Kelionė su vietnamiečiais

Kelionės data: 1999 vasario 13

Pasidalinsiu expirijensu, kaip mes su Giedriausia sutranzavom Vietnamiečius.
Viskas vyko Jullando (Jutlandijos, Danija) šiaurėje.

Taigis, esmė. Stabdom. Na, tai, kad stabdom, dar nėra esmė. Esmė. Sustoja mašina. Nu ir tai dar nepilna esmė. Vienžo pro mašinos langus iš tolo švyti geltonieji… Ne stoparai, o neišsimiegoję mūsų visų draugai. Trumpiau tariant, azijiečiai. Atidariau dureles. Jie angliškai malė taip, kaip aš daniškai. Galų gale išsiaiškinom kad jie važiuoja į mūsų miestelį. Ta prasme, ne i „mūsų”, o į mums reikiamą miestelį. Mašinoje buvo trys miegaliai. Du sėdėjo priekyje. Tačiau vairuotojas – gale. Ok, joke’as. Vairuotojas priekyje. Ir netik. Ta prasme, ir vairuotojas ne tik priekyje, bet dar ir ne vairuotojas priekyje. Tai va. O trečias sėdėjo gale. Prie to bičiulio, prisėdau aš, o šalia manęs prisėdo Giedriausia. Na, kaip pasakius „prisėdo”. Šiaip tarp mūsų atstumas buvo…

Važiuojam. Man kažkaip liūdna pasidarė, tai pamaniau kodėl gi mums nepakalbinus neišsimiegojusių draugų? Pasikonsultavau su Giedriausia, ir ji man pritarė: iš tikrųjų, kodėl gi mums jų nepakalbinus? Tačiau apie ką kalbėti? A! Štai!
„Iš kur jūs” paklausiau (tipo „ver a ju from?”).
Šalia manęs besėdintis bičiulis bandė kalbėti maždaug taip: „e e e  e OOO  a A A A A A A em em em fro fro em a a i o o o Vietnam”.
Šaunu! Savo šalies vardą iš pavienių raidžių sudėliojo puikiai. Jus ką? manot, kad ten buvo mikčius. Deja, ne. Tiesiog vietnamietis a a a a stengėsi nesumaišyti i i i o o o vietnamietišku ir a a a a anglišku žodžiu. Eureka, jau žinom iš kur tie bičai. Atrodo, kad aš irgi pasisakiau iš kur besąs. Tiesa pasakius, taip ir nesupratau ar jie moka daniškai ar ne. Mūsų kelionė jų mašinoje tęsėsi. Aš ten žvairuoju, žiūriu į arčiausiai manęs sėdinčio kolegos aprangą. Nusprendžiau, kad jis ją perka 4th Hand’e arba jam kas nors atiduoda. Bet negalvokit kad žvairuoti buvo lengva. Juk reikia ne tik į jo aprangą, bet ir į jo akis žvairuoti. Maža ką, gal ir jis į mane sugalvos žvairuoti. Žinot, kažkaip būtų nepatogu jei susitiktų du žvairiai. Tai va. Varom varom. Aš kažkodėl susidomėjau kuom jie užsiima. Klausiu: „Kuo gi jūs užsiimat, bičai, Danijoj?”. Na, mano kaimynui pritrūko angliškų žodžių, tai iniciatyvą perėmė vairuotojas. Jam angliškai kalbėti sekėsi k_i_e_k geriau. Bet tik „kiek”. Taigi, po mano klausimo, jis iš karto tipo:
„u u u u aaa a a a e e e e  i i i i  o o o o”.
Vienžo, išvardino balses. Pamaniau, kam man tos balsės? gal jam pakartoti klausima? Tačiau jis laiku susiprotėjo ir per 5 minutes, žodžiuose vartodamas 80% balsių man paaiškino, kad jie dirba kas papuola. Prekiauja žuvim, dar kažkuom ir pan… Vienu žodžiu, bezdelnikai. O kas papuola, taip ir nepaaiškino.

Na ir kokia gi kelionės išvada?
O ta, kad iš to automobilio išlipti buvo vienas malonumas…
Tokis štai, realybėje kelias minutes trukusios istorijos rašytinis variantas…