Kelionės

SLOAKIS’98

Kelionės data: 1998 birželio 20 – liepos 10

Birželio 20 diena (šeštadienis)

Ryte suskambo žadintuvas 7:00
O kaip lijo…
Iš karto niekur nebenorėjau važiuoti!
Tačiau 9 val. jau buvau trasoj, o lietus išsisklaidė.
Bliamba, kaip man nesisekė pačioje pradžioje.
Jau maniau, kad į Budapeštą sekmadienio vakare neatvažiuosiu.
Nesvarbu…
Dabar papasakosiu apie pasienietį kurį sustabdžiau.
Vadinasi taip, stoviu aš pirmą valandą dienos Lazdijuose.
Važiuoja pasienio policininkas su BMW. Jį stabdau.
Jis rodo kad suks į kairę, tačiau pavažiavęs 100 m apsisuka ir man sustoja. Jis ir sako: aš važiuoju valgyti į kavinę esančią Lazdijų gale, todėl tave galiu iki ten pamesti.
Man įsėdus jis paaiškino kad dirba Kalvarijų poste, o Lazdijuose turėjo kažkokių reikalų. Beje, jis buvo matęs laidą apie mūsų varžybas, todėl daug jam aiškinti apie save nereikėjo.
Tada jis pasiūlė man važiuoti į Kalvarijų postą kai jis užvalgys.
Privažiavus kavinę jis klausia: nori valgyti?

Atsakiau teigiamai, tačiau paaiškinau kad neturiu lietuviškų pinigų. Jis davė suprasti kad užmokės.
Ok, nuvarėm į tą kavinukę. Užsakė silkės su bulvėm, šaltibarščių, man tris o sau du cepelinus. Ir LABAI skubino padavėją ir paaiškino, kad neva aš labai skubu (PP darbuotojas manė kad vyksta varžybos). Laukiant užsakymo jis pažadėjo man, kad įveš į pačią Kalvarijų sienos teritoriją, kur suras man mašiną. Kai pasakiau, kad važiuoju į Budapeštą, jis puolė skambinti mobiliu į postą, kad užlaikytų kokią nors vengrų mašiną (kaip jis aiškino – „proto ribose”). Tada išaiškinau, kad tai tik paprasta kelionė o ne varžybos ir man labai skubėti nereikia. Skambinimo operaciją nutraukė.
Atnešė užsakymą.
Ten iš tikrųjų buvo labai pigus, skanus ir kaimiškas maistas.
Valgymo operacijai įpusėjus – suskambo muitininko mobilus…
Jis, atpažinęs skambinusio telefoną ir nepasakęs nei labas, nei kuku, atraportavo: „taip vade, reikalai tokie: radau vietelę. Gal Lazdijiečiai dar ką ras… o kaip jūs manot dėl gražiosios lyties? Vis tiktai šeštadienio vakaras… aha… aišku… gerai… pasirūpinsiu tuo…”
Aš jau pradėjau suprasti kokių reikalų tvarkyti jis buvo atvažiavęs…
Pokalbį baigė ir valgė toliau… Pavalgius, laukiant čekio, man sako: „reiktų nupirkti SMIRNOFF, bet man su uniforma neparduos…”. Iš jo žvilgsnio supratau kad prašo mano pagalbos… Tada – „gerai, padėsiu” – sakau… Jis: „jo, gerai viens kitam padėsim… tai dabar dar užsuksim į miesto centro parduotuvę ir važiuosime į postą.”. Aš jam kukliškai (t.y. kuklumo būdu): „gerai, gerai…”. Kavinėje nupirko man mineralinio, o už pietus sumokėjo 35 Lt.
Privažiavom miesto parduotuvę su keitykla. Jis pasilenkė po savo kėde ir kažko krapštėsi…
„Kartais paslepiu pinigus nuo žmonos, kad ir man liktų” – pasiteisino. „VARGŠELIS” – pagalvojau.
Išsitraukė 55 $. Sako: „Aš su uniforma į parduotuvę neisiu, todėl imk šituos pinigus, iškeisk ir nupirk po du stiklainius marinuotų agurkų ir pomidorų. Ir dar paimk didelį bei mažą SMIRNOFF”.
Aš – „gerai, gerai… ir čekį atnešiu?” – klausiamai pasakiau. Jis – „ne nereikia, kam man jis”.
OK, nuvariau į parduotuvę, iškeičiau $, nupirkau marinatus ir žiūrau, kad SMIRNOFF tik mažas ir citrininis. Laimei, atėjo pats PP darbuotojas ir padėjo man išsirinkti. Paėmėm LIETUVISKĄ su rankenėle. Sukrovėm į maišą ir važiuojam… Tada jis sako – „dar labai trumpam užsuksim į vieną vietelę, viską padėsiu ir tada – į postą.”
Už kokių 6 km nuo Lazdijų buvo ta „vietelė”. Pirtis, prūdas..
Na, kaip priklauso…
Padėjo daiktus, ir varėm į Kalvarijas. Aš dar paklausinėjau apie tą vietelę, na kad kažkoks pokalbis su žmogum būtų. Klausiu, kokia ten pirtis: suomiška ar rusiška. Jis: „pečium kūrenama, kaimiškai, tai nežinau kokia čia skaitosi…”.
Pakeliui į postą bandžiau pasidomėti jo darbu, bet į klausimus „ar daug pažeidėjų šiais laikais?”, „ar sunkus darbas?” ir pan. atsakydavo klausimais „kuria prasme”, „na, kaip pažiūrėjus” ir pan…
Žodžiu, apie save kalbėjo nenoriai…
Taigi Kalvarijų poste kaip SAVAS pravažiavau pirmus policininkus ir išlipau muitinės poste. „Maniškis” ten buvusiems pasieniečiams išaiškino mano situaciją…
Ilgai mašinos laukti nereikėjo…
Įsėdau į mikrobusą, kuris važiavo į Vokietiją. Išlipau Blonie mieste, 30 km į vakarus nuo Varšuvos.
Buvo vėlu, apie 21:30. Tą vakarą sugebėjau pasiekti Piotrkow Trybunalski.
Iki čia vežusi mašina važiavo į Wroclawą…
Išlipau, o aplinkui tamsu tamsu. Greičiai dideli. OBA, žiūrau iki degalinės – 2km. Na ką, galvoju, pasivaikščiosiu. Menkas malonumas patamsyje eiti autostrada kur už poros metrų mašinos pralekia kaip raketos… Priėjau tą degalinę, ten apšvietimo autostradoje vis tiek nebuvo, todėl nusprendžiau išsimiegoti. Buvo apie 1:40 val. Perėjau į kitą kelio pusę, ant kažkokių rugių ar miežių ar dar kažko pasistačiau miežį, tpfu, palapinę ir pamiegojęs 3 valandas vėl buvau trasoje.

