Trumpasis Paryžius

Kelionės data: 2001 sausio 8-14

Eifelis naktį

Planas buvo paprastas:
1) „brangių sausainių” užpirkimas Kopenhagoje,
2) pakeleivės paėmimas Kylyje,
3) ribotas vizitas Paryžiuje.

Prasidėjo viskas pirmadienį, 2001 m. sausio 8 d., kai vis tiktai išsilaikiau vieną egzaminą. Trasoj pasirodžiau jau giliai sutemus, apie penktą valandą vakaro. Pirmiausia turėjau važiuoti į Kopenhagą. Dar niekad nebuvau tranzavęs iš Alborgo taip vėlai, todėl sunku buvo numatyti kaip seksis.

Na, čia jau savaime aišku, kad buvau visas geltonas. Pirma mašina sustojo jau po pirmo rankos pakėlimo. Tai buvo nedaniškai simpatiška mergina, kuri važiavo vos 10 km. Nenorėjau su ja tiek mažai stumtis, bet į mano klausimą, ar bus pakeliui kokia nors degalinė, ji atsakė teigiamai. Degalinė, pamaniau, bus geriau. Sakiau jai kur mokausi, tai ji iš karto susiėmė už galvos – „a jėzau, kaip gaila, kad su savimi nepasiėmiau savo nešiojamo kompo, kurį pastaruoju metu kankina neaiškios problemos”. O aš pagalvojau „ir ką gi daryčiau su tuo kompu? Ir dar sugedusiu?”. Žodžiu, važiavom važiavom mes. Mergina ir sako,
– …bet ta degalinė yra ne autostradoje, tai gal geriau tave paleisiu ant įvažiavimo į greitkelį?
„Ačiū Tau!”, užpuolė mane pikta mintis. Galima buvo ir ankščiau susiprasti ko man reikia. Na ką darysi. Išlipau patamsyje ir toliau „dirbau” ant įvažiavimo prie kažkokio Stovring kaimo. Galvojau užstrigsiu (oj, taip negalima galvoti), bet man sėkmingai tarnavo geltonas kombezas ir po kelių minučių sustojo drūtas vyrukas, kaip pipiras, kuris pasakojo apie savo plastikinį biznį. Dirba jis kompanijoj, kuri gamina plastikinius korpusus telefonams ir kitiems buitiniams įtaisams, tada juos siunčia į Aziją, kur surenkami tie prietaisai. „It is cheap in Asia…” sakė tas dėdė. Minėjo jis ir čekus, kuriuos gyrė už super mažas kainas kažkokių technologijų reikalingų plastmasiniams korpusams dauginti. Šituo pavežimu nusigavau iki Kito Kaimo, tik kiek didesnio – Randers.

Po keliolikos minučių jau sėdėjau kitoj mašinoj. Vairuotojas dirbo mokytoju ir sakė, „vajėtau koks sutapimas – prieš porą dienų galvojau su mokiniais pavasarį trenktis kur nors autobusu, ir mąsčiau kaip tik apie Lietuvą…”. Na ką, suteikiau enciklopedinės informacijos apie tėvynę, o tada kažkaip pakrypo pokalbis apie jo hobi. O jo hobis, žinokit, žaisti kortomis bridžą. Esu kažką girdėjęs, kad bridžistai renkasi grupėmis ir kalą tą žaidimą… Tai va, buvo kalendorinis pirmadienis, ir mokytojas, kaip įprasta, važiavo į Arhuse esantį bridžo klubą. Moka jis ten nario mokestį ir kaifuoja. Gyrėsi esąs tarp 100 stipriausių Danijos žaidėjų. Nu kurgi ne, jei jau žaidžia virš 20 metų. Aš kelis kartus įkyriai klausiau „O tai bridžas turbūt iš pinigų žaidžiamas?”, o jis mano sako – „Ne! Niekada!”. Bet man buvo galvoj įsikalę, kad bridžas yra piniginis, kol galų gale mane jis įtikino, jog maišau bridžą su kažkurio kitu žaidimu…

