Brangiausi sausainiai Danijoj

Kelionės data: 2000 rugsėjo 8-10

Vadinasi viskas prasidėjo nuo to, kad per pirmą savaitę buvimo Danijoje, užsinorėjosi praleisti savaitgalį sostinėje – Kopenhagoje.

Penktadienį po paskaitų apie 3pm kartu su viena iš Audronių net nepavalgę pietų, tačiau išalkę šviežaus kelio, kibom į darbą. Visai neužilgo sėdėjom radio žurnalistės mašinoje, kuri dirba Alborge ir kiekvieną dieną važinėja iš Arhuso (>120 km). Ji pasakojo, kad visai neseniai rengė reportažą apie tokius kaip mes – international studentus. Ji man buvo pus-fainė, nors Audronei ji buvo faina. Karts nuo karto mus vadindavo amerikoniškai – „guys”. Pirmoje degalinėje sustojom pasipilti degalų. Iš parduotuvės ji grįžo su maišeliu pusiau guminių pailgų Danijoj labai populiarių saldainių. Maišelyje turbūt buvo kokie 8 įvirių skonių snargliukai. Gavom pasivaišinti. Audronė sako, „gal vieną per pusę?”, „ne” – tyliai paprieštaravau ir čiupau cielą snarglį. Audronė išsitraukė nelaimingą saldainį, nes jo skonis buvo toks stiprus lakrisas (anyžius), kad po kelių kąsnių, jai pasidarė bloga. Ką darysi, gyveni ir mokaisi. Ne viskas čia „saldu”…

Arhuse sugalvojom į Kopenhagos salą keltis keltu. Deja, kitas keltas rodės bus tik po 2 valandų, todėl nutarėm dingti atgal į autostradą. Arhuse pasirodo vyko kažkokios teatro dienos, cetre stovėjo scenos, visur krūva išsipalaidavusių danų… Mes tik įkišom savo smulkias nosis į country-palapinę. Nu nebuvo laiko klausytis muzikos, reikėjo skubėti į darbą ant kelio. Šiaip ne taip susiradom reikiamą autobusą, kuris turėjo išvežti už miesto. Už vairo sėdėjo prasižiojėlis kitaicas. Įlipu į busą, aš jam kaip normaliam danui ir sakau angliškai „man prašau du bilietus dviems zonoms”. Jis į mane savo išsigandusiu veideliu tik žvylgt ir čiulba „Hvad se du?” („Ką tu sakai?”). Aš apakęs – nesupranta angiškai? Bet greit atsipeikėjau ir išreiškiau savo norus daniškai – „to billeten to zoner”. Susimokėję už servisą atsisėdom beveik už kitaico nugaros, išsitraukėm mano morkas ir pradėjom jas graužti… Pamenu, vairuotojas karts nuo karto kažkodėl žvilgterėdavo į mūsų pusę. „Negausi, he he” – sužibėdavo gobšiški mano jausmai.

Privažiavom reikiamą stotelę, o ten autobuso sustojimo vietoje stovėjo raudona mikruškė. Mūsų mielas kinietis piktai pyptelėjo su savo vairu… Mikruškė nesitraukė. Tada jis pradėjo mosikuoti rankutėmis ir bijodamas, kad vis tiek bus neišgirstas, pusbalsiu tyliai tyliai šūkčiojo: „kai kai hini hini kai kai hini hini”. Jo nervai augo, tad jis ir vėl papypsino su savo vairu. Mikruškė pagaliau pasislinko.

Ką čia beišsiplėsi, išlipom už Arhuso, čia pat užsipirkom maisto kelionei ir mane asmeniškai labai nuudžiugino nuostabi vieta tranzavimui. Atsistojom už kitos stoparės, kuri davė vertingų patarimų, bet vis tiek man ji atrodė labai keistai. Audronė net pyko kai tą „merginą” vadinau vienu negražiu žodžiu iš „ku” raidės. Nors, čia juk Danija, kaip kas nori, taip tas rengiasi.