Birželio 21 diena (sekmadienis)

Tranzas – pusė bėdos.
Tačiau mano patarimas važiuojantiems į Budapeštą būtų toks: nevažiuokite keliu Ružomberok-Banska Bystryca-Zvolen-Vac-Budapest.
Jei papulsite vakarop – lauksit iki ryto, ten mašinų nėra daug… Geriau rinkitės kelią per Kielce – Miskolc – Budapest. Tuo keliu važiavau 1997 rugpjūtį ir, kiek pamenu, mašinų buvo tikrai nemažai. Net eilė šiokia tokia prie SK-H sienos susidarė.

Birželio 21 d. Vakare aplankiau bičiulį vengrą Matyasą

Tarp kitko, paskutinis žmogus vežęs mane nuo SK iki Budapešto buvo kokių 40 metų lenkas. Jis tarnauja Bosnijoje lenkų armijoje. Važiavo vilkėdamas uniforma. Kai SK policininkai jį sustabdė už greičio viršijimą, kareiviui užteko pamykti kad važiuoja į Bosniją ir policininkas jį paleido… (o pasas – civilinis!).
Todėl, ponai vairuotojai, jei nenorite mokėti baudų važinėkite vilkėdami uniformas…

Šios dienos vakarą susitikau su pažįstamu Matyas’u. Pas jį ir nakvojau.
Šį vakarą buvo užlėkę dar keli Matyas’o draugai. Buvau apmėtytas keliais klausimais apie LT.
Topiškiausias klausimas nuskambėjo iš angliškai labai prastai kalbančio dviračių mėgėjo: „Kiek Lietuvoje dviračių?”.

Birželio 22 diena (pirmadienis)

Buvau užėjęs į Bosnijos ambasadą Budapešte, tačiau vizos man nedavė nes neturiu iškvietimo iš Bosnijos. Į Slovėniją nutariau važiuoti šiandien.

18:15 sustabdžiau pirmą mašiną kelionėje Budapeštas – Ljubljana. Su šia mašina privažiavau Balatoną. Toliau nusprendžiau važiuoti keliu vedančiu į Austriją. Todėl dar kelios mašinos ir aš pasiekiau Vasvar, kur toliau pasukau į pietus link Slovėnijos. 22:00 buvau Bak miestelyje (nuo jo iki Slovėnijos – 35 km). Pamatęs, kad vargti stabdant neapsimoka, už 15 m nuo kelio, šalia kukurūzų lauko, pasistačiau palapinę.

Birželio 23 diena (antradienis)

Trasoje buvau 7:30.
Pasienį pasiekiau po pusantros valandos.
Kadangi į Austriją ir Kroatiją man reikalingos vizos, tai visą kelią į SLO sostinę norėjau būti Slovėnijos teritorijoje. Tačiau nagrinėjant žemėlapį namuose maniau, kad tai bus labai sunku ir kelionė užims nerealiai daug laiko. Aš buvau įsitikinęs, kad mašinos, važiuojančios iš H į Ljubljaną, važiuoja per Kroatijos teritoriją, geresniais keliais. Tačiau aš klydau. Nuo H-SLO sienos jokių problemų nebuvo.
Taigis, nukrypau…

Apie 9 val. buvau Redics pasienyje. Vengrų pasieniečiai buvo labai vredni. Pirmasis –
policininkas ilgai vartė mano antspaudais purviną pasą. Paklausinėjo apie mano kelionės tikslą. Toliau vienas kareivis liepė parodyti ką turiu kuprinėje. Čia pat, lauke, ant staliuko iškrausčiau kelis ant viršaus buvusius daiktus ir to pakako. Tas kareivis pamatė, kad esu gerietis ir perdavė mano pasą pasieniečiams, kurie matė kaip rodžiau daiktus kuprinėje.
Tačiau jiems turbūt irgi įdomu ką turiu: pažiūrėjo į pasą, paklausė kur, kaip ir ko važiuoju į SLO, kiek turiu pinigų (pasakiau, kad 150 $). Tada nuėjome į kambarėlį pastate, uždarė duris ir liepė rodyti ką turiu (jie buvo dviese). Kuprinę padėjau vienam stalo gale ir pradėjau kiekvieną daiktą kruopščiai dėti į kitą stalo pusę. Iškroviau viską ką turėjau. Net mano nuotraukas, kurias dariau Budapešte, peržiūrėjo. Vienoje nuotraukoje buvo Budapeštas, tai vienas ir sako: Budapest?. O aš – nekaltai: „Yes” ir nusišypsojau (na, kad suprastų – AŠ GERIETIS). Net savo šlapią palapinę buvau bepradedąs išvynioti, bet jie nusišypsojo ir pasakė: „No” (neva leido suprasti, kad ir jie geriečiai). Tada dar iškrausčiau visas kišenes…
Taigi ar žinot kas būna kai susitinka trys geriečiai?
Ne? Aš irgi nežinau, tačiau man pasisakė.

Per kelias minutes viską vėl susikroviau ir pajudėjau link SLO pasienio punkto.
Ten turėjau reikalą tik su vienu, griežto veido ir manančio, kad sugebės manęs į SLO neįleisti, pasieniečiu.
Kai padaviau pasą, jis tradiciškai paklausė:
– Za čem idėš?
– U menia tam drug est’ – išlemenau.
– Adres?
Padaviau daug kartu sulankstytą popieriaus lapą su visais reikalingais kelionės adresais.
Jis žiūrėjo ir galvojo naują klausimą:
– Gde adres?
Bedžiau jam pirštu (į popierių, aišku).
Žiūrėjo žiūrėjo, viską išžiūrėjo… Sugalvojo naują klausimą:
– Skol’ko dengi?
– 150 $ – sakau
– Dolgo budeš?
– 2-3 dnia – atsakiau.
Jis dar kokią sekundę žiūrėdamas į mano pasą padvejojo ir dar labiau supurvino pasą (bet supurvino gražiai..).
Ta paskutinė sekundė man truko labai ilgai…
Taigi aš Slovėnijoje!!!

Birželio 26 d. Nauji pažįstami Slovėnijoje. Nuotrauka daryta po koncerto Murska Sobotoje. Iš dešinės: aš, Lidija (pas ją nakvojau), Kaja, Metka (ji prieš dvi dienas mane pavežė), Lidijos sesė

