiau nei rusiškas odekolonas…

Dar keli pastebėjimai

×××

Vieną kartą pažįstamas kubietis mus nuvedė į kažkur užkampio gatvelėje buvusią valgyklėlę. Ten kainos šiek tiek prajuokino. Už tris porcijas bulijono su makaronais (mes šios sriubos aišku nevalgėme, nes esam vegetarai), tris lėkštes ryžių su pupomis (šitie ryškiai buvo vakarykščiai pakepinti keptuvėje) ir lėkštę kiaulienos faršo jis sumokėjo vos 8.40 nacionalinio peso (apie 0.90 Lt). Taigi, jei valgot mėsą, ieškokite skurdaus restoranėlio tolimose gatvėse, gal jie irgi turės super pigaus maisto.

×××
Gan problematiška yra nusipirkti kiaušinius. Juos vietiniams pardavinėja tose specialiose parduotuvėse pagal knygutę. Čia gauti kiaušinius laisva forma yra maža tikimybė, tačiau įmanoma. Pabandykite užsukti ten vakarop, jei nebus daug žmonių, gal pasiseks ir jums parduos kiaušinius po pusantro peso (0.15 Lt) už vienetą. Santiago de Cuba mieste mums pasisekė rasti kiaušinius turguje pas vieną moteriškę. Tą kartą mokėjom 2 pesus (0.20 Lt) už kiaušinį.

×××
Kartais gatvėje pasitaiko į popierių susuktų žemės riešutų pardavėjai. Kuboje šiuos riešutus vadina „manilla” (tariasi „manija”). Šitie pardavėjai pastoviai šaukia „MANY! MANY! MANY!”, beveik kaip angliškas žodis „money” („pinigai”) 🙂

×××
Raudonai geltoną vaisių papają čia vadina „fruta bomba” (vaisius bomba). Tuo tarpu „papaja” Kubos tarme reiškia „prostitutė”.

×××

Kartą stebėjom vieną dieduką sėdintį ant gatvės borto ir pardavinėjantį medų supilstytą į 330 ml limonado buteliukus. Diedukas čia pat vietoje perpylinėjo medų iš 2 litrų į tuos mažesnius butelaičius. Jis ryškiai turėjo problemų su regėjimu – medus varvėjo per rankas ir į butelaitį mažai beįvarvėdavo. Gerai, kad šalia šio bitininko buvo jo bendrąmžis draugelis, kuris pardavimui buvo išdėjęs dantų šepetuką, puodelį ir keletą kitų menkniekių. Pastarasis nusprendė patausoti medų ir padėjo korektiškai perpilti iš didelio butelio į mažus. Kai užklausėm kiek kainuoja medus – draugelis pagalbininkas įvardijo 10 pesų (1 Lt) už 330 ml. Mes padavėm 10 pesų banknotą bitininkui, o tas mūsų užklausė – „kiek norit?”. „Vieną”, tai ir taip aišku 🙂 Tada medaus pardavėjas perdavė pinigus kolegai: „duok jiems gražos”, sako. Tas geriau primatantis kolega ir sako bitininkui – „tai kad čia 10 pesų, kokia dar graža?”. O tas bitininkas „ąa, nu jo, o aš maniau, kad čia dvidešimtukas…”

×××
Turguje jautienos nerasite, nes jos pardavimą kontroliuoja valstybė, tačiau kiaulienos pardavėjų visuomet aptiksit. Kiaulienos 1 kg kainuoja apie 55 pesus (~6.5 Lt).

×××

„Dolerinėse” sviestą rasite be problemų. Galbūt net užtaikysit ant importuoto iš Vokietijos ar Olandijos. Tačiau yra galimybė sviestą gauti ir vietinę kainą. Pardavėjai su kukliais maišeliais kartais stovi šalia duonos kepyklos ir pro šalį žingsniuojantiems karts nuo karto užsimena „mantėuilla, mantėuilla” (tariasi „mantekija”). Sviestą taip pat retkarčiais pardavinėja duonos pardavėjai su dviračiais.

Vanduo

Turistams nieko nelieka, kaip 1.5 L vandens butelį pirkti parduotuvėse už 0.70 CUC. Tuo tarpu, vietiniai, kaip sužinojom, naudoją vandenį iš krano, kurį prieš vartojimą užvirina ir atšaldo. Be to, dar ir perfiltruoja, jei po virimo plūduriuoja kalkės.

Mums virinti 5-7 litrų vandens per dieną būtų prabanga, todėl naudojame dezinfekavimo lašus, kuriuos pirkome Meksikoje. Be to, kartais geriamo vandens paprašome restoranuose ar valstybinių įmonių ofisuose – žmonės neatsikalbinėdami užpildo mūsų butelius.

Transportas

Tai didžiausia Kubos problema.

Pirmiausia, lengvosios mašinos. Jų nedaug. Jei tai rusiški žiguliai, moskvičius ar volga – automobilis turbūt turės valdiškus mėlynos spalvos numerius. Geltoni numeriai skiriami privatiems automobiliems. Tai dažnai atikvarinės JAV arba japonų gamybos mašinos. Žali numeriai – karinės mašinos. Tuo tarpu rudi su „T” raide priekyje – nuomoti automobiliai. Oranžiniais numeriais važinėja ambasados ir turbūt kitos tarptautinės organizacijos, kaip kad Jungtinės Tautos. Dar egzistuoja rudi (be „T”) ir raudoni numeriai – ko gero priklauso valstybės tarnautojams.

Oficialios maršrutinio transporto kainos vietiniams ir užsieniečiams skiriasi nežmoniškai. Pavyzdžiui, skristi lėktuvu iš Havanos į Santiago de Cuba miestą šalies rytuose (apie 860 km) vietiniams kainuoja 98 nacionalinius pesus (vos 4 USD – 11 Lt), o užsieniečiams virš 80 USD (230 Lt).

Autobusai
(vietiniai juos vadina „guagua”, tariasi „uaua”)

Keleivius tarp miestų vežioja patogūs Kinijoje pagaminti autobusai. Šalyje yra dviejų pavadinimų linijos su panašiais patogumais: ASTRO – skirti vietiniams ir VIAZUL – autobusai su oro kondicionavimu skirti tik užsieniečiams. ASTRO autobusuose visuomet yra 2 vietos turistams ir juose bilietas kainuoja apie 20-30% pigiau nei VIAZUL, tačiau vietas reikia rezervuotis kiek galima anksčiau.

