Kelionė į Bretagnę (Š.Vakarų Prancūzija)

Kelionės data: 2000 liepos 15 – rugpjūčio 1

2000 m. liepos 15 d. (šeštadienis)

Troleibusais nusitrenkėm į tradicinę Kaunan važiuojančių tranzuotojų vietą Vilniuje. Iš esmės mums reikėjo Marijampolės kelio, į kurį norėdami pakliūtį privalėjom kaip nors patekti ant kalno Paneriuose. Nebuvo noro gaišti 20 min. lipimui į kalną, todėl išsitraukiau savo slaptą ginklą – užrašą „2 km” (gal atrodo juokingai, bet užtat veikia labai efektingai) ir kibom į darbą. Tarp kitko, geroje vietoje jau stovėjo trys merginos. Aš jų atsiklausiau:
– Klausykit, ar mes galim atsistoti prieš jus?
Jos pradėjo mykti:
– Mmmmm. Bet mes jau laukiam visą valandą…
– O į kur jūs traukiat? – pradėjau dirgintis.
– Į Kauną.
– Ėėėėė, – sakau -, mums reikia mašinos tik ant kalno, kad užtemptų…

Susitarėm: jei mums sustojusi mašina važiuoja į Kauną, perleidžiam ją merginoms, priešingu atveju pasiimam mes.
Tik spėjau atsigręžti į pralekiančius automobilius ir žiūriu pravažiavo dvi moteriškės. Na, kadangi jų reakcija labai lėta ir ženklo „2 km” suvirškinimui prireikė kelių sekundžių, jos sustojo už keliolikos metrų ir netgi (!) sugalvojo pavažiuoti atbulom, taip, be abejo, sudarydamos mini avarinę situaciją. Bet kokiu atveju, atidarau dureles ir klausiu „A ant kalno užtempsit?”. Moteriškės pasirodė teigiamos. Perklausiu dėl visa ko į kur jos važiuoja ir atsisukęs į valandą stovinčių merginų trijulę rėkiu:

– Jums į Grigiškes tinka?
– Neaaea.
Ok. Sėdom pas moteriškes ir po minutės buvom ant kalno, kur prasideda kelias link Marijampolės ir Trakų.

Artėjom sienos link. Kalvarijų miestely užstrigom 40 minučių. Pradėjo lyti, niauktis, kol galų gale sustojo maršrutinis mikroautobusas pasisiūlęs iki pasienio pavežti nemokamai.

Būtent prie sienos ir prasidėjo užsiknisimas. Atsidurę čia gerokai po vidurdienio nusprendėm daryti taip, kaip neva yra geriausia – laukti mašinos tiesiai į Vokietiją. Mes „laukėm”… Atsisakėm suomio važiavusio iki Varšuvos, atsisakėm dar poros važiavusių palyginus nearti… Ir pagaliau sulaukėm… Sulaukėm kol trūko kantrybė… Jau buvo apie šešios valandos vakaro. Prie sienos sustojo maža mašinytė latviškais numeriais. Nusprendėm važiuoti nors iki Augustowo (pirmas didesnis kaimas Lenkijos pusėje). Su tuo latviu pradėjau kalbėti rusiškai. O jis man pradeda aiškinti, kad geriau tu kalbėk angliškai. Taigi susitarėm, kad mus paims. Įsėdam į mašiną, o ten simpatiška moteriškė sėdi. Tuomet tas vairuotojas su moteriške ėmė kalbėti vokiškai. „A, tai jis vokietis”, supratau. Tada sakau jam:
– So, you are from Germany?
– No, from Polland.
Aha, lenkas. Aš jam tada lenkiškai kažką pasakiau… Likau nesuprastas.
Vyrukas kartoja:
– I am from Holland.
– From Holland? – kaip koks durnelis perklausiu.
– Yes, Holland, Holland…
Br… Atrodo atsimaišiau. Pasirodo tas vairuotojas, kuris man pradžioje atrodė latvis, po to vokietis, vėliau lenkas ir, galiausiai, olandas, jau septynis metus dirba Latvijoj kažką su moto sportu. O ta simpatiška moteriškė pasirodo besą sesė latviukė. Olando klausiu, o ką konkrečiai tame moto sporte jis atlieka? Man pradėjo aiškint, kad jis krūtas ir kam reikia tas jį žino. Tai aktualu dažniausiai tik turtingiems…

Per daug su mašinos šeimininkais nesikalbėjome, bet užtat drauge praleidome net 3 valandas (!) kirsdami Lietuvos-Lenkijos sieną. Mat, užtaikėm ant pasieniečių vakarinės pamainos keitimo. Gyvatės lenkai dūmelį sau tik traukė o šimtai mašinų turėjo spjaudytis. Viena grupelė net pasistatė primusą ir kepė dešreles.