Arhusas – didelis miestas, todėl ir krūva nuvažiavimų į autostradą. Žinoma, išmetė ne pačioj geriausioj vietoj. Pastovėjau apie 20 minučių, buvo septynios vakaro, darėsi šalta. Dirgino mintis, jog blogas toks metas keliavimui, nes buvo darbo pabaiga ir daugelis važiuodavo vos keliolika kilometrų. Nu kur tai matyta, kad Alborgas-Arhusas (100 km) važiuočiau 2 valandas ir dar su trimis mašinomis? Man tai nematyta…

Jau minėjau, DARĖSI ŠALTA. Susigalvojau po kombezu užsimauti, taip vadinamas, vyriškas aptiaškes (iš kurių juoktųsi turbūt visos mergos). Paėjau nuo trasos į krūmus kitoj gatvės pusėj. Nusirengiau. Apsirengiau. Uhhh. Šilčiau patapo. Atsižymėjau krūmuose. Man benueinant, prie tų pačių krūmų atsižymėjimui sustojo dar vienas krovininis mikroautobusiukas. „Populiari vieta…” pagalvojau.

Buvau besiruošiantis pereiti gatvę ir grįžti į darbo vietą, kai prie manęs stabtelėjo link Arhuso važiuojanti mašina švediškais numeriais su dviem turkiškos išvaizdos vyriškiais. Vienas man kažką linktelėjo – aš supratau, kad manim susidomėjo (o maniau, kad labiau panašus į tranzuotoją…). Iš tikrųjų, jie paklausė, ar man reikia į Arhuso centrą? Jiems taip išaiškinau kur man reikia, ir kokioj blogoj pozicijoj esu priverstas stovėti, kad buvau nuvežtas į kitą miesto galą, kur yra dešimtbalė vieta tranzavimui Kopenhagos link.

Abi kelnės buvo pilnos džiaugsmo toje apšviestoje ir plačioje tranzo vietoje Arhuso gale… Sustojo kelios mašinos, bet važiavo čia pat. Nelipau. Maniau palauksiu bent jau iki Odensės (kuri yra Fyn’o saloje). Taip ir atsitiko visai netrukus. Gerą valandą važiavau su kokiu penkiasdešimtmečiu vyru, kuris dirba projektų vadovu. Jis krūtas. 1972 metais gavo balsavimo teisę ir išvyko dirbti į užsienį. Pasakojo, kaip 24 metus dirbo Singapūre, Taivanyje ir kaimyninėse šalyse. O dabar grįžo į pasiilgtą tėvynę.