Iš Santiago de Cuba iki Havanos (860 km), su VIAZUL turistai moka 51 USD (140 Lt), tuo tarpu vietiniai su ASTRO keliauja vos uz 69 pesus (t.y. 2.90 USD – 8 Lt). 170 km kelionė šalies rytuose tarp Gvantanamo ir Baracoa miestų, turistams su ASTRO kainuoja 8 USD (22 Lt), o su VIAZUL 12 USD (33 Lt).

Trumpai tariant keliauti autobusais Kuboje nėra pigu. Dar vienas kainos pavyzdys: VIAZUL iš Santiago iki Trinidado (~600km) – 33 USD (90 Lt).

Traukiniai

Tai pigesnis, bet daugiau laiko atimantis malonumas. Iš Havanos į Guantanamo (900km) kelionė užsieniečiams kainuoja 32 USD  (vietiniams, turbūt, ne daugiau 2 USD). Traukinys pagal grafiką turėjo pasirodyti 15:30, tačiau dėl gedimo pasirodė po kelių valandų ir pajudėjom tik 19:30. Tvarkaraštyje nurodyta, kad į Gvantanamo atvyksta 6:30, tačiau realiai tą miestą pasiekėm 10 valandų vėliau (nepamirškim, kad 4 valandomis vėlavome išvažiuoti).

Kitos kainos orientacijai. Iš Santiago į Trinidadą (~600km) – 17.50 USD (50 Lt). Iš Havanos į Santiago turistai turi trijų kainų pasirinkimą: ~30 USD (85 Lt), ir aukštesnės klasės vagone su oro kondicionieriumi – 51 USD, plius dar yra brangesnis variantas.

Naktiniuose traukiniuose lovų nėra. Visi sėdi minkštose kėdese, kuriose kelionė pakenčiama. Po traukinį visą laiką zuja šokoladų, vaflių, sumuštinių ir kitų gėrybių pardavėjai.

Sunkvežimiai

Tai bene pigiausias ir labiausiai varginantis tarpmiestinis transportas. Keleivius veža sunkvežimis, su tam pritaikyta priekaba. Tai stačiakampė konstrukcija, su kieto celofano stogu ir 2-4 išilgais suolais. Viso susigrūda apie 50-70 žmonių, priklausomai nuo priekabos dydžio.

Sunkvežimiai išvažiuoja iš jiems skirtų stočių. Ispaniškai tai vadinasi „terminal de camiones” (tariasi „terminal de kamjones” – sunkvežimių terminalas). Geriausia į terminalą atvykti labai anksti, apie šeštą ryto ir laukti. Čia reikėtų atsiklausti kuris žmogelis yra „ultimo” (paskutinis) jūsų kryptimi. Paprastai žmonės seka savo eilę, tačiau, kai pasirodo sunkvežimis, visi kaip pašėlę grumiasi link jo, nes yra tikimybė, kad tilps ne visi ir reikės laukti dar 2-3 valandas.

Kelionė šiuo transportu yra labai pigi. Apytiksliai 5 pesai (0.50 Lt) už 50 km. Deja, bet užsieniečiams už šią kainą važiuoti pavyks retai, nes sunkvežimiams vežti turistus yra draudžiama. Jei su šiuo transportu pretenduosite važiuoti iš terminalų, vairuotojas jus paimti greičiausiai atsisakys, nebent vietoje 5-10 pesu vietinės kainos jūs sumokėsite 1-2 dolerius. Net ir mokant didesnę kainą, ne visi vairuotojai norės jus priglausti. Dėl to kartais reikia būti šiek tiek grubiam, grumtis su kuprinėmis link įėjimo ir neklausyti pinigų surinkėjo jei jis šaukia „PALAUK! STOK!”. Stenkitės padėti kuprinę ir patys lipti į sunkvežimį nepaisant kas vyksta aplinkui. Taip visi daro, nes šis transportas tai gyvybės ir mirties klausimas – jei į jį nepateksi, reikės laukti dar 2-3 valandas kol prisirinks nauja krūva žmonių. Jei pinigų surinkėjas blevyzgos, jog paimti negali dėl policijos, vis tiek grumkitės aiškindami, kad iki šiol problemų keliaujant sunkvežimiais neturėjot. Jei šis metodas dėl etikos ar kitų priežasčių atrodys netinkamas – bandykite su vairuotoju tartis geranoriškai siūlydami mokėti didesnę kainą nei vietiniai.

Privatūs taksi

Belaukiant tarpmiestinio sunkvežimio netoliese bus ir alternatyva – privatus taksi. Jei kelionė sunkvežimiu iki miesto esančio už 90 km kainuoja 10 pesų (1 Lt), tai privatus taksi keleivius veš už 30 pesų (3 Lt). Kadangi privatininkai mašinose neturi teisės vežti užsieniečius, iš pastarųjų už tą pačią kelionę jie prašys 3-5 dolerius (8-14 Lt).

Kartą mums pasitaikė sąžiningas vairuotojas ir mokėjom vietinių kainą – 30 pesų. Deja, privažiavus miestą, jį sustabdė policija. Pareigūnas priekaištavo, kad užsieniečių jis vezti neturi teisės. Oficialiai, privatūs žmonės neturi teisės turistams kainas įvardinti doleriais. Minėtas vairuotojas policininkui išaiškino, kad mums, turistams, jis kainą įvardijo nacionaliniais pesais, o ne divizais („divisas” – liet. „valiuta”). Pareigūnas davė suprasti, kad daro paslaugą ir vairuotoją paleido.

Miesto transportas

Mieste vietiniai naudojasi žemiau išvardintomis transporto priemonėmis. Kiek supratom, nė vienas iš miesto transportų, išskyrus taksi, neturi teisės vežti užsieniečius. Tai yra ribojama aukštomis baudomis vežėjams. Pastarieji vis tiek rizikuoja ir gatvėje žvejoja turistus, iš kurių prašo 1-2 dolerius už smulkų pavežimą. Derybų gale, kaina labai priklauso nuo vežėjo sąžiningumo ir turisto sugebėjimo derėtis.