Pagaliau, pagaliau… 22:00 pasiekėm tą nelemtą Augustową. Buvo, aišku, tamsu. Bet mums laimė plasnojo ir po pusvalandžio sustojo faina lenkė, su kuria važiavom per visą naktį iki pat jos kaimo netoli Wroclawo. Niežti delnai papasakoti kaip mes keliavome kartu su ja.

Pirmiausia prisimenu, kaip įdėmiai ji žvelgė į mus, apšviestus kelio lempų. Aš jos lenkiškai užklausiau, ar nepavežėtų iki Lomžos. Ji man sako, aš važiuoju ten ir ten, tai jeigu Lomža pakeliui – sėskit. Taip, mums buvo pakeliui. Šiaip ne taip susirangiau į naujutėlaičio Opelio priekį. Lenkė manęs ir klausia „Do you speak English?”. „Nu tai aišku! kaip gi kitaip?”, sakau jai. Matyt, mano lenkiška šnekta baisi pasirodė. Tam, kad būtų lengviau pasakoti išduosiu jos vardą. Tai – Ewa. Ji dirba tarptautinėj „Berlin-Chemie” kompanijoj, vaistų prekybos agentė (ant vizitinės kortelės parašyta „Przedstawiciel naukowo-medyczny”). Ji važiavo iš Kauno. Ewa turi kadrą Taline, tai kažoks svarbus žmogus Estijos „Berlin-Chemie” atstovybėje. Tas kadras pasiūlė kartu praleisti porą dienų. Lenkė su savo mašina važiavo iki Kauno, kur sutiko estą ir jie kartu nusibeldė į Rygą, kur apturėjo gerą laiką pačioje Rygoje bei Jūrmalos pajūryje. Deja, ant Lietuvos-Lenkijos sienos Ewai, kaip ir mums, teko kentėti ištisas tris valandas, dėl kurių ji keikė pasieniečius gal dešimt kartų. Jai apie 28 metus. Kiek pamenu, studijavo doktorantūroje kažką apie genus Vokietijos universitete, tačiau belikus parašyti paskutinius darbus, labai greit sugalvojo, kad nebepatinka Vokietija, susikrovė lagaminus, pasakė „atia” savo tuometinei meilei italui Ferdinando ir grįžo namo. Bet ji teigė, vis tiek galvoja užbaigsianti tuos mokslinius darbus, bet jokių būdu nenorėtų pasilikti Vokietijoj. Jai buvo gaila, kad su jos specialybe sunku rasti darbą Lenkijoj, todėl dabar dirba vaistų platintoja. Šitas darbas, kiek atsimenu, jai visai patiko. Firma jai net skiria mašiną ir todėl gali ja naudotis ir laisvalaikiu.

Buvo naktis. Mano bendrakeleivė Jūratė greitai lūžo ir be perstojo miegojo ant galinės sėdynės. Susirūpinęs užklausiau vairuotojos, ar ji nėra pavargus ir ar sugebės vairuoti per naktį. Pradžioje Ewa teigė yra gerai pailsėjusi ir problemų nebus, bet gilėjant nakčiai vis tik teko man ją konsultuoti, kaip kovoti su miegu. Vieną kartą pavašainau guma, tikindamas, kad tai šiek tiek blaško miegus. Kitą kartą primokiau rankos delną pridėti prie žando ir kiek galima stipriau stumti, o, tuo tarpu, galva turi priešintis rankai. Karts nuo karto pasinaudodavo tuo triuku net pasitikslindama ar teisingai daro… Tačiau to nepakako. Jai vis sunkiau ir sunkiau buvo vairuoti, aš stengiausi visą laiką kalbinti, kad neimtų miegas. Vienoje degalinėje netoli Lomžos (tai ta pati, kurioje visada ilsisi lietuviai, dar vadinama „lietuvių degaline”) pavaišino lenkė mus kava. Tai šiek tiek padėjo, bet apie 4 val. ryto pagaliau nusprendėm numigti 20 min. Atsitiko taip, jog prabudome po dviejų valandų. Tiesa, po to numigimo aš toliau visą kelią lūžinėjau, o kelią prižiūrėjo puikiai išsimiegojusi Jūratė.

