Paskutinė vakarienė

Išsidėsiu trumpai drūtai apie paskutinę vakarienę… Verkiau aš naujų metų pradžioj, kad gyvenu sau vienas 6 kambarių name ir neva yra liūdna. Na, lietuvės pasiūlė pasidaryti vakarienę kurį nors vakarą. Sugalvojom ėsti žemaičių blynus, o po to į galvą šovė užsimaišyti ir šaltibarščių… Artėjo vakarienės diena… Aj, galvoju, pasikviesiu dar 5 nelietuvius. Tiesą pasakius, prisikviečiau ne tik juos ir galų gale Tą vakarą susirinko mūsų vienuolika. Bulves visiems maistams ruošiau pusę dienos. Na ką ten, reikėjo nuskusti puodą bulvių šaltibarščiams ir išvirti tris puodus – žemaičiams. Aišku, kaip kokie virėjai, aš ir dar dvi lietuvaitės, pradėjom ruošti kiek anksčiau.

Paskutinės vakarienės sriuba. Kai kurie vis dar vadina tai „pink shit”.

Išsityčiojom iš šaltibarščių, nes sumetėm į juos marinuotus burokus. Negražu, bet ką tu žmogus bepadarysi, kai danai šviežių burokų parduotuvėse užmeta tik rudeniais, kai sezonas. Ir iš viso, danai taip mėgsta viską konservuoti, kad vieną kartą nuo lentynų jie šlavė marinuotas bulves… Jėzus marija, ir ką jie su jomis gamina? Tiesa, aš ir pats mėgstu išbandyti kokius nors marinatus karts nuo karto, tai sykį nusipirkau marinuotus mango. Man labai gaila, tačiau aplaižęs vieną gabaliuką, išmečiau likusius velniop. Jausmas buvo lyg tyčia būčiau prikišęs muilo į burną… Tai va, šaltibarščiai… Dėkui dievui, danai turi kažką panašaus į kefyrą, tai nereikėjo sukti galvos dėl jo simuliacijos… Agnė sugalvojo primesti į tą sriubą tipo krapų. Gerai, kad jie būtų buvę kaip krapai, bet aš kai kurių negalėjau perkąsti. Nu, ji teigė, kad jie buvo tiesiai iš daržo. Tik dabar pakilo klausimas „kokio gi daržo?”, nes kiek pamenu ji per Kalėdas nebuvo Lietuvoj… Na žinoma… Danija irgi gausi daržais… Dabar kažką gaudau… Galų gale, beveik baigėm su šaltibarščiais ir jie gavosi pusiau skanūs… Ok. Per vakarienę buvo taip, kad visi 5 lietuviai sėdėjo viename stalo kampe… Po keliolikos minučių sriubos valgymo, naujam atėjusiam nesunku būtų buvę subaksnoti lietuvius, nes tik jų ir tik jų tarielkos buvo tuščios!

Vis dar prisivalgę šaltibarščių ir žemaičių blynų.

A visi kiti, net užbaigę valgyti, nelabai suprato, kaip ir kodėl mes tą tirštymą siurbiam. Pirmiausia žmonėms buvo baaaisi atrakcija, kai ant stalo padėjom šaltą vėmalinį violetinį marmalą ir vadinom jį sriuba. Slovėnas bevalgydamas sugalvojo, kad tai kažkas panašaus į jogurtą… Deja, gal tik vieno, varles ir sraiges išbandžiusio, prancūzo bei alkano jugoslavo lėkštės buvo sąlyginai tuščios… A visi kiti šiaip netaip maigė šaukštus lėkštėse, laukdami kol kas nors iš šeimininkų pasakys „jei nenorit tai ir nevalgykit”… Vienas etiopietis karts nuo karto bandė nusišypsoti, bet keistas šaltibarščių skonis jam dirgino žandikaulius. Kitas, jo tėvynainis, visą laiką, kiek bepažiūrėtum, sėdėjo susiraukęs, lyg ryški saulė būtų spiginus tiesiai į jo akis. Bet jis nepasidavė ir labai gyrė daniškas bulves. Kartą jų net pakartojo… O šiaip tik prancūzas iš mandagumo tepasakė „it was really good”, o likę – šypsojos. Gera buvo nurinkti keisto srėbalo lėkštes. Gal kitą kartą bandyti šaltą baltą rūgštynių sriubą pakišti?

Nu šitie jau greit eis namo, duok Dieve.

Toliau sekė žemaičių blynai. Gąsdinom, kad šį kartą pakišim mėlynos spalvos patiekalą. Nebūtų ir nustebę… Galų gale išdalinom pirmą blynų partiją. O šita maisto interpretacija, ačiū dievui, pasirodė labiau pritinkama visų skoniams. Prancūzas ir jugoslavas sukapojo net daugiau numatytos porcijos. Susiraukėlis etiopietis po pirmo blyno bandė atimti antrą iš kaimynų. Bet jį raminom „palauk bičas, tuoj iškeps daaar”. Agnė mane gyrė kitam lietuviui, kokia aš esu gera mėsmalė… Reikėjo virtas bulves blynų tešlai kažkaip sutraiškyti ir suminkyti su miltais. O man tai kas, griebi keturias bulves ir čyyyyyrkšt vieną į kitą, pro pirštų skyles ir praslysta… O, kad taip paėmus kada žemaičių blynų tešlą ir metus į sieną. Įdomu ar priliptų? …ką tik suploviau paskutinius indus, išgėriau atšalusią arbatą, ir imu lūžti miegui. labanakt… Augustas