Bici-taxi – tai prie dviračio primontuota dviratė priekaba su dviem kėdėm ir stogeliu. Kelionės kaina priklauso nuo atstumo. Vietiniams bici-taxi kainuoja vos kelis pesus. Iš užsieniečių, bėdavodamiesi, kad juos gali nubausti policija, prašo kelių dolerių. Priklausomai nuo miesto, veždami užsieniečius bici-taxi rizikuoja būti nubausti 200-500 pesų (20-50 Lt) bauda.

Arkliai su karietomis – tai vežėjas su arkliu kinkyta ir stogeliu dengta karieta, kurioje išilgai į dvi eiles gali susėsti 8 žmonės, plius du priekyje, šalia vežėjo. Šis transportas paprastai keliauja žinomu maršrutu ir kainuoja 1 pesą (0.10 Lt). Lygiai kaip ir bici-taxi iš turisto jie prašys 1-2 dolerius (t.y. konvertuojamus pesus).

Retkarčiais mieste pasitaiko maršrutiniai autobusai, kurie kainuoja 1 pesą (0.10 Lt) ar mažiau.

Turistams bene vienintelis oficialus egzistuojantis miesto transportas – taksi. Vieni jų – prašmatnūs nauji automobiliai. Kiti – kiek pigesni seni rusiški LADA automobiliai. Be to, turistams taksi paslaugas labai dažnai siūlo pro šalį važiuojantys kubiečiai su privačiais automobiliais. Taksi kainų gerai nežinom, tačiau tai irgi derybų objektas. Jei taksistas veža jus ne pagal užsakymą, t.y. pinigai eina jam į kišenę, galbūt tokia kelionė bus pigesnė. Derantis dėl kainos nepamirškite, kad kubiečiams vos keli doleriai (konvertuojami pesai) yra didelė dalis jų mėnesinio atlyginimo. Todėl jei vairuotojas užsiprašys 10, didelis šansas, kad jis sutiks pavežti ir už 5 ar net mažiau, nes, bet kokiu atveju, tai bus jam papildoma galimybė užsidirbti.

Dar kai kurie miestai turi žinomu maršrutu važinėjančius sunkvežimius už 1 pesą ar mažiau. Paprastai viduje būna labai ankšta. Su šiais „autobusais” keliauti mieste problemų neiškilo, nors oficialiai, juose užsieniečiai neturėtų būti transportuojami.

Netoli Havanos, viename priemiestyje, autobusų stotelėje buvo transporto inspektorė, kuri stabdė pravažiuojančias mašinas valdiškais (mėlynais) numeriais ir priklausomai nuo vairuotojo krypties, įsodindavo žmones. Tokiu atveju kelionė nekainuoja.

Skirtinguose miestuose teko matyti geltonus autobusus su olandiškais užrašais, kurie greičiausiai buvo skirti vežioti gamyklų ar kitų valstybinių įstaigų darbininkus.

Mašinų nuoma

Nuomotis automobilį ir su juo keliauti po Kubą – bene populiariausias ir patogiausias transporto variantas tarp turistų. Šios mašinos turi rudus numerius prasidedančius „T” raide. Viena kanadietė pasakojo, kad ji moka 60 USD per dieną (teko girdėti, kad kiti mokėjo vos 40 USD). Nuomos punktuose galima atsiskaityti ir kortele – būtent tai ji ir darė. Tačiau ofiso darbuotojas prašė, kad ji mokėtų grynais, ir ne 60, o 65 USD už dieną. Darbuotojas teigė, kad tik taip jis užsidirba pragyvenimui (oficialus atlyginimas ko gero yra vos 10-15 USD per mėnesį).

Amarillo (tariasi „amarijo” – geltonasis)

Automobiliai valdiškais numeriais Kuboje privalo pavežti pakelėje stabdančius žmones. Žinoma, ne visi nosį iškėlę tarnautojai turi noro tai daryti.

„Geltonasis” – taip vadinami žalsvai geltona uniforma vilkintys transporto inspektoriai miestų išvažiavimuose ir didesnėse kelių sankryžose bandantys užtikrinanti, kad valdiškos mašinos pavežtų pakeleivius.

Atvykus į stotelę ar sankryžą, kurioje yra geltonasis, pirmiausia reikia užklausti čia laukiančių, kuris iš jų yra paskutinis tavo norima kryptimi. Pavyzdžiui, jei keliauji į Santiago, šuktelk „ultimo para Santiago?”. Koks nors diedukas pakels ranką, ir tu jau žinosi savo eilę. Dabar belieka laukti transporto. Tai gali užtrukti nuo 10 minučių iki kelių valandų.

Geltonasis stabdo tiek valdiškus lengvuosius, tiek krovininius automobilius. Pastebėjom įdomų dalyką – jei automobilio galinė sėdynė yra visiškai tuščia, į ją susėsti geltonasis leidžia tik dviems, nepaisant to, kad laukiančių yra gal 20. Jei atvažiuoja krovininis sunkvežimis, tai į jo priekabą sulips tiek kiek telpa. Jei tai sukvežimis pritaikytas vežti žmonėms – užsieniečiai turi galimybę mokėti vietinę kainą, nes priešais geltonajį vairuotojas nesišakos…

Tiesa, geltonasis rankoje visuomet turi metalinę dėžutę su įpjova ir spynele. Ji skirta rinkti pinigams iš kiekvieno keleivio sėdančio į valdišką transportą. Vieno peso monetos (0.10 Lt) paprastai užtenka.

Benzinas

Dyzelio litras Kuboje kainuoja 0.65 USD (1.80 Lt), brangiausio 94 oktanų benzino – 0.95 USD (2.6 Lt). Sako, kad benzinas Kuboje ne itin geras, nes nauji nuomai skirti automobiliai dažnai genda būtent dėl jo.

Autostopas

Skirtingose Lotynų Amerikos šalyse, autostopą vadina vis kitu vardu. Kuboje tai žinoma kaip „botella” (ispaniškai „butelis”).

Dėl problematiško transporto šalyje, pakelyje dažnai pamatysit stabdančius vietinius. Havanos priemiesčiuose žmonės tiesiog stovi prie šviesoforo ir klausinėja kas važiuoja reikiama kryptimi.