Toliau mašiną visai sėkmingai gaudžiau degalinėje netoli Odensės. Pasimaišė kažkoks vaikinukas su mašina tamsintais langais. Prie jo prieinu ir sakau:
– Kolega, gal važiuoji į Šjelandą (sala, kurioj yra Kopenhaga)?
– Ne, nevažiuoju. Man truputį į kitą pusę. O ką?
– Aj, šiaip, žinai. Autostopininkas aš ir ieškau mašinos Kopenhagos link.
– O kodėl tu tranzuoji? – pradėjo stebėtis bičas.
– Blyn, patinka ir tranzuoju.
– Tu ką, neturi pinigų ar kas atsitiko?
– Turiu aš visko. Patinka tranzuot ir tiek. Nu atia. – susinervyjau ir suabejojau „o aš turiu pinigų?”.
Ot durnius, aišku, kad turiu.
Dar pora neigiamų atsakymų ir galų gale pastebėjau solidaus amžiaus porelę einančią link savo mašinos su šokoladais rankose (moteris buvo tiiikrai stambi). Sakau jiems iš atstumo – „gal varot į Šjelandą?”. „WHAT?” – nesuprato manęs dėdė. „Į Šjelandą?”, perklausiau dar kartą. O pasirodo, kad taip, į Šjelandą. Jie sunkiai kalbėjo angliškai, todėl manęs daug neklausinėjo. Bet tarpusavy, girdėjau, daniškai pliurpė ir mane vadino anglu. Čia, kaip sakė vienas bičiulis, dviguba nauda – pamanė, kad esu anglas, ir nesužinojo, jog esu lietuvis. Galų gale, buvau paleistas į visišką tamsą ant autostrados įvažiavimo likus apie 80 km iki Kopenhagos. Buvo šalta dešimta valanda. Mašinos „fontanais nesiliejo”, bet man, tarkim, pasisekė ir… kažkas sustojo. Velniai žino kas, tamsu gi. Tai buvo palestinietis su nauju aukštastogiu Toyota. Važiavom iki Kopenhagos beveik visą valandą. Užtat daug „išmokau”. Pirmiausia vairuotojas pasakojo, kaip gi jam dingo gyvenimo problemos, o vėliau mokė gyvenimo ir mane. Prieš dešimt metų jis buvo priglaustas Danijoj. Tada penkis metus mokėsi danų kalbos (angliškai jam sunkiai sekėsi versti liežuvį). Pradėjo koledže lankyti kažkokius mokslus. Įsidarbino picerijoj, kur dirbo pašluoste – plovė indus, valė dulkes, stalus ir t.t. Bet, pridėjo pirštą prie akies ir ištaręs „see, pica”, bandė aiškinti, kaip per tą laiką įdėmiai stebėjo picų darymo procedūrą. Du metus jis „collect money”, „no cigaret, no alkohol”, o tik „spent money food” ir „collect money”, „collect money”, „collect money”. Po tų dviejų metų su draugu, kuris irgi „collect money”, nusipirko piceriją viename miestelyje. Jo klausiu – „tai patiekalai, aišku, palestinietiški?”. O tas – „no, italiano and spania”. Dar seniai seniai susirado danę, ją vedė, ir turi tris vaikus. Kaip man aiškino, vienas jų yra penkių metų, kurio ūgis, kaip parodė, žemiau vairo, antras – aštuonių (ūgis – virš vairo), trečias – devynių (ūgis – ties galiniu veidrodėliu). Turi krūva pinigų, o kadangi Danijoj – socializmas, tai kuo daugiau uždirba – tuo daugiau išleidžia (mokesčiai neleidžia taupyti): „too much money, too much buy” – mašina, baldai… Tada ėmė mane mokyti – pradžioj „no komunikation with litauen, only danish”, vėliau, kai pagal socialinę padėti susilygini su kitais – vis dar „komunikation only with danish”. Ir, galiausiai, iškilus virš kitų – „komunikation with litauen, turkish, german, danish – No Problem”. Žodžiu, davė suprasti, norint įsigyventi – bendrauk tik su danais…

Beveik prieš vidurnaktį miesto traukinukais nusibeldžiau pas Audronę, kuri manęs laukė su daniškų bulvių kugeliu prie durų. Gryna kelionė iki Kopenhagos (450 km) užėmė vos 6 valandas. Dieninio tranzo laikas. Super!

Antradienį nusprendžiau į Kylį trenktis keliu, kurio niekada nebuvau bandęs. Važiavau tiesiai į pietus nuo Kopenhagos kur į Vokietiją teko keltis keltu (vėliau supratau, kad alternatyva – važiuoti į Vokietiją sausuma – įveikiama daug greičiau).