Nesėdom į gal 5-ias sustojusias mašinas, nes važiavo, pasak sutiktos stoparės, per arti. Pagaliau privažiavo vaikinukas lekiantis į Odensę. Jis lėkė tikra žodžio „lėkti” prasme. Vidutinis jo greitis – 170 km/h. Nors Opelis atrodė senas kledaras, vaikinukas pedalą mygė iki 200 km/h. Viskas gal būtų ir nieko, bet išaiškėjo, kad jis yra kurčias ir jam į ausį įstatyta aptaki plastmasė padedanti beveik normaliai bendrauti su kitais. Bėda dar ir ta, kad nelabai jis mokėjo angliškai. Žodžiu eilinį kartą, kai berniukas važiuodavo palyginus lėtai – 150 km/h, užpuldavau jį su savo klausimais. Jis bandydavo atsakyti angliškai, mes aišku nieko nesuprasdavom, tada jis įbegėdavo mašiną iki 170 km/h, nuimdavo rankas nuo vairo, saugumo sumetimais prispausdavo vairą kojomis, pasilenkdavo iki savo lentynėlės šalia bėgių jungiklio, paimdavo blanknotėlį (kurio viršutinis lapas būdavo prirašytas ir tekdavo jį nuplėšti) ir užrašydavo žodį. Dažniausiai iš pirmo karto tokio žaidimo nelaimėdavom ir jis perrašydavo žodį dailyraščiu… Mūsų įtemptos širdys padėdavo kaip galima operatyviau suprasti jo užrašytą tekstą ir vaikinukas pagaliau uždėdavo savo auksines rankas ant vairo.

Kurčias mus atvežė į miestelį, kuriame prasideda 18 km kelias virš vandens į Kopenhagos salą – Šjelandą.
Bijodami, kad neįvyktų trumpas sujungimas, ant kažin kokių laidų, liaudiškai tariant, atlikom šlapius reikalus (business). Visai netrukus sustojo pagyvenęs vyras. Šį kartą prieky pasodinau Audronę, kuri sėkmingai kalbino vairuotoją. Įdomiausia buvo stebėti, kai Audronė dieduko stiliumi ką nors pasakydavo tyliai tyliai, tada tas diedukas pasilenkdavo iki jos ir klausdavo „Sorry?”.

Į Kopenhagą atsibaladojom apie 22 val.

Nemokamos nakvynės databazės memberį – daną Andersą, pas kurį apsistojom tą vakarą, susitikom mieste. Parėję į jo namus, radom vieno latvio paliktą raštelį. Raštelyje buvo parašyta: „Esu V.V. Buvau užėjęs 21:30, bet gaila namuose buvo Niekas. Šiąnakt nakvosiu lauke, o rytoj paskambinsiu”. Tai buvo latvis, kurį aš seniai pažįstu ir jis nuo birželio mėnesio baladojasi Skandinavijoje.

Šeštadienio rytą susikrovėm visas tašes ir nusitrenkėm pas netoliese gynančius lietuvius, (dar vieną) Audronę ir Aurimą, kurie šį semestrą studijuoja ekonomiką Kopenhagos universitete.
Gražūs tie jų apartamentai. Pasiklausėm lietuviškos muzikos…

Fainiausias tai pas juos tualetas: atidarai duris, prieš tave riogso klozetas, tačiau pasirodo toje 1.5*1 m patalpoje dar yra dušas ir maža maža kriauklė. Net nesunku, o baisu įsivaizduoti, kaip ten reikia praustis po dušu. Negana to, prie krano yra vienas pimpaliukas, reguliuojantis ar vanduo tekės kranu ar dušu. Todėl jei apturėjęs dušą pamirštum perreguliuoti pypsiuką, kitą kartą prieš valantis dantis atsukęs kraną pajusi šlampančią galvą.
Užtenka kalbėti apie pimpaliukus…

Staigiai sujudinom jaunuosius ekonomistus ir pasiūlėm kartu lėkti į planetariumą, kuriame rodo filmus ant lenkto ekrano.

Na, kad ir kaip stengėmės, mums vis tiek galiojo Merfio dėsniai: nusileidę į miesto traukinių terminalą sužinojom, kad būtent šiandien vyksta kažkokie remontai ir todėl praretintas traukinių grafikas. Supratę, kad laukti neturime laiko, bėgte lėkėm į autobusą, kuris atvažiavo netrukus. Laikas spaudė, todėl galiojo dar vienas kažkuris Merfio dėsnis dėl kurio autobusas vėlavo pagal grafiką. Iššokę stotelėję prie planetariumo aš pirmavau 100 metrų distancijoje iki pastato. Deja, prie kasų atgriuvome 12:02, o tai, pasak pardavėjo, buvo „too late”. Taip, danai niekada nevėluoja!

Teko prastumti šiek tiek laiko ir po valandos susitikom latvį Vitalijų. Toliau visi pritarė mano aplankyti pasiūlytiems objektams ir nuvarėm į bažnyčią netoli free-town – Kristianijos. Ta bažnyčia faina tuo, kad turi kokių 80 m bokštą iš kurio matosi Kopenhagos super-panorama. Lipant į viršų ir leidžaintis žemyn net 4 kartus prasilenkėm su skirtingais lietuviais.