Deja, bet nemokamai čia retai kas veža, ypač užsieniečius. Jei tai privatus automobilis – vietiniai už kelionę susimoka kelis pesus. Iš užsieniečio bus prašoma dolerio ar daugiau. Jei transporto lauksite ten kur yra „geltonasis”, jis jus įsodins į valdišką mašiną už simbolinį pesą, kurį sumokėsite tam pačiam geltonajam į metalinę dėžutę.

Tiesa, keliuose tarp turistinių vietovių pasitaiko turistų su nuomotomis mašinomis, bet didelės pagalbos tikėtis iš jų tikrai neverta.

Mums nemokamai pasivėžinti pavyko tik tris  kartus. Porą kartų buvo valdiški automobiliai, ir sykį susistabdėme kanadietę su nuomota mašina.

Pigiausias keliavimo būdas Kuboje – stotelės su „geltonaisiais” inspektoriais, bei maršrutiniai sunkvežimiai. Abiem atvejais trečdalį kelionės laiko sugaišite laukdami transporto…

Nakvynė

„Norėdami apsistoti ne viešbučiuose arba kitose neautorizuotose nakvynės vietose, dėl leidimo kreipkitės į imigracijos tarnybą”. Tai citata iš turisto vizos kortelės, kuri įduodama atvykus į šalį. Kitais žodžiais tariant, užsieniečiai gali nakvoti viešbučiuose arba privačiuose namuose, kurie turi licenziją apnakvindinti turistus. Tiesa, jei į Kubą atvykote su savo jachta – joje galite nakvoti be problemų.

Kiek kainuoja viešbučiai jus turbūt painformuos internetas ir knygos-gidai apie Kubą. Tuo tarpu nakvynės kaina pas žmones priklauso nuo daugelio faktorių.

Kaip mums pasakojo viena Santiago de Cuba universiteto dėstytoja (HospitalityClub.org narė), prieš kelioliką metų pravėrus duris turistams, pastarieji galėjo nakvoti kur nori ir pas ką nori. Tuo tarpu gudrūs kubiečiai ėmė už tai prašyti pinigų. Galų gale valdžiai nepatiko, kad gyventojai pelnosi tokiu būdu. Nuo to laiko įvedė taisykles, kurios užsieniečiams leidžia nakvoti tik tuose namuose, kurie turi užregistravę nakvynės biznį.

Privatininkai nuomojantys kambarius ant savo durų visuomet turi mėlyną logo su užrašu „Arrendador divisas” („nuomotojas už valiutą”). Kubietis, nusprendęs užsįmti šiuo bizniu, savo name arba bute turi paruošti kambarį, kuriame paprastai būna dvi lovos. Jame apnakvindinti gali ne daugiau dviejų asmenų, nebent tai šeimyna su mažu vaiku. Jei namas didelis – kai kurie nuomotojai įrengia du ar daugiau kambarių. Norint gauti licenziją ko gero teks sumokėti 100 ar daugiau dolerių kyšį valstybės tarnautojui. Viena sutikta moteriškė tokių pinigų neturėjo, tad ji licenzijos laukė 3.5 metų. Gavus leidimą užšįmti verslu, žmogus privalo už 5 USD nusipirkti lipduką su minėtu mėlynu logotipu, kuris priklijuojamas ant namo durų. Jei yra noras pasidaryti didesnę iškabą ant namo (kai kurie žmonės turi užrašus „Hostel”, „Rooms for rent”) – kainuos 25 USD per mėnesį. Be to, nuomininkas už 10 USD privalo įsigyti specialų žurnalą, kuriame bus registruojami visi svečiai.

Nuomininkai kas mėnesį valstybei moka fiksuotą mokestį, kuris priklauso nuo namo vietos mieste bei nuomojamo patalpos dydžio. Kuo arčiau centro ir kuo didesnė patalpa – tuo mokestis didesnis. Jis svyruoja nuo 130 USD iki 350 USD per mėnesį. Plius reikia papildomai mokėti 30-50 USD, jei nuomotojas nori turistus dar ir maitinti. Nepaisant to, kad nuo birželio iki rudenio turistų atvažiuoja žymiai mažiau, šie mokesčiai metų bėgyje nekinta. Be to, dar yra ir metinis mokestis valstybei.
Pavyzdžiui, Trinidad miestelyje dauguma valstybei moka 200 USD/mėn. Turistiniame Baracoa kaimelyje šeimyna nuomojanti kambarį šalia pagrindinės miestelio aikštės moka 350 USD. HospitalityClub.org nariai Mary ir Elias iš Cienfuegos, gyvenantys apie 15-20 min. nuo centro ir nuomojantys kambarį mažame butelyje kas mėnesį moka vos 130 USD.

Deja, bet gudrauti sustabdant šį verslą ne turizmo metu – nepavyks. Licenzija išduodama tik vieną kartą gyvenime. Jei verslą kubietis sustabdys – antros licenzijos nebegaus.

Dar keletas įdomių apribojimų užsi imantiems šiuo verslu. Name ar bute turi būt deklaruotos visos patalpos, kuriose gali būti turistas. Tarkim, pirmame namo aukšte gyvena nuomotojas, o viršuje yra kambarys paruoštas svečiams. Šiuo atveju savininkas turi apsispręsti, ar nori deklaruoti pirmą aukštą. Jei taip – teks per mėnesį valstybei mokėti šiek tiek daugiau, ir turistai galės drauge su šeimininku žiūrėti televizorių. Jei ta patalpa nebus deklaruota, turistai teoriškai negali net prisėsti trumpam pokalbiui su nuomininku. Į namus netikėtai gali pasibelsti inspektorius, kuris, aptikęs turistus nedeklaruotoje patalpoje, nuomininkui paskirs 200 USD baudą.

Jei kambarių nuomotojas nori turistams gaminti valgyt, yra šiokie tokie apribojimai krevetėms, vėžiams ir jautienai. Šiuos produktus valstybė eksportuoja, t.y., už juos uždirba valiutą, todėl juos už releatyviai aukštą kainą galima nusipirkti tik valstybės kontroliuojamose „dolerių” parduotuvėse. Krevetes ir vėžius įmanoma gauti ir tiesiai iš žvejų, tačiau tokiu atveju, jei inspektorius užsukęs pas nuomininką ras turistus valgančius šią jūros gėrybę ir šeimininkas neturės parduotuvės čekio – kubietis gali net visam laikui prarasti licenziją užsįmti šiuo verslu.