2000 m. liepos 16 d. (sekmadienis)

Tą rytą Ewai įvyko nutikimas su policija. Kuriame tai mieste buvo nepasakysiu, nes miegojau, bet aš prabudau tuo momentu, kai policija mus stabdė atkišusi savo lazdelę su raudonu apskritimu. Pasirodo, mūsų vairuotoja žaibiškai lėkė miesto teritorijoj ir todėl viršijo leistiną greitį net 60-ia km/h. Policininkai pasikvietė ją prie savo automobilio. Mes sėdim ir spėliojam baudos dydį… Po kelių minučių Ewa atlekia prie mūsų:
– Gal turit paskolinti 20 zlotų? Aš turiu 100 vienoj vietoj, bet nenoriu jų duoti. Tai būtų per daug.
Savo kišenėje sukrapščiau tik 10 vokiškų markių. Jai tiko. O policininkams užteko kyšio apie 50 zlotų vertės, kuris mums su Jūrate pasirodė juokingai mažas. Ewa niekaip negalėjo atsigauti, karts nuo karto vadindama policininkus durniais. Aš jai bandžiau aiškinti, kad ji yra kalta ir nėra ko čia apsivardžiuoti, bet jai vistiek tie policininkai buvo durniai. Beje, nuvažinėdama nuo policininkų, ji nepastebėjo gilios po ratu buvusios duobės į kurią vanojo priekiniu ratu visu automobilio svoriu. Po šio incidento mašina šiek tiek suko į kairę. Tai labiausiai matėsi, kai Ewa nuimdavo rankas nuo vairo ir automobilis pats krypdavo į priešingą eismo juostą. Ji dėl to nedaug nervyjosi, nes tikėjosi, kad kompanija nuostolius padengs. Be to, jai darbovietė ir taip žadėjo naujesnę mašiną.

Tai nebuvo vienintelis susidūrimas su policija. Viename kaimelyje susimaišėm kuria kryptimi turime važiuoti ir lenkė sugalvojo sustoti vidury sankryžos (moteriška logika) tam, kad galėtume atsiversti žemėlapį. Buvo ankstyvas rytas, todėl kitų mašinų nebuvo, bet užtat netyčia pro šalį važiavo policija. Jie sustojo prie mūsų, Ewa puolė jiems aiškinti situaciją, ko pasekoje policininkai išaiškino teisingą kryptį ir suteikė mums malonę keliauti be baudos.

Iš lenkės automobilio išlipom apie 9 val. ryto, beveik po 11 valandų nuo įsėdimo. Užkandom šprotų, susišukavom ir vėl užlipom į trasą.

Prisiminiau… šioje kelionėje susiplanavom tik pirmas tris dienas: per dieną pervažiuojam Lenkiją, antrą dieną – lekiam Lyon’o (Prancūzija) link, trečią dieną pagaliau įkeliam koją į Lyon’ą, kur buvau sutaręs susitikti su kolega Ozonu. Po šių trijų dienų planai turėjo būti kuriami ekspromtu…

Taigi kol kas dar esame Lenkijoj… Po pusvalandinio laukimo sustojo moteriškė su raudonu „bžyku” („bžykais” vadinu tuos garsiuosius lenkiškus Fiat’ukus. Furistai lietuviai juos dažniausiai vadina „kibirais”). Vežė ji nedaug, iki artimiausios kaimavietės. Čia sugaišom vėl nemažai laiko ir sustabdėm vyruką nutrenkusį mus iki Wroclavo. Ten mums ant galvos pradėjo niauktis ir lyti, todėl baisiai norėjom kuo greičiau sugauti kitą vežiką. Noras išsipildė: šį kartą gerą darbą nuveikti sugalvojo du lenkai – brolis ir sesė. Mašina buvo vokiškais numeriais, nes vaikinukas dirbo Berlyne ir vežėsi savo sesutę į svečius. Ta sesutė ilgą kelią su mumis šnekėjo nesveikai persikreipus ant savo priekinės sėdynės… Iš tiesų, nesveikai mums gavosi „kirsti kampą” – iš Lenkijos pietvakarių pasukom Berlyno link – į šiaurės vakarus – beveik į priešingą pusę Prancūzijai. Ką padarysi, per daug greitai troškom išlysti iš Lenkijos ribų…