Smalsumui užmušti, trumpai aprašysiu kelionę į Kylį. Startavau 11:30. Sumoje kilometrų buvo nedaug, gal vos 250 km (važiuojant vien sausuma – apie 400), bet labai sunkiai yriausi… Mažai mašinų. Paskutinius 20 km iki Danijos uosto nusigavau autobusu. Keltas kėlė 45 minutes. Nei danų, nei vokiečių pusėjė jokios pasų kontrolės nebuvo. Tiesa, Vokietijos uoste Puttgardene einant iš kelto vienoj vietoj kabėjo toks diiidelis diiidelis stendas „PASSPORT KONTROL”, tačiau žmonių aplink nesimatė. Vokiškoj žemėj buvau prieš penkias vakaro. Pradėjo temti. Kylyje gyvenančiai Vilmai pasiunčiau SMSą, kad iki jos beliko 100 km. Tai buvo tiesa, bet po tos žinutės atsiradau ten tik po trijų valandų. Bėda buvo, kad Puttgardene vietinių mašinų pravažiuodavo mažai, todėl reikėdavo laukti kol pasipils krūva mašinų iš kas pusvalandį atplaukiančių keltų. Sunkiai įveikiamas tas kilometrų šimtukas pasirodė. Dažniausiai būdavau išmestas neapšviestuose įvažiavimuose į autostradą, kur man darbavosi tik mirksiukais ir atšvaitais kuriama kalėdinės eglutės imitacija. Paskutinis pavežimas nebuvo tiesiogiai į Kylį. Toks apskrities 50 mokyklų ir 100 mokytojų inspektorius pavežė iki Schonbergo, esančio 20 km nuo Kylio ir įdavęs 20 DEM liepė važiuoti autobusu. Jo širdis myli Baltijos šalis, nes pats yra gimęs Kaliningrado srityje iš kurios pabėgo su mama dar prieš antrą karą. Pasakojo apie Kaliningrado srities vokiečių kalbos mokytojų grupelę, kurią šefuoja ir jiems kas mėnesį viena Vokietijos institucija siunčia mini-atlyginimus (150-200 DEM).

Kylyje buvau apie aštuonias. O gi pasirodė, kad tą vakarą ten buvo matomas pilnas mėnulio užtemimas! Neįsivaizduoju, ar jį įmanoma buvo stebėti Danijoj. Dėl tokio įvykio, visi vokiečiai su fotoaparatais lėkė į gatves… Jaučiau kaip visas Kylis laukia manęs – geltono marsiečio… Tą vakarą dar vyko ir asmeniniai dalykai – „brangių sausainių” valgymas ir uli-vali-trali-vali. Buvo baisiai baisiai juokinga, net neįmanoma visko ir prisiminti.

Trečiadienis. Sausio 10 d. Visi naktiniai sapnai ir naujasis rytas vis dar sukosi nežinomomis kryptimis. Stengiausi kuo daugiau kalbėti ir todėl liežuvis iki pietų buvo visiškai išsimankštinęs. Apie trečią dienos, kaip tai bebūtų juokinga, su Kylio studente – este Lėja, išsiruošėm važiuoti į Paryžių. Man Paryžius visiškai nepatinka, o Lėjai tai turėjo būti, kaip sakoma, „pirmas kartas”. Su ja bendravom rusiškai, o kadangi kartais jai pritrūkdavo žodžių – sakydavo vokiškai. O tada jau aš, teigdavęs kertąs vokiškai, vis tiek nesuprasdavau…

Keliavom nerealiai greitai. Beveik kaip savo mašina – 1000 km penkiais pavežimais įveikėm per 9 valandas. Prisimenu antrą vairuotoją. Tai buvo kokių 30 metų ilgaplaukis olandas su mini-krovinine mašina. Jis mokėsi universitete rimto mokslo – istorijos, tačiau vieną gražią dieną sugalvojo kuom gi nori būti – Vairuotoju. Kalbu labai rimtai. Dabar jis važinėja autostradomis po visą Europą ir kaifuoja! Dar niekada nebuva sutikęs krovinių vežiko – kaifuojančio nuo darbo. Tiesa, degalinėje jo užklausus apie pavežimą, bandė atsakyti – „man labai pavojinga imti nepažįstamus į savo automobilį, nes nežinau, ką jie ruošiasi jame išdarinėti”, o po to sekė „Aš važiuoju į Olandiją. Kol užsipilsiu degalų, pagalvokit iki kur norėtumėt važiuoti”. Paskutinių dviejų minčių derinukas nuskambėjo nesuprantamai… Pasakėm jam, galų gale, iki kur keliausim ir prieš įlipant į mašiną gavom du griežtus nurodymus: „Viduje nerūkyti! Ir… jei kas skambins, o tai gali būti mano šefas, – nė cyptelėjimo!”. Mes tik „ok ok ok”, kad tik vežtų.

Po olando persėdom į žurnalistės ir operatoriaus automobilį iš Kylio televizijos. Jie rengė reportažą apie kažkokia keistą ligą, paplitusią vienoje Baltijos jūros saloje.

