Įspūdžiai iš Škotijos

Kelionės data: 2005 rugpjūčio 2-10

Rugpjūčio pradžioje, kartu su Katja teko savaitę pasiblaškyti palei šiauriausios Škotijos pakraščius.

Antroji kelionės diena

Pirmiausia iš Londono su pigiu skrydžiu nusigavom iki Glasgow, o iš jo su 1 svaro autobusu MegaBus iki Inverness – miestelio šiaurinėje Škotijos dalyje. Toliau keliavom 1 savaitę vien tranzais maršrutu: Inverness – šiaurės rytų pakrantė (Thurso, John o’Groats, Wick) – šiaurinė pakrantė (Tongue, Durness) ir galiausiai šiaurės vakarų pajūris (Scourie, Ullapool, Dundonell, Dornie) – Inverness – Edinburgh.

Jei trumpai, tai tranzavosi visai neblogai, tik problema – mažai gyventojų, todėl ir labai mažai mašinų.

Šiaurės rytinėj daly – dykuma. Neįsivaizduoju ką ten žiūrėti, nebent nusikelti į Orkney ir kitas salas. Bet siaip tas regionas lygus kaip Lietuva, ir praktiškai nė vieno medžio. Todėl prie vėjuotos dienos, darosi gan liūdna.

Vasaros temperatūra Škotijoj nelepina – apie 15-17 laipsnių. Dažnai lijo, bet dažnai ir saulutė švietė.

Idomumai prasideda kalnuotose vietovėse šiaurėje ir jos vakaruose. Va ten tai „Škotija” kokią turbūt daugelis įsivaizduojam. Aktyvesniuose miesteliuose (tokių šiaurėje nedaug) škotų jaunimas apsirengia tautiniais sijonais ir pučia dūdas – taip uždarbiaudami iš turistų.

Škotijos viešieji tualetai – perliukai tranzuotojams ar kitiems „benamiams” keliautojams.

Kadangi mes kempinguose palapinės nelaikydavome (visuomet rasdavom prieglobstį po medžiu), tie vieši nemokami švarūs tualetai su tualetiniu popieriumi buvo būtent tai, ko mums prireikdavo kiekvieną dieną 🙂 O pamilom mes juos labiausiai dėl to, kad čia dažnai būdavo šiltas vanduo, ir net stipriai karštą orą pučiančios rankų džiovyklos, kurias naudodavom rankšluosčių, o taip pat ir nuo lietaus permirkusių drabužių bei batų džiovinimui. Keliose vietose viešieji tualetai turėjo net dušus, kur už svarą galėjai apsiplauti dulkes.

Bene didžiausias ir šlykščiausias minusas šiame krašte – mašalai (angl. „midges”) – mini muselės kurių įkandimas gal nebūtų užknisantis, jei jos neskraidytų milijoniniais pulkais. Sako į Škotiją geriausia važiuoti gegužės mėnesį, kai mašalų apmažėja.Šitie šlykštūnai suaktyvėdavo vakarais. Tiesiog neįmanoma nustovėti vietoje. Jei bent vienas mašalas tave suseks, po 5 minučių tave gaubs tūkstantis šlykščiai besibadančių muselių. Įkandimas nemirtinas, bet užknisantis.

Kalnai

Kartą statėm palapinę avių (kurių Škotijoj ant kiekvieno priekampio) prišiktame lauke. Sugaišom kol suradom mažiau apkakotą lopinėlį, pradėjom statyti palapinę, ir kai ji buvo beveik baigta, mus užpuolė nelaimingi mašalai. Katja smuko į palapinę, užsisegė visas sagas ir laimingai kvėpavo. O man kvėpuot buvo sunku, tai vaikščiojau aplink palapinę užčiaupęs burną, kad mašalai nesuskristų, nes laukiau kol Katja paruoš guolius. Ryte, kaip ir vakare, reikėjo vykdyti ilgo pasiruošimo reikalaujančias operacijas, kurių tikslas kuo saugiau įlįsti į palapinę, arba kuo greičiau susipakuoti žaislus ir dingti.

Tiek kiek avių bei mašalų, lygiai tiek pat Škotijoje ir turistų. Labai dažnai sustodavo vakariečiai su nuomotom mašinom, arba vokiečiai su vokiškais automobiliais, kuriems pastoviai reikėdavo priminti, kad važiuotų kaire kelio puse. O šiaip tai esame labai patenkinti iš anksto neplanuoto maršruto pasivažinėjimu laukinėje kaimiečių šalyje – Škotijoje.