Lenkijos-Vokietijos pasienyje išvydom kilometrinę automobilių eilę, todėl atsivisogerinę su mūsų sesute ir broliuku, nužingsniavom prie pat šlagbaumo kur pasikabinom Peugeot iki pat Braunschweigo, kuris yra kažkur toli į vakarus nuo Berlyno. Nukrypom nuo Lyono krypties, todėl aiškėjo, jog mūsų pirmų dienų planai – jau nerealūs. Teko perplanuoti kelionę ir nusprendėm Lyono užmiršti ir toliau važiuoti tiesiog į Strasbourg’ą, į Europos paramento miestą. Jūratė dėl to tirpo, nes jos darbas ir išsilavinimas susijęs su Europos sąjungomis.

Buvo ankstyvas vakaras, apie 18:00… Degalinėje prie Braunschweigo sustojo arba labai įdegusi arba nebaltos odos vokietė. Ji važiavo per gerą gabalą Vokietijos iki pat Aacheno netoli Belgijos sienos. Neturėjo žemėlapio, bet iš kaži kokio Interneto puslapio (routenplaner.tiscover.com) buvo atsispausdinus suplanuotą kelionės maršrutą, kur buvo nurodyti visų autostradų numeriai, kuriomis jai reikia važiuoti. Vokietaitė kliedėjo apie kažkokią daininkės karjerą. Kelis kartus klausėmės kasetės su vienos dainos įrašu, kuriai ji sakė ruošiasi kurti cover’į (perdainuotą versiją). Man asmeniškai nepatiko ta kasetė. Kliedėtoja pasakojo apie savo busimą prodiuserį šveicarą, kuriam vėliau net paskambino ir bazarino kelioliką minučių… Galbėjo angliškai, todėl mes viską supratom ir aš nusprendžiau, kad ji yra labai naivi. Su ja iki Aacheno nevažiavom, o išlipom degalinėje esančioje tranzuotojų nemėgstamame Vokiškų miestų Dortmund-Dusseldorf-Essen „mazge”.

Jautėmės alkanai… Tad nuėjom į degalinės pabaigą, kur ant ką tik aplytų šlapių betoninių pakilimų susidėjom kuprines ir jau ruošėmės išsitraukti duonos, sūrio ar ką mes ten turėjom… Tačiau mūsų užkoduotoms procedūroms sutrukdė vienas aukštas kokių 30-35 metų vyrukas su rudos odos kelnėmis ir cowboy’iška skrybele, kuris su pro visus galus perdarytu Citroenu privažiavo prie mūsų, išlipo iš jo ir pradėjo vokiškai kalbėti. Supratęs, kad tokia kalba mums yra svetima, persijungė į anglų. Jis siūlėsi pavežti iki Kiolno, kuris buvo už keliolikos kilometrų. Iš esmės mums šis miestas nebuvo reikalingas. Bet vokietis pasirodė toks malonus ir savas, kad numojom į viską ranka – „Aj, kas bus tas bus…” – ir nusprendėm važiuoti kartu į Kiolną. Pirmiausia, man labai įdomu buvo kokiu būdu mus susodins. Jo mašinos priekis buvo nuo Citroen 2CV, tai toks senobinis mažiukas Citroen modelis. Tačiau toje kabinoje buvo tik dvi sėdynės, už kurių dar apie 30 cm pločio erdvės. Toliau kabina baigiasi, nes išorėje prie jos primontuota nenuimama priekaba-dėžė su dangčiu, kurioje sumesti visi daiktai. Aš pradėjau abejoti – „mes čia tilpsim?”. Vairuotojas atidarė duris, atlenkė šiek tiek (būtent, šiek tiek) vieną iš sėdynių ir sako lyskit kas nors ten į tą erdvę. Na, teko būti „džentelmenu” ir šiaip ne taip su savo ilgom kojom susilankstyti už sėdynių tame 30 cm plotyje. Tada atlenkta kėdė buvo atstatyta į vietą. Mane suspaudė nejudamai: iš kairės – siena, per kurią važiuojant karts nuo karto nuvarvėdavo lietus, iš dešinės – dvi kėdės mygė sulenktas kojas ir petį. Jaučiau kiekvieną autostrados akmenėlį. Tuo tarpu galva glostantis lubas vairuotojas Jūratei pasakojo, kaip ta mašina buvo surinkta iš kelių, tiksliai nepamenu kiek, automobilių. Pradžioj mes lyg supratom, kad būsim paleisti tranzavimo vietoj Kiolne, bet vėliau vairuotojas pamanė, kad galbūt vis tiktai mes tilpsime jo mažame vieno kambario bute.