Toliau varėm su suteneriu. Nu ką aš žinau, kas jis. Bent jau atrodo toks: jam kokie 50, fainuolis BMW, šalia sėdinčiai pietietiškos-turkiškos išvaizdos mergaitei – 16-18 metų, vienas kitą graibsto, akutėmis tik mirksi. Mes su Lėja sėdėjom ant galinės sėdynės. Aš neiškenčiau, prisilenkiau prie jos ir sakau garsiai į ausį – SUTENER. Ji tik parodė ženklą „tyliau”, o aš įtariau kažką nemalonaus. Vėliau ji pasakojo, kaip prieky sėdinti mergaitė matyt nugirdo mano slaptą pasakymą ir kažkaip sureagavo.

Iki Paryžiaus, kurį pasiekėm 1.00 nakties, atvažiavom su „pracūzu”. Jo kilmė azerbaidžanietiška, bet nuo gimimo gyvena Prancūzijoj. Laaabai jau įtariai žiūrėjo jis į mus Vokietijos degalinėj. Pamatęs mašiną prancūziškais numeriais, puoliau prie jo ir klausiu „Gal pavešit iki prancūzų”. Tas giliai nužiūrėjo – „iš kur patys būsit?”. Iš Baltijos – sakau. Jam širdis atsileido, sako – OK, einu kavos išgersiu ir pažiūrėsim kaip galiu pagelbėt. Jis baisiai nepasitiki žmonėm, todėl pradžioj net nesakė, kad važiuoja teisiai į Paryžių. Man vėliau, jau važiuojant, aiškino, kad jei būtume buvę prancūzai, anglai ar kokie vokiečiai – būtų netiesiogiai parodęs špygą. Tačiau mūsų baltiška prigimtis buvo privalumas, nes jis turi krūvą pažįstamų iš tų šalių ir žino kokie mes žmonės…

Mums reikėjo kažkaip belstis dar 30 km į Evry miestelio į pietus nuo Paryžiaus, kur gyveno Katia iš Latvijos. Buvo pirma nakties, po kurios transportas šiame mieste baigiasi, o naktinio paprastam turistui nesurasti. Ir, kaip pasakė azerbaidžanietis, vežęs paskutinius 500 km, „Sometimes luck is not luck”. Taigi taigi, greitai nusigavom, tačiau iki paryčių teko vaikštinėti po tuščią naktinį meilės miestą. Beveik ant kiekvienos gatvelės kampo stovėjo beždžioniškų veidų šokoladinės prostitutės. Neįsivaizuoju, iš kokios jos Afrikos šalies… Praėjom vieną tokią, antrą, trečią… Galų gale atsidūrėm prie Eifelo. Buvo gal pusė keturių ryto. Gan keistai atrodė bičas su PARIS žemėlapiu rankose, kuris priėjo prie manęs, užklausė ar kartais neturiu ugnies, ir po neigiamo atsakymo atsisėdo ant suoliuko po Eifeliu, užvertė galvą į jo viršūnę, ir kažką stebėjo. Hm… turistas…

Ant Eifelio su Katia, pas kurią svečiavomės, ir estė Lea, su kuria keliavau

Pirmais traukiniais nusigavom pas Katią. Jau buvo ketvirtadienis. Katia sako mums – tai ką, pamiegat ir varom į Paryžių? Lėjos nuotaika buvo nekokia – „važiuosim namo” – sako. Nieko, pamiegojo ir atsigavo. Pietums suvalgėm plovą ir išdūmėm į sostinę. Pakeliui dar užsukom į Evry „centrinę katedrą” – tokį apvalų modernų pastatą iš išorės užnešantį į planetariumą. Įdomi konstrukcija. Aplamai tas Evry miestelis labai jaunas, atsirado gal prieš 20-30 metų.