Su pirma mašina pavažiavau iki pirmo miesteliūkščio (Dolga Vas). Atsistojau ant kelio vedančio į Murską Sobotą. Maniau, kad tai bus kelias žemėlapyje pažymėtas storesne linija.
Tačiau pirmai mašinai sustojus labai nustebau sužinojęs, kad tai kelias per miestelį Dobrovnik. Pasirodo tuo keliu visos mašinos ir važiuoja. Taigi pavažiavau iki Dobrovnik. Visur
ilgai laukti neteko (palyginus su mano prognozėmis). Po 22 min. man sustojo mergina (!!!). Tai buvo pirmas moteriškos lyties vairuotojas mano kelionėje. Jinai man net neleido pasakyti INTRO kalbos ir paklausė iš kur esu. Po mano pasakojimų iš kur aš, ką, kaip, kur ir pan. aš
čia veikiu, ji daug kartų minėjo, kad tai faina ir pan. Tačiau man kartais norint ką nors pasakyti reikėdavo laukti kol ji užbaigs mintį, nes ji buvo pakankamai kalbi, bet nenuobodi. Pasirodo jos brolis dirba tame pasienyje kurį ką tik perėjau. Dar papasakojo kaip kažkada ji paėmė autostopininką iš BRNO, kuris neturėjo praktiškai nieko (nei pinigų, nei maisto). Jai teko pakalbėti su broliu, kad įsodintų į tolimą mašiną. Ši mergina važiavo į Murską Sobotą, kur turėjo laikyti kažkokį testą mokykloje. Jai dabar abitūros egzaminai. Vasarą bandys stoti į architektūrą. Ji tikrai labai supranta keliautojus. Ji man davė savo telefoną ir sakė, kad jei Slovėnijoje turėsiu kokių problemų, tai būtinai skambinčiau. Tada sekė pasakojimas kaip kažkada keliavo su mašina po Europą ir kažkokioje šalyje jiems teko mokėti fantastiškai didelę baudą už ne vietoj pastatytą mašiną, automatiškai už mašinos laikymą garaže ir t.t.
Tada sužinojus, kad į sostinę nelabai skubu, pasiūlė man palaukti jos 30 min. (kol sutvarkys reikalus mokykloje). Beje, jos vardas METKA (vos ne KP – Kontrolinis Punktas – mano past.) Vėliau kavinėje man pastatė arbatos (nes neturėjau Slovėniškų pinigų). Sužinojau, kad ji irgi mėgsta keliauti autostopu, tačiau jei mama duoda mašiną, tai keliauja su ja. Pasirodo ji visuomet važiuoja į savaitinį Sziget festivalį Budapešte rugpjūčio mėnesį. Pasakiau, kad į šį festivalį galbūt važiuosiu ir aš, tada susitarėme galbūt susitikti ten. Praėjus valandai ji mane išvežė į Murska Sobotos galą, į tranzavimo vietą. Ten buvo degalinė. Tuo metu su Ljubljanos numeriais atvažiavo mikroautobusiukas. Metka bandė mane į jį įpaišyti, tačiau nesėkmingai. Tas vairuotojas į sostinę turėjo važiuoti kitą dieną. Tada Metka susimąstė…
Jai kilo nebloga mintis. Sako: „aš tave pavešiu dar 10 km iki Radenci miestelio, ten aplankysiu savo draugę, nes turiu laiko”.
Nuvažiavome pas jos draugę. Pradėjo lyti. Tada Metka pasiūlė nueiti visiems kartu į kavinę, išgerti kavos/arbatos ir palaukti kol nustos lyti.
Sutikau.
Kadangi jos draugė mums atvažiavus dar miegojo, tai į kavinę nuėjo su pižama, užsimetus striukę. Kavinėje eilinį kartą man buvo nupirkta arbata. Metkos draugės vardas Lidija. Po ilgo pokalbio Lidija užsiminė, kad Murska Sobotoje birželio 26 d. prasideda dviejų savaičių miesto šventė ar kažkas panašaus. Pasiūlė atvažiuoti ir man. Teko perplanuoti savo planus ir sutikti. Taigi susitarėme susitikti penktadienį. 14:00 jau stovėjau kelyje ir gaudžiau mašiną į link Ljubljanos. Kelios mašinos ir buvau Celje mieste (70 km nuo sostinės). Ten nusprendžiau stabdyti ant įvažiavimo į autostradą. Neilgai trukus sustojo mažiuks Renault. Ten sėdėjo studentų porelė. Važiavo į Ljubljaną. Ir štai kokį įdomų faktą dabar jums pasakysiu: tas pats vaikinas, kuris vairavo ši Renault, prieš du metus vežė FILIPĄ LEONTJEVĄ (ex-PLAS, dabar-ULTRA), kuris tada keliavo į Afriką. Tiesa, prieš 2 metus tai buvo ne Renault, o Fiat Uno. Vairuotojas pasakojo, kad su Filipu sunku buvo susišnekėti, nes, kaip žinia, šis rusas moka tik
prancūziškai. Vairuotojas dar pasakojo, kad kai Filipas davė jam savo vizitinę kortelę, jis manė kad autostopo klubas yra tiesiog pokštas. Tačiau man papasakojus savo istoriją ir davus savo vizitinę, jis pagaliau įsitikino autostopo klubo rimtumu.
Prieš 18:00 mes pasiekėme Ljubljaną. Mane privežė iki pat namo, kuriame gyvena Tanja.
Ji dirba žurnaliste viename iš populiariausių šalies dienraščių „Dnevnik”.

Birželio 24 diena (trečiadienis)

Šitą dieną praleidau Ljublijanoje.

Birželio 25 diena (ketvirtadienis)

Šios dienos rytą nusprendžiau palikti Ljubljaną ir važiuoti pažiūrėti didžiausio Slovėnijos kalno – Triglav.

Apie 10 val. buvau Ljubljanos gale. Ten jau stovėjo viena mergina, kuri, aišku, pirma ir išvažiavo.

Aš mašiną sustabdžiau tik po geros valandos. Per tą laiką prisirinko daugiau tranzuotojų.

Birželio 25 d. Bled miestelis. Jo ežere yra sala, kurioje bažnyčia, vienuolynas ir dar keli pastatai

Su keliomis mašinomis nuvažiavau iki Bled miestelio (apie 60 km nuo sostinės). Šiame miestelyje yra ežeras su sala. Toje saloje – bažnyčia, vienuolynas ir dar keli pastatai. Šiaip vaizdai aplink ežerą nuostabūs. Šiame ežere retkarčiais vyksta irklavimo varžybos.

Po Bled’o patraukiau į už kelių kilometrų esantį Vintgar’ą. Tai kalnų upė, kurią grožiesi eidamas 1,6 km ilgio mediniu zigzaginiu keliu-tiltu, kuris tave nuveda tai į vieną upės pusę tai į kitą. Praėjęs tą atstumą patraukiau link Triglav kalno. Su keliom mašinom nuvažiavau iki Mojstranos. Iš čia veda tik vienas kelias į Aljažev dom iš kur galima pamatyti Triglav šiaurinę pusę. Labai greitai pasigavau mašiną važiavusią į Aljažev dom. Pakeliui aplenkėm nemažai turistų į Aljažev dom einančių pėškomis. Jie šį 10 km į kalną kylanti kelią greičiausiai įveikė tik per 3 val. Aljažev dom yra tolimiausia vieta, kurią galima pasiekti mašina. Ten sugalvojau lipti link Triglavo. Už 300 m buvo didelis paminklas žuvusiems alpinistams: tai kokių 3 m kabantis karabinas. Dar apie 30 min. lipau į viršų, tačiau dėl prastų batų toliau kopti atsisakiau. Dėl akmenuoto kelio pradėjo skaudėti kojas. Be to, sutikau vieną vyruką, kuris pasakė, kad už 800 m yra sniego. Pasigerėjęs vaizdais grįžau į Aljažev dom, iš kur patraukiau link Bohinsko ežero, esančio už 60 km (iš tikrųjų šis ežeras buvo kitoje Triglav pusėje). Čia planavau pernakvoti. Paskutinėje mašinoje, vežusioje prie Bohinsko, sužinojau kad ten įvyks koncertas. Kadangi bilietas kainavo apie 25 Lt. muzikos klausiausi gulėdamas prie ežero. Po koncerto atokioje vietoje pasistačiau palapinę ir …

Birželio 26 diena (penktadienis)

…išaušo kita diena.