Kiolne išlipom beveik centre, o vėliau dar apie 10 minučių ėjom iki vokiečio namų. Jis mašiną stato sąlyginai toli, nes tai buvo pati arčiausia nemokama parkingo vieta. Jo bute iš tikrųjų visko labai daug, ir mums dviems sugulus ant žemės, laisvos vietos beveik nebeliko. Dar tą vakarą išsiaišinom, kad mūsų vokietis, vardu Svenas, yra klubo, vienijančio vairuojančius senobinius Citroen 2CV, pagrindinė dvasia. Jis pats su savo mažiuoju automobiliu yra daug keliavęs po Europą. Kadangi Svenui ryte reikėjo anksti keltis ir važiuoti į darbą, su juo susitarėm, jog paliks mus vienus, o išeidami užtrenksim duris.

2000 m. liepos 17 d. (pirmadienis)

Siaubas, kaip puikiai išsimiegojom… Švietė saulė, Sveno aišku jau nebuvo, nors niekas iš mudviejų jo trankymusi ryte net negirdėjo. Virtuvėje ant stalo tvarkingai buvo padėti du puodeliai arbatai, dvi lėkštutės, cukrus, džemas, šokoladinis kremas ir gal duona. Turėjom suprasti, jog esam vaišinami pusryčiais.

2000.07.17 – Kiolno katedra, Vokietija

Pamaitinę alkanus kirminus savo pilvuose, parašėm trumpą padėkos laiškelį Svenui, aš nuo savęs palikau savo firminį „padėkos lipduką” ir patraukėm miesto centro link. Centre pasitrankiojom gal valandą. Apžiūrėjom Kiolno katedrą, kurią vėliau kelionės nuotraukose sunku buvo atskirti nuo panašios katedros Strasbourg’e. Gerokai po vidurdienio pradėjom mąstyti, kaip gi čia mums išsigavus iš to didmiesčio? Pagal miesto žemėlapį pasirinkom įvažiavimą į greitkelį, kuriame deja ne visas mašinų srautas važiavo mums reikiama kryptimi. Pastovėjom gal apie valandą tame įvažiavime, bet mašinų ten buvo vos viena kita, o, be to, mes dar buvom palyginus labai arti miesto centro.

Na ką, teko nuteikti save geresnės tranzo vietos paieškai. Taip prasidėjo mūsų, kai kada net despertiški, klaidžiojimai, kurie užtruko gal tris valandas. Kažkurioje miesto daly, sugalvojom kiek atsipalaiduoti, todėl pavalgėm ir aš dar kartą priėjau prie stotelėje kabėjusio miesto žemėlapio su tramvajų linijomis ir stengiausi kuo giliau jį išnagrinėti. Stovėjau kelias minutes ir įdėmiai analizavau visas galimas tramvajų linijas. Pagaliau išsirinkau vieną iš jų ir Jūratei sakau „Atrodo žinau… Numeris 9. Važiuojam!”. Dar užbėgau į greta buvusį specializuotą transporto bilietų kioskelį, nusipirkau talonų bei pasiklausiau kaip rasti reikiamą stotelę. Gan sunkiai, bet su pardavėja susikalbėti pavyko.