Taigi Paryžius… Miestas kuris man baisiai baisiai nepatinka. Lietuvis, estė ir Latvijos rusė… Žodžiu, Baltija vaikštinėjo… Pirmiausia apžiūrėjom menininkų kribždėlyną – Monmartrą (nežinau kaip tiksliai rašosi). Ten yra tokie ilgi ilgi laiptai, ant kurių labai faina vasarą sėdėti ir žiūrėti miesto panoramą. Krūva ten turistų. Krūva ir šaržistų, kas žingsnį siūlančių „Can I draw you?”. O tu jiems „no no no”… Pirkom atvirukų. Lėja labai norėjo pademonstruoti savo prancūzų kalbos žinias, tai atsiskaičius su pardavėja ir sako – „pardon” (vietoj „merci”). Nieko, būna… Po to varėm prie Eifelio. Kėlėmės iki jo antro aukšto (45 FRF), iš kur matėsi graži naktinio miesto panorama ir jo kamščiai. Iš tikrųjų, man toje panoramoje labiausiai patiko stebėti būtent mašinų kamščius – įspūdingai atrodė lempų juosta sudaryta iš tūkstančio žibintų. Aplinkui malėsi galybė ruskių, kai kurie ginčijosi kaip čia geriau fotkintis, kiti valgė kvailas greitas-picas Eifelio užkandinėj (tokią, beje, vėliau valgė ir Katia). Pusė laiko sugaišom laukdami lifto žemyn…

Eifelis kaip eifelis. Nuvažiavom prie Notrdamo. Katia su Lėja kalbėjo apie kažkokį Dysnėjaus multiką, pasakojantį šitos bažnyčios istoriją… Bandė jos ant pastato įžiūrėti goblinus ar groblinus… Nebepamenu. Nieko nesupratau ką jos ten kalbėjo. Po Notrdamo, metro nusigavom į, taip vadinamą, XXI amžiaus rajoną (la Defence). Va šito man seniausiai reikėjo. Man, sakyčiau, tai fainiausia Paryžiaus vieta – švaru, moderniška, visi pastatai savotiški… Dar užbėgom į supermarketą. Jėzus marija kaip man jis patiko. Aplamai, prancūziški supermarketai yra Jėga palyginus su daniškais. O koks pasirinkimas! Bet kokios prekės – jogurtų, desertų, sūrių, alkoholio, vyno – įvairiausių rūšių… Tik bjauru buvo stovėti keliolikos metrų eilėje prie kasos. O visi tiek daug pirko… Vienas bičas neiškentęs jau ir čipsus pradėjo valgyt. Vėliau turbūt susimokėjo už tuščią maišelį. Dvi dailios ir smulkios prancūzaitės ant kasos sumetė savo apatinius. Tai buvo nauji apatainiai, kuriuos išsirinko parduotuvėj… Jos mėgsta rožinius…

Nu ką. 22.00. Tamsu, vėsu. Varėm namo. Ten gėrėm graikišką anyžinę „vodką” (38%) ir bandėm žiūrėti bojevyką pas Katios prancūzą… Žiūrėti tik bandėm, nes visi alei vieno lūžinėjom…

Kitą rytą ilgai miegojom, o kai išmiegojom susiruošėm atgal, į Kylį. Šūdinai sekėsi, todėl labai greitai atėjo naktis. Kartą virš valandos stovėjom vienoje Belgijos degalinėje. Buvo rimtai šalta (labiau Lėjai, nes aš per keliones būnu atsparus tam). Stovim sau. Prieina bachūriukas ir kiša žetonus kavos automatui. Sako ženklais – „norit kavos?”. Lėja iš mandagumo sako „ne”. Vaikinukas nustebo. O aš jam sakau – tu geriau mus pavežk kur nors… Nu bet jis tik pečiais pakraipė. Ok, sakau, pasivaišinsim „kava”. Nusivedė į degalinės vidų prie automato, įkišo į rankas du žetonus ir kažkur dingo. Nustebau mažumėle. Tik vėliau pastebėjau, kad jis visai ne užklydęs vairuotojas, o degalinės kasininkas. Nei aš, nei Lėja nenorėjom kavos. O ant automato viskas belgiškai surašyta. Nu gerai, spaudžiau „Citronte”, nes žinojau, kad tai karštas gėrimas panašus į arbatą. Lėjai jis nepatiko. Nu ok, spaudžiau kitą mygtuką, kur neparašyta „Capučino”. Privarė kažkokio bulijono. Teko tenkintis tuom ką gavom. Išgėrėm ir toliau laukėm tinkamos mašinos… Lėja jau kliedėjo apie Vokietiją… Sakė, kai veiks mano mobiliakas (o jis tai daro tik Vokietijos ribose), galima būs sakyti, kad jau esu namie… Vėliau jai ėmė suktis mintis apie važiavimą per Vokietiją traukiniais… Beje, toje deglinėje, kur gavom išgerti, sustojo lietuviška fura. Vairuotojas žinoma mus kiek pavežė. Žmogelis man aiškino kaip ateity išžudys visus dabartinius politikus – landsbergį, butkevičių… Sąžiningai dirbo jis kadaise krašto apsaugoj ir gyvenimas privertė sėsti už vairo. Išmetė degalinėj netoli Belgijos-Vokietijos sienos. Ten dar kiek pakiurksojom, Lėja pradėjo į nieką nereaguoti. Pas ją visada taip, kai organizmas išeina iš normalaus ritmo…