Na o dabar apie nakvynės kainas pas privatininkus. Pačiame miesto centre kaina už kambarį (nesvarbu ar tai du turistai ar vienas) – 25 USD. Laimei, tai tik pradinė kaina. Didelė tikimybė, kad ją nuleis iki 20 USD, ypač jei pas šeimininkus dar ir maitinsitės. Vaikštant su kuprinėmis kas penkias minutes prieis žmonės ir siūlys „casa” (liet. „namus”, tariasi „kaza”). Gausit nemažai pasiūlymų, todėl galit laisvai mušti kainą ir laukti kol atsiras žmogelis, kuris prįms jūsų sąlygas. Iš mūsų patirties pastebėjom, kad vaikštant po centrą anksčiau ar vėliau atsiras kas jums kambarį išnuomos už 15 USD. Jei tai vis tiek per daug, net ir turizmo klestėjimo sezonu įmanoma nakvynę gauti ir už 10 USD. Žvejojant šią kainą jums teks pasivaikščioti kiek toliau nuo centro. Gali būti, kad dabar jau jūs patys turėsite klausinėti žmonių, kur netoliesi galėtumėt rasti „casa”. Paieška bus ilgesnė, bet dienos gale mokėsite tik 10 USD! Daugelis nuomotojų linguos galvomis ir aiškins kad ne sezono metu (tarp gegužės ir lapkričio) tokia kaina būtu prįmtina, tačiau dabar – ne. Bet, kaip sakoma, kas ieško – tas randa 🙂 Beje, vakarop, kaip pastebėjom, kainos irgi krenta, nes žmonės geriau turės pigų turistą, nei tuščią kambarį.

Už 10 USD nakčiai dviems radome ir mes. Trinidad miestelyje užtrukome kelias valandas. Pirmiausia mums siūlė nelegalias „casas” – t.y. pas žmones kurie neturi licenzijos. Abiem atvejais galėjom rinktis iš pereinamųjų kambarių. Buvom užsispyrę ir vaikščiodami po gatves žvejojom kitus variantus. Galų gale vienas diedukas suorganizavo savo anūko namą pačiame miestelio kampe. Tai nebuvo visiškai privatus kambarys, tačiau kaip pirmam kartui už 10 USD buvom patenkinti. Kitą dieną kai žingsniavom į miesto galą, mums gatvėje „casas” siūlė už 15 ir iš karto patys mušdavo kainą iki 10 USD. Cienfuegos mieste už 10 USD buvom apsistoję pas HospitalityClub.org narius. Pastarieji už žemą kainą prįma tik minėto tinklapio keliautojus, kitiems kambarys kainuoja daugiau.

Kartą už 10 USD turizmo sezono metu mums pavyko gauti miegamajį, mažą patalpėlę su stalu ir kėdėmis, mažą virtuvėlę ir net du balkonus. Gyvenom kaip karaliai.

Beje, kaip jau minėjau, tarp gegužės ir lapkričio kainos krenta ir už 10 USD kambarį išnuomos bet kas. Todėl šiuo metu ko gero verta kainą mušti netgi iki 7 ar net 5 USD.

Įdomumo dėlei, paskaičiuokime kiek valstybė per metus uždirba iš kambarių nuomotojų. Baracoa kaimelyje turistams yra siūlomi 270 kambariai. Tarkim už kiekvieną iš jų valdžia gauna minimalų mokestį – 140 USD per mėnesį (bet vidurkis tikrai didesnis). Sudauginus šiuos skaičius pamatysim, kad vien iš Baracoa kaimelio valstybė per metus iš nuomotojų surenka mažiausiai pusę milijono (!!!) dolerių.

Turistams pusryčiai privačiuose namuose kainuoja galbūt apie 2-3 USD, pietūs – apie 5 USD. Tiksliai nežinau. Mums pigaus kambario paiešką sunkino ir tai, jog maistą gaminomės patys su turima benzino vyriklėle ir maitinimo paslaugų atsisakėme.

Tik apsistojus pas nuomoninkus, būsit paprašyti pateikti pasus. Jie pildo specialius žurnalus, su kuriais atsiskaito valstybei. Be to, jie turi įsipareigojimą per 24 valandas apie svečią pranešti imigracijai.

Pas privatininkus paprastai yra dušas su karštu vandeniu. Kartais kambariai turi oro kondicionierius ir beveik visada vienokį ar kitokį ventiliatorių. Jūs gausite raktą nuo namo, todėl jausitės gan nepriklausomi. Prieš atsisveikinant šeimininkas jums įduos kortelę su jo koordinatėmis ir paprašys populiarinti jo namą tarp kitų keliautojų.

Nepamirškite, kad yra įmanoma apsinakvindinti ir nelegaliuose namuose. Tokiu atveju kainą vertėtų mušti žemiau 10-ies USD, nes jie nemoka mokesčių valstybei. Kiek teko girdėti, užsienietį nakvojantį nelegaliai vietos policija nubausti negali, tačiau didelių nemalonumų sulauks šeimininkai. Rizikuoti verta.

Jei Kuboje vienoje vietoje norėtumėte dėl tam tikrų priežasčių (studijos, darbas, pramoga) apsistoti vienam ar dviem mėnesiams, darykite sandėrį su vienu iš legalių nuomininku. Galbūt pavyks turistinio sezono metu kambarį išsinuomoti už 400 USD/mėn ar panašiai.

Dar vienas įdomus dalykas. Jei Kuboje turite draugų, jų namuose yra įmanoma apsistoti nemokamai. Tam kubietis turi gauti leidimą imigracijos ofise, kuris kainuoja 40 USD ir yra išduodamas tik vieną kartą per metus.