Po bažnytėlės, aš, Aalborgo Audra ir Vitaly nuvarėm į laisvą zoną – Kristianiją. Čia aš šiaip ne taip prekyboje radau sausainiukų su įkeptu hašišu. Nusipirkau tokį vieną. Spalva, dydžiu ir skoniu nesiskiriantį nuo avižinių sausainių. Tą brangų, apie 20 litų kainuojantį nuodą iki vakaro pagarbiai prasinešiojau kišenėje. Buvo pietų metas, todėl po pirkinio sudribom vienoj pievelėj, kur siurbėm jogurtus ir klausėmės latvio istorijų apie jo trumpalaikius darbus Norvegijoj, kaip pusiau legaliai už dyką valgydavo McDonalduose ir pan.
Po „pietų” dar paplaukiojom Kopenhagos kanalais. Pūtė, kaip sakoma, vėjelis.

Vakarop miesto centre susitikom krūvą litowcų: du minėtus ekonimistus, dvi Au-Pair aukles, menininką Virgį (atrodo) ir Lyvį iš Aalborgo.
Šioje vietoje su didžiausia pagarba pagaliau suvalgiau Brangiausią Sausainį Danijoj! Jau po kelių sekundžių pradėjau kažką jausti… Bet tai buvo psichologinis nusiteikimas. Kol kas nieko man nesidarė…

Pakalbėjęs su Virgiu apie tokių sausainių poveikį, biški persigandau. Jis pasakojo, kad kažkada lietuviai nuo cielo panašaus sausainio yra tiesiog nulūžę parduotuvėje… Bet kokiu atveju, man jau buvo „po pietų” visos pastabos, reikėjo laukti…

Bendrai apsitarę, devyniese nuvarėm atgal į Kristianiją. Jau sutemo… Buvo nupirkti dar 3 sausainiai. Kas juos pirko, neminėsiu. Geriau pirštais parodysiu, kai atvažiuosit į svečius 🙂

Kažkurioj lauko kavinėj susiradom laisvą staliuką, dar trys su pasigardžiavimu suvalgė brangiausius sausainius Danijoj ir Laukėm…

Laukėm laukėm... laukėm...
   l a u k ė m . . .   l  a  u  k  ė  m . . .
l   a   u u u  k ė ė ė m ...

Man pirmiausia lėtėjo reakcija. Rodos, purtai galvą – akys įsisiūbuoja. Galiausiai, akys nebespėja paskui galvą… Tada nebesipurtai, o akių vyzdžiams prireikia kelių sekundžių, kad grįžtų į savo vietą… Po to gerą pusvalandį virš galvos jaučiau juodą stogą… Jis, svolačius, silpnai spaudė mane žemėn… Tačiau… Tačiau po to… trali vali trym pym pym…

…kol kas smegenys fiksuoja kas antrą kadrą.
Kalbu su vienais… po kelių kadrų visi žvengia. Kas juokinga? Pasirodo, praleistame kadre pertraukiau kalbantį Lyvį ir skeryčiodamas rankomis paaiškinau „Nu ką aš galiu pasakyt?”… Visose pauzėse sklinda žvengas, o labiausiai svaigsta apsisausainiavusieji… Galų gale nuo juoko skauda pilvą… praretėja filmas – nuo šiol matai kas trečią kadrą… Netyčia girdžiu Lyvio džiaugsmą – „ė, bet tie sausainiai iš tikro veikia!”… Atsisuku į Audronę, ji kad kalba kalba su kažkuo, o man jos kalba taip juodai nesiriša. Nebeiškenčiau – „Apie ką tu čia?”…
Juoko priepolis pasirodo bangomis – tai juokinga, tai visai nejuokinga, o po to ir vėl juokinga…

Viena net pradėjo nerimauti „ej, o jeigu tai nesibaigs? aš dugiau nebenoriu…ėėėėė.”.
Ir taip ilgiau nei pusvalandį…

Patyliukais dingsta juoko bangos – vieniems dar linksma, kiti tik žiūri, nes nesupranta ko čia juoktis.
Man vėl atslenka juodas stogas… Jaučiuosi normaliai, nieko neskauda, gaudai tris kadrus is keturių… Susigalvojam kad norim spagečių ir nusprendžiam varyti namo – pas ekonomistus…

Visi juokias kai pasakau, kad tą vakarą visiems viriau makaronus… Aš supratau kas tai yra puodas, kas tai yra šaukštas, kaip reikia maišyti ir net kada vanduo verda…
Makaronai pavyko – užpildėm tuščius skrandžius ir sumigom…
Sekmadienio rytas. Visiems norma.