Susiruošiau keliauti atgal į Murską Sobotą, kur tą vakarą turėjo įvykti koncertas. Su jau minėtomis Metka ir Lidija turėjau susitikti vakare, todėl pakeliui nusprendžiau pasivaikščioti antrame pagal dydį Slovėnijos mieste – Maribore. Iš Bohisko ežero išvažiavau apie 8 val. Dar kelios mašinos ir jau buvau Ljubljanoje. Man įsiminė vairuotojas vežęs iš sostinės į Mariborą. Aš padariau išvadą, kad fainiausia važiuoti ir kalbėtis yra su stambokais 25-30 metų vyrukais. Panašaus tipo žmogus mane ir Audronę vežė per varžybas aplink Europą Norvegijoje. Ir tada Skandinavijoje, ir šį kartą Slovėnijoje su abiem vairuotojais vyko puikus ir nuoširdus pokalbis.

Taigi Maribore buvau gerokai po vidurdienio. Šis miestas man patiko. Beje, pastebėjau plakatus, kurie skelbė, kad šiandien prasideda iki liepos 12 d. truksiantis FESTIVAL LENT. Daugiau informacijos apie šį festivalį sužinoti nepavyko. Vėliau nupirkau butelį pigaus vyno, kuriuo maniau pavaišinsiu merginas Murska Sobotoje. Apie 4 val. pasukau Murska Sobotos link.

Nakvynę parūpino Lidija. Tačiau ji gyvena 10 km nuo M. Sobotos, todėl vakare į koncertą su jos sese ir drauge atvažiavome mašina. Ten susitikom Metką, ir koncertas prasidėjo. Pirmi koncertavo SOUL FINGERS iš Kroatijos. Šis rokenrolinės pakraipos kolektyvas man patiko, ypač kai pradėjau gerti vyną. Nei Lidija, nei Metka vyno negėrė, nes kaip sakoma buvo „už vairo”. Todėl nieko neįtardamas aš tą vieną litrą vyno išgėriau klausydamas muzikos. Tiesa, kelis gurkšnius nugėrė Lidijos draugė. Jaučiau, kad man darosi linksma. Baigėsi pirmos grupės pasirodymas. Buvo apie 23 val. Po kelių minučių šalia esančio pastato kiemelyje turėjo pasirodyti dainininkė iš Kroatijos. Aš mačiau kaip ji atėjo į sceną, kaip padainavo pirmas dainas. Toliau atsimenu, kaip aš braudamasis pro žmones ir nuolat kartodamas „exuse me” ieškojau išejimo į lauką.

ŠTAI JIS!

Čia pat buvo parkelis su medžiais. Prie vieno iš jų ir nulūžau. Tai buvo mano asmeninis prisigėrimo rekordas. Jausmas įdomus: lieti veidą, tačiau nejauti nei nosies, nei žandų. Prabudau kai būrys žmonių pasipylė iš ano pastato kiemelio. Supratau, kad baigėsi koncertas. Kadangi parkelyje nakvoti nenorėjau, tai net pats neatsimenu kaip, tačiau po kelių minučių sėdėjau šalia Lidijos mašinos. Kiek aš ten sėdėjau sunku pasakyti. Retkarčiais pakeldavau galvą. Pamačiau kaip pravažiavo policija. „Keista, kad manęs nesupakavo” – pagalvojau. Vėliau kažkas už kelių metrų pradėjo man mojuoti. Tai buvo Lidija. Ji man pradėjo aiškinti, kad jos manęs visur ieško. Tada dar išgėrėme sulčių, nusifotografavau su merginomis ir grįžome namo.

Tą naktį miegojau tiesiog nuostabiai…

Birželio 27 diena (šeštadienis)

Atsikėliau anksti. Lidija palydėjo į tranzavimo vietą.

Tos dienos planas buvo aplankyti Postojnios uolą ir kirsti Kroatijos sieną. Pasak Lietuvos Užsienio Reikalų Ministerijos nuo birželio 27 lietuviams vizų į Kroatiją nebereikės. Džiaugiausi, kad būsiu galbūt pirmas lietuvis kirtęs Kroatijos sieną be vizos (deja, deja… apie tai vėliau…).

Taigi, su viena mašina pasiekiau Mariborą. Iš čia į Ljubljaną vežė jauna porele, kurie man suteikė daugiau informacijos apie FESTIVAL LENT ir pakvietė grįžtant iš Kroatijos pas juos pasisvečiuoti, o tuo pačiu aplankyti festivalio renginius.

Ką aš sužinojau apie LENT festivalį? Jis – vienas didžiausių Europoje.

Kiekvieną dieną 5-7 renginiai beveik tuo pačiu metu skirtingose netoli viena nuo kitos esančiose vietose. Beveik visi koncertai nemokami. Vienu žodžiu – fantastika.

Ljubljanoje sutikau keletą tranzuotojų važiuojančių į mano pusę, todėl atsigulęs žolėje palaukiau kol juos surinks.

Birželio 27 d. Senas Slovėnijos pajūrio miestas – Piran. Slovėnijos jūros ruožo ilgis lygus maratono ilgiui – 42 km

Miestelį Postojnią, kuriame yra minėta uola, pasiekiau su viena mašina.
Ekskursijos po uolą prasideda kiekvieną lygią valandą. Nusipirkau apie 25 Lt. kainuojantį bilietą studentui (suaugusiems – 50 Lt.) ir laukiau 15:00. 15 val. susodino į traukinuką ir apie 15 min. važiavome į uolos gilumą. Temperatūra ištisus metus čia – apie +8 C. Išlaipino uoloje. Suskirstė į grupes pagal kalbas. Su gide vaikščiojome po taip vadinamus spageti, juodąjį, raudonąjį ir mėlynąjį kambarius. Uoloje buvau pirmą kartą. Po valandinės kelionės vėl sėdome į traukinuką ir grįžome į šviesą. Po Postojnios patraukiau link jūros. Slovėnijoje jūros ruožo ilgis – 42 km (maratono ilgis). Aplankiau senovinį miestą prie jūros – Piran. Kadangi pajūryje esu pripratęs matyti smėlį, tai Slovėnijoje ir Kroatijoje pliažuose mane nustebino akmenys.

Iš Piran’o išvažiavau apie 18 val.
Iki Kroatijos sienos liko gal 10 km.
Pasigavau slovėną važiavusį į Kroatiją. Privažiavom pasienį. Buvau priverstas pirkti Kroatijos vizą (apie 8 $), nes muitininkai apie bevizį režimą nebuvo informuoti (juk buvo savaitgalis).
Taigi, buvau ne pirmas lietuvis kirtęs sieną be vizos, o ko gero paskutinis lietuvis kirtęs sieną su viza. Tos dienos vakare nakvojau prie jūros esančiame Savudrija miestelyje, kur dar susipažinau su keliais bendraamžiais iš Ljubljanos.