Dar vienas Kiolno tramvajų išbandymas… Išlipom galinėje stotelėje, kažkokiam priemestyje. Žinojom, jog autostrada už 500 m, bet pasimetėm į kurią pusę eiti. Mūsų blaškymąsi pastebėjo pensininkė, kurią mačiau minėtame bilietų kioskelyje. Ji pradėjo kalbėti vokiškai, bet, supratus, kad mes jos nepagaunam, perklausė angliškai. Paaiškinom ko norim ir ji nepriekaištinga anglų kalba paaiškino kur turime eiti. Likom nustebę pagyvenusios vokietės angliška šnekta…

Pagaliau, pagaliau! Kvepiantis kelias! Buvo 18:45. Po ilgų klaidžiojimų, mes galim bučiuoti trasą! Aišku, nebuvo reikalo ką nors bučiuoti, todėl iš karto kibom į darbą. Ir ką jūs manot? Mašina sustojo po minutės! Jėzus, kaip malonu vėl justi judantį kelią… Nutrenkė mus iki pirmos degalinės, kurioje sutikom tris belgus-skautus (du vaikinai ir viena mergina), autostopu važiuojančius, berods, į Frankfurtą. Neilgai trukus jiems pasisekė įsėsti į mašiną belgiškais numeriais, o mes savo vežiką sustabdėm po šešių akimirkų.

Eilinį kartą atsidūrėm degalinėj. Šita buvo pakankamai didelė, todėl praėjo dvi minutės, kol pasiekėm jos išvažiavimą. Eidamas Jūratei sakiau, jog stovėsime kuo arčiau išvažiavimo susiaurėjimo ir pasakojau apie crazy vairuotojus, kurie važiuodami autostrada sustoja pamatę tranzuotojus degalinės išvažiavime… Priėjom darbo vietą, Jūratė iškėlė ranką, o aš tuo tarpu kažko ieškojau kuprinėje. Staiga jaučiu kažką keisto. Pakeliu galvą ir matau: stovi Jūratė, kažką stabdo, o už jos nugaros – balta mašina. „Čia tu sustabdei?”, klausiu Jūrates. „Ką?”, ji atsisuko ir, žinoma, nustebo. Viskas įvyko taip, lyg ta mašina butų nusileidus iš dangaus. Iš tikrųjų, pasitvirtino mano pasakojimas apie crazy vairuotojus, degalinių stoparams sustojančius dar autostradoje.