Na, ir pabaigai, mėgstantiems organizuotis iš anksto, keletas privačių namų kontaktų Cienfuegos, Baracoa ir Santiago de Cuba miestuose:

×× Cienfuegos ××

Šeimininkė: Ivonne Santos Perez (arba tiesiog Ivona)
Telefonas: +53-43-516367
Jei skambinsite tiesiai iš Cienfuegos naudokite telefonus su monetomis (5 kubos peso centai – 3 minutės) ir rinkite numerį be kodų: 516367. Skambinant iš kito Kubos miesto, rinkite: 01-43-516367 (iš telefonų su monetomis 2 min. kainuos 1 kubos pesą).
Namo adresas: calle 2 NE, #4716, entre 47 y 49 – vos porą minučių nuo autobusų stoties.

Mes pas Ivoną gyvenome pusantros savaitės. Nuomojamas kambarys yra super erdvus, turi didelį balkoną. Labai rekomenduojam. Jos specialybė – anglų kalbos mokytoja, todėl puikiai kalba angliškai. Ji žino daug subtilybių apie Kubą ir esamą sistemą, todėl bendrauti visada idomu.

×× Baracoa ××

seniores Nalvis y Efer
Calle Marti no.147
Telefonas: +53-21-643715 (skambinant iš Baracoa rinkite tik paskutinius 6 numerius, o iš kito miesto – pridėkite 01-21-…).
Email: m.machado@toa.gtm.sld.cu

seniora Estele Mila Milhet
Ciro Frias no.14
Tel.: +53-21-43389

Abi paminėtos šeimos įsikūrusios pačiame Baracoa centre.

×× Santiago de Cuba ××

Nancy Perez Figueredo
Adresas: Pio Rosado no.218 (Carniceria), entre Habana y Maceo.
Tel.: +53-22-620051

Apie 5 blokus nuo centrinės gatvės. Kambarys gan erdvokas, bei turi jaukų balkoną su supamomis kėdėmis.

Žmonės, jų gyvenimas ir jų problemos

Keliose vietose teko skaityti, kad Kubos žmonės neva atrodo labai sveiki ir yra laimingi. Nesu tikras ar tai tiesa. Sutikčiau, kad kubiečiai nėra apkūnūs. Sutikom keletą močiučių ir diedukų, kurie turėdami 75 ar daugiau metų atrodo žvalūs ir sveiki. Mano manymu, kubiečiai tiesiog atrodo normaliai, kaip ir turėtų atrodyti nepersivalgiusi žmonija.

Ar kubiečiai yra tikrai laimingi, sunku pasakyti. Sutikom ir vienokių, ir kitokių. „Dolerių” parduotuvėse apsipirkinėja mažoji dalis šalies gyventojų, kurie turi paramą iš giminaičių JAV ar Europos, arba gerai uždirba pusiau sukčiaudami. Tuo tarpu likę, neįkandantys kainų, turi priežastį būti nelaimingais. Kaimuose žmonėms šypsotis yra lengviau nes nęrzina „dolerinės”.

×××
Kuba – tai super gerų specialistų šalis. Mokslas yra nemokamas ir aukštos kokybės. Valstybė netgi bando pastumti tuos jaunuolius, kurie pabaigę mokyklą nebenori mokytis. Jiems yra siūloma 100 Kubos pesų (4 USD) per mėnesį už tai, kad jie eitų į aukštesniasis mokyklas.

×××
Kubiečių geras išsilavinimas bei daug ribojanti sistema verčia žmones generuoti išradingas idėjas kaip apeiti apribojimus. Kitais žodžiais tariant, genijų čia netrūksta.

Daugelio kubiečių svajonė – patekti į JAV. Jos ir Kubos krantus skiria vos 90 jūrmylių (167 km). Daugelį metų žmonės įvairiais būdais bando įveikti tą atstumą. Klasikinė plaukimo per jūrą priemonė – dvi pripūstos sunkvežimio ratų kameros. Savaime suprantama – didesnis procentas plaukikų žūna dėl vandens stokos, kaitrinančios saulės, didelių bangų ir pan. Sako, kad tokius plaukikus net JAV pakrantės patruliai paprasčiausiai apverčia ir nuskandina. Na, tam kad būtų mažiau problemų. Galiausiai JAV pasiekia gal tik penktadalis drąsuolių.

Rato kameros – nėra vienintelis kubiečių išradimas. Prieš porą metų keli gudročiai perkonstravo 45 metų senumo FORD sunkvežimį ir iš jo padarė plaukiojantį prietaisą. Maždaug, važiavo sau greitkeliu, vienu momentu staiga pasuko link jūros ir ėmė plaukti. Jie sėkmingai pasiekė JAV krantus, ir dabar tas sunkvežimis stovi viename iš Floridos muziejų. Panaši istorija sklando ir apie lengvąjį automobilį.

Dar vienas kubietis savo namuose patyliukais sunkvežimį perdarinėjo į povandeninį laivą. Jo nelaimei, Kubos policija apie jo ketinimus sužinojo ir „laivą” konfiskavo. Kai pareigūnai patys išbandė šį išradimą – laivas funkcionavo puikiai.

Tarp kitko, į JAV yra ir ekspres servisas. Už 8000 USD iš Amerikos krantų galima išsikviesti motorlaivį, kuris pasislėpęs nuo policijų ir pakrantes patrulių jus per 3 valandas nugabens į išsvajotąsias valstijas.

×××
Viena sutikta argentinietė pastebėjo, jog užmezgus pokalbį su kubiečiu, pirmas dalykas apie kurį jis kalbės – tai pinigai. Tai pradėjom pastebėti ir mes…

×××
Jei Centrinėje Amerikoje į mūsų pasisveikinimą vietiniai reaguodavo labai teigiamai, tai Kuboje žmonės pirmiausia mus kreivai nužvelgia ir, geriausiu atveju, palinguoja galvą. Tiesa, kai kurie džiaugsmingai pasveikindavo ir mus.

×××

Parduotuvėse servisas kartais pusiau draugiškas, bet dažnai – sovietinio tipo. Pardavėjoms labiau rūpi paplepėti su kolegomis ar dingti užkulisuose, nei aptarnauti klientus. Panašiai žmonės reaguoja ir jų ko nors užklausus gatvėje (krypties ar parduotuvės). Vieni lyg žemę pardavę kažką pamurmena, pamosikuoja rankomis, kiti apsimeta, kad negirdi ir atsiliepia tik iš penkto karto. Tačiau retkarčiais pasitaiko ir tokių, kurie vis tik nenustygsta iš džiaugsmo, kad gali mums kažkuom padėti. Du kartus nutiko, kad į mūsų „ačiū” buvo atsakyta faze, maždaug „mes čia ir esam, kad jums pagelbėtume”.