Birželio 28 diena (sekmadienis)

Birželio 28 d. Kroatija. Istros pusiasalio pietuose, Pula miestelyje. Nuotraukoje – trečias pagal dydį pasaulyje romėnų amfiteatras

Šią dieną praleidau važiuodamas Istros pusiasalio pajūriu. Pakeliui aplankiau kelis miestelius. Man jie priminė Graikija. Pusiasalio pietuose, miestelyje Pula mačiau I amžiuje pastatytą pagal dydį trečią pasaulyje romėnų amfiteatrą.
Nakvojau Labin miestelyje.
Iki Rijekos liko 60 km.

Birželio 29 diena (pirmadienis)

Vidurdienį pasiekiau Rijeką. Buvo pasiutiškai karšta – virš +30 C.

Kelias valandas trankiausi po miestą. Centras – gražus. Didesnė miesto dalis – kalnuose. Tas man ir nepatiko. Apie 17 val. susitikau su vietiniu pažįstamu Mirko ir jo drauge. Jis yra alergiškas saulei, todėl centre vaikščiojom pastatų šešėliuose. Dėl alergijos jis visą vasarą sėdi namuose (na ir gyvenimėlis…). Jis turėjo problemų su tėvais, todėl nakvynei vietos pasiūlyti negalėjo. Vėliau man parodė nuostabią vietelę nakvynei. Tai buvo už kokių 4 km nuo centro esantis stadionas.

Po žiūrovų tribūnomis, ant betono, jie kartais rengia vakarėlius, nes tai puiki vieta ir kai lyja ir kai pučia. Mirko pasakojo, kad kartą šioje vietoje jie šventė gimtadienį, o už 20 m miegojo du čekų autostopininkai. Taigi, ta vieta nakvynei tikrai nuostabi. Paėjus 300 m buvo pliažas su dušu.

Dabar žinojau kur išsimaudyti ir išsimiegoti. 20 val. vėl buvau centre, nes turėjau susitikti su keliautoju iš JAV. Tačiau į sutartą vietą jis neatėjo. Po 21 val. buvau pliaže netoli stadiono. Išsimaudžiau, išsiskalbiau, ir patraukiau į nakvynės vietą. Tikėjausi ten sutikti kokį nors keliautoją. Tačiau nieko neradau. Maniau, kad esu vienas ir ramiai miegojau.

Birželio 30 diena (antradienis)

Prabudęs galėjau grožėtis jūra. Nusileidau nuo betono nes norėjau su nykštukais pakalbėti.

Staiga, besibaigiant pokalbiui su nykštukais, už kokių 30 m, iš po betonu buvusio smėlio išniro ranka su laikrodžiu. Kažkas po miego rąžėsi. Man jaukiau tikrai nepasidarė. Staigiai susirinkau daiktus ir nuvariau į pliažą.

Liepos 1 d. Kroatijos pietuose, Split mieste. Buvo labai karšta (+33 C), todėl į Dubrovniką nebevažiavau

Vėliau pasivaikščiojau miesto centre. Buvo 14 val. Šią dieną 15:30 turėjo vykti futbolo varžybos tarp Kroatijos ir Rumunijos. Galvojau ką daryti: ar keliauti į pietus – važiuoti į Split’ą, ar eiti į Rijekos klubą „Točka” („Taškas”) ir nemokamai stebėti varžybas. Prisiminiau Nemenčinę: jis nežinodamas ką daryti visuomet meta moneta. Nusprendžiau taip pasielgti ir aš, nors didesnis noras buvo važiuoti į Split’ą. Taigi herbui priskyriau kelionę į pietus, skaičiui – rungtynių žiūrėjimą „Točkoje”.

Mečiau monetą.
Iškrito skaičius.
Likimas lėmė pasilikti Rijekoje.

Tačiau sugalvojau sau dvi priežastis dėl kurių pasilikti šiame mieste nenorėjau (nebuvo noro nakvoti stadione, o be to, kam tuščiai leisti laiką) ir nusprendžiau važiuoti į Split’ą.

Trasoje buvau po pusvalandžio. Per tris valandas sugebėjau atitrūkti TIK apie 50 km. Žiauriai nesisekė.

Supratau, kad monetai prieštarauti nevertėjo ir grįžau į Rijeką.
Tuo pat metu baigėsi futbolo rungtynės (1:0 kroatų pergale).
Po keliolikos minučių prasidėjo galinga liūtis ir audra. Rijeka pradėjo švęsti pergalę. Kas antra mašina mieste važiavo su vėliava ir pypsino kaip šiukšlių mašina. Iš kai kurių mašinų gerbėjai lindo pro stogo liukus ir šoninius langus. Visi buvo draugais. Įkaušę sirgaliai maudėsi balose pačiame miesto centre. Užėjau į vieną skverelį, kur buvo fontanėlis. Ten futbolo sirgaliai apsirengę rinktinės marškinėliais, laikydami Kroatijos vėliavas, sulipę į fontaną džiūgavo ir dainavo… Aš pirmą kartą mačiau tokią linksmybę. Sugalvojau nueiti į minėtą klubą „Točka”.

Durys atidaromos 21 val. Kadangi šalies rinktinė laimėjo varžybas, įėjimas tą dieną buvo nemokamas. Klube su keliais kroatais sužaidžiau stalo futbolą. Tam klube dažniausiai grojama roko muzika, todėl ten renkasi ir pankai. Alus „Točkoje” kainavo apie 6,5 Lt. Šiame klube ketvirtadieniais vyksta įdomi akcija. Tą dieną bilietas merginoms kainuoja ~16 Lt., vaikinams – ~22 Lt., tačiau visą vakarą gerti Kroatijoje pagamintus alkoholinius gėrimus gali nemokamai ir neribotai. Todėl jei kas nori pamatyti 1000 girtų kroatų vienoje vietoje turi užsukti į „Točką” ketvirtadienį.