Su Audrone planavom aplankyti Roskildę. Bet miegas, kaip ir visada – nugalėjo ir atsikėlėm per vėlai…
Nusprendėm išnaudoti rytą ir dar kartą atakuoti planetariumo kino teatrą! Šį kartą atvykom pačiu laiku. Žiūrėjom filmą apie delfinus… Čia sėdėjau antrą kartą ir supratau, kad didžiausią kaifą pajusi tik žiūrint filmus apie erdves…

Apie 3pm vėl stovėjom trasoj pakeliui į Aalborgą.
Pirma mašina mus nutrenkė į Roskildę – nostalgiją keliantį miestelį. Kažkada jis buvo mano namai… Iki jo vežė mokyklos mokytojas. Jis pasakojo, kad Danija, ko gero, viena iš nedaugelio šalių, kur mokytojus ruošia ne tik aukštosios mokymo įstaigos ar koledžai, bet ir, taip vadinami, seminariumai.

Nuo Roskildės iki Ringstedo pradūmėm su labai simpatiška ir ramia dane. Audronė sakė „jei būčiau vaikinas, tai tikrai ją įsimylėčiau…”. Danė bendravo labai labai ramiai, na, matyt, geras žmogus yra. Akimis apžvairindamas saloną pamačiau besimėtančią kasetę su muzika jogos pratimams. Vairtuotojos paklausiau: „Jūs domitės joga?”. Atsakymas buvo teigiamas. Pasirodo, ji neseniai grįžo iš Indijos, kur bastėsi ir meditavo du mėnesius.
Išlipus teko kiek pastovėti. Pagaliau sustojo mašina. Aš paklausiau „Gal važiuojate į Odensės pusę?”. Linksmas trumpaplaukis vairuotojas atsakė „Yes, Sir!”. Čia jis mane ir padarė – dar niekada nesu apturėjęs tokio atsakymo. Žodžiu su šituo danu, kuris senais gerais laikais tranzydavo po Europą, varėm iki pat Jutlandijos, apie 150 km. Dabar, kai rašau pasakojimą, jau pamiršau kuo jis užsiima ir kurio velnio jis buvo Šjelande.
Išleido mus kažkurioje degalinėje, kur pasigavom pagyvenusią moteriškę su savo mama. Kadangi moteriškės ir be mūsų turėjo ką tarpusavy aptarti, į jų pokalbius nesikišom. Su jomis nusigavom iki Randers miestelio.
Kitus 15 km važiavom su purvinu futbolistu, neseniai žaidusiu su savo draugais. Na, šaunuolis bičas, pavežė ekstra 10 km, o ten buvo kažkokia kaimavietė, kur eilinis mirtingas papraščiausiai strigtų. Iš tikrųjų ir mes manėm, kad strigom. Pradėjom blaškytis: mašinų reikiama kryptimi nėra, įvažiavimas į autostradą neapšviestas… Už kelių šimtų metrų pamatėm alternatyvų keliuką, tačiau tamsoje net su mirksiukais sustabdyti greitai pralekiančias mašinas atrodė beviltiška. Audronė puolė į silpną paniką ir siūlė eiti miegoti, nepaisant to, kad ji neturėjo miegmaišio. Jai švelniai liepiau atsipeikėti ir nusprendžiau šiek tiek grįžti atgal, t.y. pavažiuoti tolyn nuo Alborgo.

Tai nebuvo blogas sprendimas. Greitai susistabdėm jauną porelę, kuri nuvežė į naują vietą. Beje, galima sakyti pasitvirtino Audronės teiginys, jog gražios danės važinėja vaikinų mašinose ir todėl jų nesutiksi gatvėse.
Atrodo pralaužėm ledus ir greitai sustabdėm vyrą, prie mašinos prisikabinusį mažą pakėlimo kraną. Jis pasakojo kaip dažė savo namą laipiodamas kopėčiomis ir vieną kartą šliumpt ir kopėčios nugriuvo. Jam kilo mintis savaitgaliui išsinuomoti mažą pakeltuvą. Sakė taip dažyti namą daug patogiau. Važiavom su juo lėtai ir ne iki namų. Paleido degalinėj, kur iki Alborgo liko vos 30 km. Čia kiek užsilaukėm, sušalom, bet užtat aš nusipirkau firminių daniškų pusiau guminių įvariausių skonių snarglinių saldainių. Valgiau ir šlykštėjausi saldumu.

Galų gale sustojo paskutinė mašina kelionėje. Tai buvo krovinis mikroautobusiukas. Atidarius dureles, ant sėdynės išsidrėbus miegojo kokių 7 metų mergaitė. Vairuotojas pakišo rankas po mergaite, ją pakėlė, nors galva vis tiek buvo užlūžus atgal, tada įsėdo Audronė ir aš. Vairuotojas mergaitę švelniai nuleido ant Audronės kelių. Mažiau nei pusvalandį mano kolegei teko globoti padarėlį, ateityje išaugsiantį į didelę danę.
Išlipom pačiame miesto centre. Audronė kažkodėl labai džiaugėsi sugrįžus namo… Tai buvo jos pirmas rimtas tranzas…