×××
Policija bando riboti kubiečių kontaktą su užsieniečiais. Kartą pagrindiniu bulvaru vaikštinėjom su dviem vietiniais ir vienas iš jų buvo sustabdytas policijos. Vaikinukas turėjo pasiaiškinti iš kur mus pažįsta, o tuo tarpu pareigūnas nusirašė jo ID kortelės duomenis.

Be to, kubiečiams draudžiama lankytis užsieniečių viešbučiuose ir laivuose.

×××

Lankydamiesi pas skirtingus kubiečius, pastebėjom įdomų dalyką – visi namai yra minimalistiniai. Niekada nematėme daiktais nukrautų kambarių. Vargu ar rasit daugiau nei televizorių, tuščią stalą su keliomis kėdėmis ir mažą komodą su stalčiais. Grubiai tariant, kubietis namuose turi mažiau daiktų nei aš savo kuprinėje. Visi drabužiai telpa viename stalčiuje, o virtuvėje terasite vieną lentynėlę. Nenustebkite, jei verdant valgį pritruksit puodų ar įrankių.

Kubiečiai labai tauso turimus daiktus. Dieninės kuprinės bus persiūtos kelis kartus, spalvą pakeitę vienkartiniai plastmasiniai puodeliai naudojami mėnesiais, kiekvienas plastikinis maišelis (net nuo 1 L sojos jogurto) bus perplaunamas ir saugomas.

×××
Nenuostabu, Kuboje vis dar egzistuoja skirtingų lygių pionieriai. Pradinukai keturis metus dėvi mėlynus kaklaraiščius ir raudonai baltą uniformą. Toliau seka du metai su raudonais kaklaraiščiais ir gelonai balta uniforma. Galiausiai rudai baltų uniformų vyriausieji kaklaraiščius pakeičia specialiais ženkliukais ant kairės krūtinės.

×××
Norėdami į save atkreipti dėmesį (pavyzdžiui, kviečiant draugą kitoje gatvės pusėje), kubiečiai šūkteli „KSS! KSS!”. Lygiai taip pat žmonės daro ir kai kuriose Rytų Afrikos šalyse.

×××
Džiugu, kad žmonija čia nėra sugadinta reklamomis. Jos Kuboje nęgzistuoja. Tiesa, mieste galima sutikti stendus ir grafiti ant sienų, tačiau visi jie afišuoja pasikartojančias Fidelio Kastro citatas, komunistinius šūkius arba tiesiog šloviną revoliuciją.

×××
Meilės dieną bando švęsti ir Kuboje. Kelios dienos prieš vasario 14-tą žmonės grūdosi prie parduotuvių, kuriose pardavinėjo šiai dienai skirtas dovanas. Per Valentino dieną daug žmonių šventė gerdami viskį, romą ir negazuotą alų, kurį iš sunkvežimio pardavinėjo gatvėje po 3 pesus (0.30 Lt) už litrą.

×××

Pradžioje manėme, kad Kubos piliečiams yra labai sunku išvažiuoti į kitą šalį. Bet pasak vienos moteriškaitės, kuri jau moderniais laikais, prieš 6 metus lankėsi Vokietijoje, kubietis gali išvažiuoti, jei turi iškvietimą iš užsieniečio. Jei kviečiantysis apmoka kelionę ir kitas išlaidas, kubiečiui beliks aplikuoti vizai atitinkamoje ambasadoje, ir, jei atsakymas – teigiamas, beliks Kubos valdžiai sumokėti 150 USD už taip vadinamą „karta blanca” (baltą laišką).

×××
Tiek nekilnojamu turtu, tiek automobiliais Kuboje prekiauti draudžiama. Tiesa, neleidžiama yra savo turtą parduoti kitam privačiam asmeniui, tačiau yra galimybė parduoti valstybei. Deja, bet už tokį sandėrį gausi simbolinius pinigus. Pavyzdžiui, už dviejų aukštų nediduką namą mieste turbūt gausi apie 20’000 Kubos pesų (800 USD).

Tiesą pasakius, įsigyti pusnaujį automobilį vis tik yra galimybė, bet ne kiekvienam. Tarkim profesorė, po dviejų metų kontrakto Meksikos universitete ir į rankas gaudama 250 USD per mėnesį (likusius 750 USD ji turėjo atiduoti Kubos valstybei) vis tik sugebėjo susitaupyti 3000 USD. Šiuo atveju turi teisę prašyti leidimo įsigyti mašiną. Pirmiausiai jai teks gauti mokslo ministerijos palaiminimą. Po jo – reikės gauti teigiamą atsakymą iš transporto ministerijos. Galiausiai, jei viskas klostysis sėkmingai beliks gauti palaiminimą iš finansų ir kainų ministerijos.

Sekantis žingsnis – važiuoti į Havaną. Čia ir tik čia yra agentūra, kurioje su valdžios leidimu kubietis gali įsigyti mašiną. Jos kainuoja turbūt nuo 5000 USD. Visi automobiliai šioje agentūroje – tai mašinų nuomos verslą atitarnavusios mašinos. Tai reiškia, kad norėdama susirasti mažesnį kilometražą turintį ir geriau išlaikyta automobilį, minėta profesorė turės šiek tiek papirkti agentūros darbuotojus. Sumoje automobilis jai kainuos apie 7000-8000 USD. Be to, ateityje jo parduoti ji negalės, na nebent valstybei už juokingą kainą…

Paštas, telefonas ir internetas

×××
Pašto ofisą paprastai rasite pačiame miesto ar kaimo centre. Atvirutės siuntimas į bet kurią šalį kainuoja 0.75 USD (2 Lt).

×××
Internetas Kuboje prieinamas, tačiau labai brangus – 6 USD/val (17 Lt). Puslapių užkrovimo greitis neblogas. Deja, patyrėme, kad dauguma kompiuterių nerodo prijungtų USB įrenginių, todėl manipuliuoti nuotraukomis ar kitais failais praktiškai neįmanoma. Norėdami prisijungti prie interneto, ieškokite telefonų kompanijos ETECSA prabangaus ofiso pačiame centre. Čia rasite keletą kompiuterių su turistais. Jums teks už 6 USD nusipirkti 60 minučių kortelę su prisijungimo slaptažodžiu. Kreditą kortelėje galima išnaudoti per kelis kartus.