Apie 23 val. nužingsniavau stadiono link. Jį priėjus širdis drebėjo, bet miego norėjosi. Netoliese pamačiau maišelį, kurio anksčiau nebuvo. Pamaniau, kad kažkoks valkata jį čia pasidėjo ir dabar miega ant smėlio po betonu. Man miegas vis tiek neišsiblaškė. Patylomis pasitiesiau kilimėlį ir atsiguliau. Po kelių minučių išgirdau kažką ateinant. Kai saka, netekau žado. Tada tas žmogus paėmė minėtą maišelį ir užlipo ant betono. Aš gulėjau kokia 20 m nuo krašto (visas betono ilgis buvo apie 100 m). Nežinomasis ėmė slinkti manęs link. Patamsyje jis manęs pradžioje nematė. Maniau, gulėsiu sau ir viskas, gal neužpuls. Mane pamatęs, žmogelis gražiai apėjo ir kitame betono krašte nulipo. Kai jis ėjo apie mane jam pusbalsiu draugiškai tariau „Hello”. Bet jis turbūt išgirdęs kelis žemo dažnio garsus iš mano pusės tik keistai pasižiūrėjo ir paspartino žingsnį. Jam nuėjus, pamaniau, kad Šakės – JIE žino kur aš. Gulėjau ir mąsčiau, kas gali šauti į galvą kroatų valkatoms. O jei ten koks visą savaitę nevalgęs vaikšto? Tada aš ir iki namų vargu ar grįžčiau. Buvo kilusi mintis nešdintis iš tos vietos. Bet paskui pagalvojau, kad tas žmogus manęs bijo tiek pat kiek ir aš jo – tuo mes ir panašūs. Nerimas aprimo. Tačiau bandžiau užmigti ištempęs ausis. Kiekvienas skruzdėlės žingsnis man asocijavosi su valkatų puolimu. Po geros valandos išgirdau knarkimą. Pasirodo kažkas smėlyje guolį įsitaisė prieš man ateinant.

Artėjo užmigimo momentas…
Užmigau.

Liepos 1 diena (trečiadienis)

Prabudau labai anksti.
Buvau gyvas ir sveikas.

Susikroviau daiktus ir 7:00 jau tranzavau į Split’ą (iki jo apie 380 km). Pirmą valandą važiuoti buvo normalu. Tačiau vėliau, oro temperatūrai žvėriškai pakilus, man buvo sunku. Danguje nemačiau nė vieno debesėlio, ir jokių šansų kad apsiniauks. Saulė spigino visu savo paviršiumi (suprasčiau, jei būtų jaunatis ar kažkas panašaus). Pasijaučiau kaip dykumoje (kurioje nė karto nesu buvęs): baisiai karšta – kuo daugiau geri, tuo daugiau prakaito, kuo daugiau prakaito, tuo daugiau geri. Žodžiu, kuo toliau, tuo blogiau. Kelyje Rijeka – Split prisiminiau Norvegijos šiaurę žiemą, kur buvo labai šalta ir nedaug mašinų. Artėjant į Split’ą, mašinų srautas mažėjo.

Kankinausi 9 valandas ir 16:00 buvau Split’e. Pasivaikščiojau centre. Įsitikinau, kad šis miestas išties labai gražus. Vakarop susiradau pliažą su dušu. Šlykštu buvo žiūrėti į dideles pūsles kojose, todėl per daug į jas ir nežiūrėjau.

Nakvojau netoliese buvusiame parke tarp krūmų. Miegojau tikrai nuostabiai ir šiltai.

Liepos 2 diena (ketvirtadienis)

Ryte kelias valandas drybsojau kitame Split’o pliaže. Pradėjau mąstyti, kur keliauti toliau. Variantą keliauti į Dubrovniką (apie 220 km į pietus), dėl menko noro kankintis karštyje, atmečiau.

Liepos 2 d. „Liburnija” – laivas, kuriuo per naktį plaukiau iš Splito į Rijeką (Kroatija)

Karštis mane labai išsekino. Sugalvojau į Rijeką arba Zagrebą važiuoti ne autostopu o kaip nors kitaip. Pigiausias variantas buvo sumokėti 40 Lt. ir važiuoti į Zagrebą autobusu. Tačiau pamaniau, kad tai neatitinka autostopininko filosofijos ir apsisprendžiau į Rijeką plaukti laivu. Bilietas kainavo apie 68 Lt. Atsisveikinau su Kroatijos pietumis ir 19:00 jau plaukiau laivu.

Kelias valandas drybsojau gulsčioje kėdėje laivo gale po atviru dangumi. Kai pasidarė šalta, nuėjau į uždarą patalpą su sėdynėmis ir užmigau.

Liepos 3 diena (penktadienis)

Rijekoje buvau 7 valandą ryto. Šios dienos kelias: Rijeka – Zagreb – Maribor.

Zagrebą pasiekiau viena mašina. Valandą pasivaikščiojau miesto centre. Nieko ypatinga. Popiet vėl kirtau Slovėnijos sieną ir atvažiavau į Maribor’ą.

Slovėnija man patiko labiau nei Kroatija. Nors tuo Kroatijoje ne visi vairuotojai galėjo patikėti. Galbūt simpatija šaliai priklauso ir nuo to, kokius žmones sutinki. Slovėnai man pasirodė labai draugiški.

Taigi, kelias dienas planavau praleisti LENT festivalyje.
Gyvenau pas anksčiau minėtą porelę. Tai buvo Miha, kuris verčia ir rašo titrus filmams transliuojamiems per televiziją. Sužinojau įdomių dalykų: vieną filmą jis „sutvarko” per dvi dienas, ir pasirodo, kad televizija pirkdama filmą, gauna ir atspausdintus tekstus.
Mihos draugė Irena dirba gėlių parduotuvėje.

Tą vakarą visi trise nuėjome žiūrėti koncertų. Vienoje scenoje koncertavo džiazo grupė iš Slovėnijos. Didžiausioje scenoje dainavo kai kam tikrai žinomas Dr. Johnas. Man jis priminė Joe Cocker’į.
Vėliau žiūrėjome grupės iš Anglijos pasirodymą. Po koncerto nusipirkau jų CD.

Liepos 4 diena (šeštadienis)

Vidurdienį vaikščiojau po miestą. Man labai nepatiko tai, kad po 14 val. visos parduotuvės (išskyrus McDonald’ą) buvo uždarytos ir žmonių gatvėse beveik neliko. Todėl grįžau namo ir stebėjau futbolo varžybas.

Vakare vėl buvau koncertuose. Mačiau kelias džiazo grupes, čigoniškos muzikos grupę iš Jugoslavijos. Didžiausioje scenoje vyko tautinių šokių ansamblių iš įvairių šalių baigiamasis koncertas.

Liepos 5 diena (sekmadienis)

Užlipau į beveik 400 m aukščio Mariboro pakraštyje esantį kalną, iš kurio matėsi miesto panorama. Pasivaikščiojau gražiame, senų medžių gausiame, parke. Popiet po Mariborą važinėjau dviračiu.

Šią dieną LENT festivalyje stebėjau kelių džiazo grupių, soul kvarteto iš Ljubljanos pasirodymus ir galiausiai vėlai vakare artistų iš Sankt Peterburgo gatvės šou. Tai buvo nuostabus valandinis spektaklis su ugnimi ir žiūrovais. Net nustebau, ką sugeba rusai.

Liepos 6 diena (pirmadienis)

Vidurdienį pajudėjau Prahos link.

Įdomios buvo pirmos dvi mašinos. Pirmoji – su vokiškais numeriais. Nustebau, kai pamaniau, kad sustojo vokietis. Vėliau paaiškėjo, kad vairuotojas yra slovėnas, o dirba Vokietijoje. Antroje mašinoje už vairo sėdėjo slovėnas dirbantis Italijos firmoje ir vairuojantis Ford’a itališkais numeriais. Pasirodė, jog jis save daugiau laiko italu nei slovėnu.