Atidariau iš dangaus nukritusios mašinos dureles ir supratau, jog su ja keliausime kelis šimtus kilometrų iki pat Karlsruhės, kuri yra labai netoli Prancūzijos sienos. Tas „stebuklingas” vairuotojas buvo linksmas kokių 40 metų vokietis Ulrichas. Vienas iš pirmų mano klausimų jam buvo:
– Jūs iš kur atsiradot?
Jis parodė pirštu į dangų ir tarė:
– Iš ten.
O pamatęs rimtą jo veidą, negali netikėt…
Jis visuomet ima tranzuotojus, nes ir pats yra išmaišęs daug pasaulio, o senais laikais keliaudavo ir autostopu. Gyriausi jam, kad Lietuvoj turim autostopo klubą. Jam baisiai patiko ta idėja. Pasakojau, kaip mūsiškiai varinėja į Artimuosius ir Vidurio Rytus. Ulrichas iš nuostabos spygavo. Kuo daugiau pasakodau pikantiškų įdomybių, tuo dažniau jis iš didelio nustebimo kaip vaikas plodavo rankutėmis arba daužydavo jomis vairą. Bet ir jis pasirodė besąs ne iš kelmo spirtas. Prieš keletą metų, su savo sunkvežimiu važiavo per Rytų šalis (Turkiją, Iraną, Pakistaną, Indiją) iki pat Nepalo. Ten pardavė sunkvežimį ir grįžo namo. Tais laikais apsimokėjo toks biznis, tačiau dabar Nepalas, pasak vokiečio, tokias mašinas perka Indijoj. Tai ne vienintelės tolimos šalys, kuriose jam teko būti. Šiaip jo išsilavinimo tiksliai neprisimenu, bet tai buvo susiję greičiausiai su ekonomika, nes Jūratė turėjo ką su juo pakalbėti apie Europos sąjungą ir panašius tos operus reikalus. Ulrichas dirba kelis darbus. Kažkokioj mažoj kompanijoj jis yra konsultantas arba panašių funkcijų darbuotojas. Deja, bet tų pinigų jam neužtenka, nes turi mokėti alimentus savo vaikams ir buvusiai žmonai. Todėl teko jam atidaryti savo mini-firmą, kuri užsiima kurjerių paslaugomis. Joje užsakymus atlieka keli darbuotojai, bet dažnai ir jis pats. Įdomu tai, jog pagrindiniame, intelektualiame, darbe apie jo mini-firmą niekas nežino. Ir būtent tą savaitę Ulrichas oficialiai sirgo, bet tuo pat metu jis dirbo kurjeriu. Paprastai savaitgalius jis irgi paskirdavo savo alternatyviam darbui.
– Kuo tavo kurjerių firma pranašesnė už visiems žinomas DHL ar UPS? – pasidarė įdomu.
– Aš atlieku paslaugas labai lanksčiai ir greitai. Man nėra problemos startuoti naktį…
Ulrichas su savo kurjeriavimais išmaišė visą Vokietiją, dažnai važiuoja ir į kaimynines šalis. Vieną dieną jis gali būti Berlyne, kitą – Olandijoj, o trečią – gal turės laisvadienį…
Po poros valandų važiavimo vokietis pasisiūlė parodyti miestelį Heidelbergą. Pasak jo, jame yra seniausias Vokietijos universitetas. Buvo jau tamsu, todėl užvažiavom ant kalno su pilimi ir grožėjomės apšviestu miestu. Pati pilis irgi buvo labai gražiai apšviesta, o jos teritorijoj kai kuriose vietose sėdėjo jaunimas. Nusileidę į miesto centrą vienam bare Ulrichas mus vaišino alumi. Pasikeitėm su juo koordinatėmis. Parskaičiau jo pavardę ir, garsiai ištaręs „Sawetzki?”, šyptelėjau. Jis manęs pradžioj nesuprato, bet po to paaiškinau, kad jo pavardė man kažkodėl labai asocijuojasi su Rusija.

Po Heidelbergo vėl sukom į greitkelį. Dar keliasdešimt kilometrų ir Ulrichas mus paliko degalinėje, netoli miestelio Bruchsal. Vairuotojas atsisveikindamas dar papasakojo, jog Bruchsale gyvena vien turtingi vokiečiai. Iki Strasbourg’o liko apie 90 km.

Buvo vidurnaktis, todėl, Jūratė nulėkė į WC degalinės parduotuvėje, o aš laukiau lauke. Per langą stebėjau žmones toje parduotuvėje… Žiūriu, vaikšto vaikinas su kurpine ir miegmaišiu rankoje, o kartu su juo mergina, per petį persimetus sportinę tašę. Paprastai žmonės neina į degalinę su kurpinėmis, todėl nusprendžiau, kad jie, kaip ir mes, keliauja tranzais. Jūratė kažkur užsibuvo, o aš priėjau prie į lauką išėjusių nepažįstamų kolegų. Sakau jiems: „Jūs stoparai?”. „Jo”, kiek nustebę atsakė. Pasirodo tai buvo danukai iš Vejlės miesto, važiuojantys savaitei į Prancūzijos pietus prie jūros. Gyrėsi, jog nuo pat namų iki tos degalinės (apie 700-800 km) atvažiavo per vieną dieną. Danai ruošėsi griūti degalinejė po krūmais (nes neturėjo palapinės) ir laukti ryto, nepaisant to, kad oras buvo drėgnas ir gal net truputį lašnojo. Na, o kadangi mums naktinis tranzas dažniausiai sekasi neblogai, užsibrėžėm pasiekti „Jūratės miestą” – Starsbourg’ą. Iš tikrųjų, mane tas miestas traukė nemažiau, nes prieš metus teko per jį pereiti vėlai vakare ir likau sužavėtas tramvajais bei įspūdingai apšviesta katedra, kuri buvo tarsi įsprausta tarp neaukštų senamiesčio namų. Be to, tą kartą net buvau užkalbintas prancūzių… vietinių prostitučių.