Dėmesio, triukas. Mes internetu naudojomės keturiuose skirtinguose miestuose. Sumoje kompiuteriai turėdavo dviejų tipų prisijungimo langus: (1) – šiame lange galima pasirinkti aplinkos kalbą – ispaniškai arba angliškai; (2) – pirmiausia reikia paspausti klavišą „F10” ir tik tada prašo įvesti slaptažodžius. Pastebėjom, kad tą pačią prisijungimo vardo ir slaptažodžio kombinaciją kartais galima naudoti minėtuose skirtinguose prisijungimo languose ir abiejuose kompiuteriuose gausite po atskirą valandą. Baracoa miestelyje visi kompiuteriai turėjo (1) tipo langus. Tačiau ten išnaudotos kortelės neišmeskite, nes Trinidade ir Cienfuegos turėjo (2) tipo prisijungimo langus (čia su Baracoa kortelėmis turbūt gausite dar vieną valandą). Santiago de Cuba ETECSA ofise vienas iš kompiuterių turėjo skirtingą prisijungimo langą, nei likę. Čia mes sugebėjom su ta pačia kortele dirbti 2 valandas per du kompiuterius.

Tuose ETECSA ofisuose yra naudojama Windows XP operacinė sistema. Kaip žinia, nuo 1961 JAV Kubai taiko embargą draudžiantį bet kokiai JAV kompanijai vykdyti verslą su Kuba. Todėl kyla klausimas kaip gi čia nutiko, kad Microsoft’o produktai naudojami Kubos telekompanijos viešuose kompiuteriuose. Labai paparasta – visos operacinės sistemos – nelegalios.

×××
Skambinti telefonu iš Kubos į užsienį yra labai brangu. Į JAV ir Kanadą dienos metu (6:00-18:00) kainuoja 2.00 USD/min, o vakare 1.60 USD/min. Tuo tarpu į Europą minutės kaina yra atitinkamai 4.00 USD (11 Lt) ir 3.60 USD.

Jei jums reikės skambinti Kubos ribose – jokiu būdu nepirkite ETECSA 5 USD vertės plastikinės kortelės. Jos skirtos turistams ir skambinimas jomis kainuoja net 144 kartus (!!!) daugiau nei iš telefonų su monetomis. Taigi, šiam reikalui prisirankiokite smulkių nacionalio peso monetų – pageidautina 5 arba 20 centų nominalo. Už 5 centus skambindami į tą patį miestą galėsite kalbėti 3 minutes. Su turistams skirta plastikine kortele 1 minutė vietinio pokalbio kaštuoja 0.10 USD (0.27 Lt). Už tą pačią kainą su nacionalinės monetos atitikmeniu – 2.4 peso galėsite pliurpti net 2 su puse valandos! Skambinant iš į kitą miestą iš monetinio telefono 2 minutės kainuos 1 pesą (0.10 Lt).

Elektros revoliucija

Kuboje viskas yra revoliucija, todėl pabaigai, šiek tiek apie prasidėjusią elektros revoliuciją.

2006 m. metais valdžia neva pasiskaičiavo, jog tiekti elektros energiją gyventojams atsieina pigiau nei dujas. Buvo nuspręsta statyti vieną didelę elektrinę ir keletą mažų. Pastarosios būtų aktyvuotos tuo atveju jei tektų laikinai dėl tam tikrų priežasčių uždaryti pagrindinę elektrinę. Liaudžiai buvo paaiškinta, jog nuo šiol dujos bus naudojamos elektros energijos gamybai.

Taigi, žmonės nustojo naudoti dujines virykles ir jas pakeitė elektrinėmis. Dauguma namų matėme elektrinius greitpuodžius ir vienos skylės mažas elektrines virykles. Dujų nusipirkti kasdieniniam naudojimui jau nebegalima. Tiesa, kiekvienas namas turi teisę įsigyti 20 kg dujų per metus (šio kiekio turėtų užtekti mėnesiui), kurios skirtos stičinės nelaimės atvejui – pavyzdžiui, jei prasiaubęs uraganas sustabdytų elektros tiekimą.

Revoliucija tęsiasi. Valdžia sugalvojo dar vieną būdą sumažinti energijos sunaudojimą: reikia senus, daug energijos naudojančius elektros prietaisus pakeisti naujais! Taigi, Kuba iš Kinijos ir kitų šalių užsipirko kruvą naujų šaldytuvų, televizorių, oro kondicionierių, viryklių ir kitų prietaisų. Toliau sistema paprasta – pristatai seną prietaisą, ir už jį gauni naują. Bet (!), už naująjį turi susimokėti pats. Oficialiai šis pakeitimas neprivalomas, tačiau valdžia duoda suprasti, jog tai vienintelis ir paskutinis šansas įsigyti naujus prietaisus. Jei to nepadarysi – ateityje sugedus dabartiniams šaldytuvui ar televizoriui – net geriausi meistrai negalės pataisyti, nes nebus atsarginių detalių, kurios importuojamos tik naujiems prietaisams.

Šiek tiek apie finansinius elektros revoliucijos padarinius paprastiesiems piliečiams. Viena sutikta šeimynėlė už dviejų šaldytuvų pakeitimą tures sumokėti 600 USD. Už oro kondicionierių – 160 USD ir likusią elektroniką – dar 250 USD. Viso – 1000 dolerių! Kaip gi jie už viska susimokės, klausiate? Toje šeimoje močiutė ir mama yra nedirbanti, tačiau sūnus dirba socialinį darbą valstybinėje jaunimo organizacijoje. Jo mėnesinis atlyginimas – 16 USD. Valstybė yra geranoriška ir pasiūlė jam už šeimos įsigytus prietaisius susimokėti dalimis iš savo atlyginimo, kas mėnesį nuskaitant kelis procentus. Šioje vietoje tas jaunuolis tik pasijuokė, kad už viską turės mokėti iki gyvenimo galo ir pokalbis šia tema baigėsi. Žodžiu, įdomiai žmonės sukasi tarp visų revoliucingos šalies revoliucijų…