15 val. kirtau Vengrijos pasienį. Pigioje šalyje apėmė kaifas. Seniai nebuvau matęs tokių kainų. Tačiau pinigus taupiau Prahai.

Nakvojau 15 km neprivažiavus Vengrijos – Slovakijos sienos.

Liepos 7 diena (antradienis)

Vienas vengras pavežė iki pasienio miestelio Rajka. Pasienio postą teko kirsti pėškomis. Vengrai nesikabinėjo. Tik va, Slovakijos pasienietė labai griežtai paklausė kiek turiu „penionzų”. Pasakiau kad apie 100 $ (aišku, melavau). Ji užsimanė juos pamatyti. Tada
pradėjau aiškinti, kad pinigai VISA kortelėje. Mačiau, kad ji nelabai suprato apie ką kalbu todėl parodžiau 10 $ grynais ir VISA ELECTRON kortelę. Jai nieko daugiau neliko kaip manim patikėti ir uždėti antspaudą.

Nemažai teko pasivaikščioti Bratislavoje. O vėliau ir Brno apvažiavime.

Prahos kelyje nuo Brno stovėjo vaikinas ir studentų porelė su didelėm kuprinėm. Pastarieji buvo iš Plzeno ir važiavo namo. Atsistojau už jų. Po kelių minučių už manęs atsistojo dar vienas vaikinas.

Po geros valandos bendro stovėjimo sustojo prancūzas, kuris paėmė pirmąjį vaikiną ir porelę.
Likome dviese. Neilgai trukus man sustojo mikroautobusas, kuris paėmė mus abu (na, tiesa pasakius, anas čekas į šią mašiną atbėgęs įsiprašė). Iki Prahos važiavome apie 2,5 valandas.
Kai mano kolega – tranzuotojas sužinojo iš kur esu, atsiprašė, kad nežino kur yra Lietuva. Jam paaiškinau. Kiek vėliau buvau labai nustebintas sužinojęs, kad jis studijuoja geografiją Prahoje.
Tai ką!? Čeku geografai nežino kur yra Lietuva???? GĖDA!

Prahoje išlipau 16:00.
Už mizerną kainą prisipirkau valgyti ir persivalgiau.
Vėliau susitikau su vietiniu autostopininku Stepan’u pas kurį ir nakvojau. Stepan’as yra keliavęs Europoje, Azijoje ir net Egipte. Į Egiptą keliavo per Turkiją, Siriją, Jordaniją. Egipto ir Sirijos vizoms pasidaryti nereikėjo jokių iškvietimų ar pan. Abi ambasados yra Prahoje. Turkijos ir Jordanijos vizas galima nusipirkti ant sienos. Visų šių 4 šalių vizoms pakanka apie 60 $ (į vieną pusę). Iš Jordanijos į Egiptą sausuma nepateksi (nes šias šalis skiria Izraelis, o į Izraelį su Sirijos antspaudais pase, kaip žinia, važiuoti nepatartina), todėl teko plaukti laivu per Mirties jūra.
O prieš metus Stepan’as buvo nuvažiavęs į Iraną. Šios šalies vizą jie darėsi Stambule. Jokiu iškvietimų nereikėjo, tačiau vizos teko laukti 10 dienų, per kurias jie keliavo po Turkijos
vidurio kalnus. Jis pasakojo, kad Irane jautėsi taip, kaip amerikietis jaučiasi Čekijoje (kainų prasme).

Iš Stepan’o išgirdau apie prieš savaitę atsitikusį įvykį Korsikos saloje (Prancūzija). Ten keliavo čekų pora. Kaip žinia, ten daug neprancūzų, kurie kovoja už savo teises. Šie žmonės nužudė čekų turistą, ir tą patį ketino padaryti merginai.

Taigis, nukrypau.
Tos dienos vakare viename bare stebėjome rungtynes tarp Olandijos ir Brazilijos (1:2).

Liepos 8 diena (trečiadienis)

Šią dieną pašvenčiau batų pirkimui. Pusę dienos vaikščiojome po batų parduotuves, kol galų gale pačiame Prahos centre (Vaclovo aikštėje) radau mano dydžio ir geros kainos batus.

Vakare Stepan’o draugo bare stebėjome Kroatijos ir Prancūzijos (1:2) dvikovą.

Liepos 9 diena (ketvirtadienis)

Pamažu artėjo mano kelio galas…
13:00 sustojo pirma mašina kelionėje Praha – Vilnius.
Vakare buvau netoli Varšuvos, kur mane vežęs furos vairuotojas man leido nakvoti mašinoje.

Liepos 10 diena (penktadienis)

Apie 15 val. buvau prie Lenkijos – Lietuvos sienos Lazdijuose. Čia pastebėjau dvi merginas stabdančias mašinas į Lenkijos pusę. Rankoje laikė popieriaus lapą su užrašu „Deutchland”. Tai buvo užrašyta siauromis ir aukštomis raidėmis. Todėl iš tolo perskaityti buvo sunku.
Priėjęs sužinojau, kad jos iš Tartu (Estija) ir važiuoja į Ispanijos šiaurės vakarus. Grįžti žada rugpjūčio gale. Pirmiausia jas išbariau, kad pervažiavo sieną. Jos pastovėjusios valandą, pačios pripažino klaidą ir labai gailėjosi. Vėliau paaiškino, kad jos laukia mašinos tiesiai į Vokietiją, todėl laiko tą užrašą. Liepiau užrašą išmesti ir užsirašyti tiesiog raidę „D”. Praeitą naktį estukės nakvojo kažkur Kaune palapinėje. (Net keista kaip jos atsidūrė Lazdijuose (o ne Kalvarijose)).
Pasikeitėme koordinatėmis ir palikau jas likimo valiai.

Iki mašinų eilės man tereikėjo paeiti 200 metrų. Tačiau tai užtruko ilgai…

Kas yra buvęs Lazdijų pasienyje Lenkijos pusėje, žino, kad kelią, vedantį į pasienio postą ir iš jo, skiria nedidukė šaligatvio „salelė”. Nuo estukių iki salelės pradžios man liko 100 m, todėl ėjau ant baltos ištisinės linijos, vidury kelio. Mašinų buvo kaip dykumoj. Tačiau, NELAIMEI, iš pasienio pusės važiavo lenkų policija. Jiems nepatiko, kad vaikštau vidury kelio ir sugalvojo išrašyti baudą.
Ilgokai kalbėjomės, paskui paklausė kiek turiu pinigų. Pamelavau, kad VISA kortelėje turiu 40 $ (iš tikrųjų turėjau ne daugiau 2 $. Namo grįžinėjau tuščias). Jie sugalvojo kitą būdą iš manęs išpešti pinigų. Pamatę, kad dažnai lankausi jų šalyje, sako: išrašysim tau čekį, o tu kai kitą kartą būsi Lenkijoje pašto skyriuje susimokėsi. Man nieko neliko kaip sutikti su padiktuota sąlyga. Tada klausia kiek nori baudos? 5 zlotai, sakau. Jie nusijuokė, pasakė, kad tokių baudų nebūna ir išrašė 20 zlotų baudą.
Taigi, namo grįžau išsunktas…

Kiti įspūdžiai ir nuotykiai

Nežinau kodėl, bet aš Slovėniją pamilau. Man čia patiko. Slovėnijoje gyvena 2 mln. žmonių, sostinėj – 330 tūkst. Už Lietuvą mažesnėje šalyje rasi visko: ir ežerus, ir kalnus, ir uolas, ir jūrą…

Čia labai daug žmonių važinėja dviračiais. Beveik visame centre yra dviračių takeliai. Turistinės prekės brangesnės nei pas mus, tačiau pasirinkimas palyginus su Budapeštu ar Praha daug mažesnis. Slovėnijos piniginis vienetas – Tolaras, todėl kai kalbėjomės su Metka apie Dolerio ir Tolerio kursą, buvau visiškai susimaišęs apie ką kalbame.