Pagaliau susiradom anglą, kuris pametė iki vieno iš netolimo miesto Vokietijoj. Aš sėdėjau prieky, vairuotojo vietoj (juk buvo angliška mašina), o Lėja gale. Mane laužė miegas, todėl po nesusirezgusio pokalbio su vairuotoju, akys pradėjo merktis, o aš kovoti su miegu. Nu žinot turbūt kaip būna – akys susimerkia, galva lūžta po truputį į pilvą, tada labai staigiai ateina sąmonė ir OPLIA galvą atlauži į normalią padėtį. Ir taip aš lingavau kokią valandą kol išlipom, nes Lėja nesusiprato manęs žnaibyti. O jai tai buvo kaifas. Įvažiavom į vokiečius, ji prabudo, pralinksmėjo ir man vėliau aiškino – „kai lingavai galva, atrodė lyg sektum kelią žemėlapyje: galva žemyn – žemėlapio studijavimas, galva aukštyn – žvilgsnis į kelią – ar gerai važiuojam?. Tada vėl į žemėlapį (galva žemyn) ir vėl į kelio ženklus (galva aukštyn). aukštyn-žemyn, žemėlapis-kelias”. Hoho, labai funny… Vėliau ji prisigalvojo, kad aš ten sedėdamas lingavau iš padėkos – „ačiū jums labai (galva aukštyn-žemyn), nuoširdžiai ačiū (dar vienas linktelėjimas), ačiū jums ačiū…”.

Vokietija. Antra nakties. Savaitgalio pradžia. Už 40 DEM nusipirkom tokį šaunų toj šaly populiarų savaitgalio-bilietą traukiniams, su kuriuo maksimum penki žmonės gali visą dieną važinėti po Vokietiją traukiniais. Tiesa, galioja jis tik netolimiems traukiniams (max gal apie 100 km), bet su 5-6 persėdimais vidurdienį pagaliau pasiekėm Kylį. Kai pagalvoju, jėzau jėzau, traukiniais trankiausi visas 11 valandų.

Tą vakarą Kylyje eilinį kartą vyko alkoholinių gėrimų testavimas. Žinot gal, Vokietijoj stiprus alkoholis kelis kartus pigesnis palyginus su daniškomis kainomis. Bebendraujant su Kylio international studentais, buvo nuspręsta, kad tarptautinę studentų apsikeitimo Erazmus programa turėtų būti pervadinta į „Erazmus-alkoholik-holidays”. Logiška juk – gerai mokaisi, ari kelis metus savo šaly, o tada tau kaip ir priklauso atostogos. Tad vienas iš atostogų variantų yra „Erazmus-alkoholik-holidays”. Baisu, kaip šiais laikais junimas gyvena… Juokauju, aišku.

Sekmadienį, sausio 14. Labai jau nesėkmingai, bet iki vidurnakčio pagaliau parsigavau į savo namus – Alborgą.

Na ką, trumpas tas Paryžius buvo kažkoks šį kartą… Kur keliaujam toliau?