Ši šalis brangesnė nei Lietuva. Ji daug arčiau Europos nei Lietuva. Automobilių registracijos numeriai labai panašūs į Austrijos: Miesto raidės, herbas, kiti simboliai. Ljubljanos autobusuose turi įlipti tik per priekines duris (tokia pati sistema ir Turkijoje), kur į dėžutę prie vairuotojo įmeti specialų oranžinį plastmasinį žetoną parduodamą kioskuose (jo kaina – 1,90 Lt.).

AUTOSTOPAS
Slovėnijoje labai populiarus. Mačiau daug tranzuotojų. Jaučiausi kaip Lietuvoje. Kelyje ilgai laukti netenka.
Kroatijoje autostopo populiarumas mažesnis.

JUOSTA
Buvo bajeris su mano foto juostele. Kaip kai kam žinia, mano fotoaparate neveikia skaitliukas.Todėl savo juostelės pabaigą tikėdavausi aptikti pastaruoju metu dažnai ką nors nufotografuodamas. Viltis, kad prieš kelionę įsidėsiu naują juostelę, neišsipildė. Tai va, žiūrau Budapešte labai gražus vaizdas. Nupyškinsiu, galvoju. Šmaukšt. Prasukinėju kadrą.Daugiau kadrų juostelėje nebuvo.

LIFTAS
Labai nustebau vienu dalyku Budapešto bendrabutyje, kuriame nakvojau.
Man reikėjo 18 aukšto. Laiptais, aišku, lipa tik kvailai. Apsimečiau protingu ir įlipau į liftą. Ten jau keletas stovėjo. Tai va. Nuspaudžiau reikiamą aukštą. Visi kyla. Na, kaip visada, atsiranda tokių, kurie viską stabdo ir trečiame aukšte įlipa kokis tai vaikinas. Įlipęs visiems tarė pasisveikinimo žodį, kiti atsakė tuo pačiu ir liftas užsidarė. Pamaniau, kad visus pažįsta. Važiuojam toliau. Niekas su nieko nesikalba. 8 aukštas. Kažkam laikas lipti. A! Tai ta pana, kuri už manęs stovėjo. Išlipdama su visais atsisveikino, na tipo „BYE”.
AHA, pradėjau įkirsti, čia priimta lifte prisilaikyti mandagumo taisyklių.
15 aukštas. Visi likę, išskyrus mane, išlipa ir atsisveikina. Pamaniau, kad esu kietas ir jiems pasakau „BYE”.
18 aukštas. Man reikia lipti. Nežinau kas daryt – nėr su kuo pasikalbėt.
Pasijutau NIEKAS…
Daugiau tuo liftu nevažinėsiu…

VISA IR KITŲ KORTELIŲ SERVISAS
Budapešte nereikia ieškoti bankomato atskirų tipų kortelėms. Jei stovi bankomatas, tai jam tinka ir EuroCard, ir Visa, ir dar 6 pavadinimų kreditinės kortelės.
Nei Slovėnijoje, nei Kroatijoje nemačiau bankomato VISA kortelei. Tik nedaugelis bankų aptarnauja šias korteles. Tačiau abiejose šalyse susirasti tokį banką problemos nebuvo. Be to, Slovėnijoje nemaž ai yra maisto parduotuvių, kuriose galima atsiskaityti VISA kortelėmis.
Panašių parduotuvių Kroatijoje matyti neteko.
Kitų rūšių parduotuvių, kuriose galima nusipirkti su VISA kortele gausu.
Minėtose šalyse populiariausios vietines bei MASTER CARD, MAESTRO ir AMERICAN EXPRESS kortelės.

FILMAI SLOVĖNIJOS TELEVIZIJOSE
Čia filmai (išskyrus filmus vaikams) rodomi neįgarsinti, o su titrais. Tai daug pigiau – nereikalingi diktoriai. Be to, galbūt dėl to jaunimas puikiai kalba angliškai (sutikau keletą 16-mečių, kurie be problemų kalba ir angliškai, ir vokiškai).

MIESTO TRANSPORTAS
Nustebau nepamatęs troleibusų. Net milijoniniame Zagrebo mieste yra tik autobusai ir tramvajai.

GĖRIMAI
Abiejose šalyse labai populiari taip vadinama ICE TEA („šaltoji arbata”). Ji perkamesne nei limonadai.
Šis produktas prieš metus pasirodęs Slovėnijoje, tai buvo BUM!!!
Šiuo metu ten labai populiari persikų ICE TEA. Taigi, jei norit tikrai pelningo biznio – gaminkite ICE TEA.

ARBATA
Nustebau, pamatęs, kad Slovėnijoje daug kas geria arbatą su pienu (kaip anglai). Jei užsisakai arbatą kavinėje, tai tavęs būtinai paklaus ar gersi su pienu.

SITUACIJA KELIUOSE
Tiek Slovėnijoje, tiek Kroatijoje keliai neblogi. Man nepatiko tik vienas dalykas: retas atvejis, kad kelyje sužinosi atstumą iki didesnio miesto. Sankryžose yra nurodytos tik miestų kryptys, tačiau kiek kilometrų liko važiuoti, gali tik nuspėti.

PAŠTO OFISAI SLOVĖNIJOJE
Kaip supratau, šios šalies Paštas labai turtingas. Net mažame miestelyje užėjęs į pašto skyrių, jausiesi puikiai – visur gražus, originalus dizainas, viskas nauja, svaru. Galima suabejoti ar tai bankas, ar tiesiog pašto skyrius.

TUALETAI SLOVĖNIJOJE
Nustebino tualetai viešose vietose. Neteko matyti mokamo tualeto. Tualetas supermarkete švarus, tvarkingas ir, kas svarbiausia – nemokamas.
Nereikia ir McDonald’o ieškoti…

Nuotraukos
,
Written by Augustas
Gyvenime kaupiasi žinios ir patirtys. Su mielu noru tuo dalinuosi, nes žinau, kad yra daug žmonių, kurie turi klausimų, į kuriuos atsakymus aš jau esu radęs.