Iki Ankaros per 100 valandų

Kelionės data: 1997 rugpjūčio 5-9

Pradžioje į Turkiją žadėjo važiuoti Jovita su Nemenčinė (Nmcn). Kur keliausiu aš dar nežinojau: turėjau vizą į Šengeno šalis, bet galėjau važiuoti ir kita kryptimi. Jovita ir Nmcn planavo išvažiuoti rugpjūčio pradžioje. Tačiau pas Nmcn atsirado problemų ir jis kelionę atšaukė. Su Jovita teko važiuoti man.

Stambule (Turkija). Fone – taip vadinama Mėlynoji Mečetė.

97 08 05 (antradienis) 9:00 jau stovėjome ant kelio. Pirmą mašiną sustabdžiau po 3 min. Pastarasis vairuotojas mus išleido sankryžoje prie Jiezno. Nuo ten važiavome su Kamazu. Vairuotojui buvo gal kokia 60 metų, ir kai pasakėme kad važiuojame į Lenkiją, jis visą laiką juokėsi ir sakė kad mes jį labai prajuokinome. Įdomu, kokia būtų jo reakcija jei būtume pasakę, kad važiuojame į Turkiją. Dar kelios mašinos ir 11:10 buvome Lazdijų muitinėje. Tos dienos vakare, apie vidurnakty, iki Rzeszow’o mus vežė kunigas. Mums papasakojus apie save, jis pavaišino keliomis bandelėmis ir dešra. Paskutinę mašiną tą vakarą sustabdėme 01:15, kuri mus nuvežė iki miestelio netoli Lenkijos – Slovakijos sienos. Už to miestelio pamiegoję mes 6:50 jau buvome ant kelio.

Prasidėjo antroji kelionės diena – 97 08 06 (trečiadienis). Po kelių valandų buvome Slovakijoje, Svidnik mieste. Jame pasigavome vienintelį kelionėje mus vežusį vairuotoją – slovaką, be to ir šis „vienintelis” mus vežė tik 5 min., iki artimiausios sankryžos. O šiaip tai Slovakijoje važiavome su lenkais. Taigi minėtoje sankryžoje mums sustojo lenkas, su kuriuo po 5 valandų buvome Vengrijos viduryje. Tos dienos vakare, apie 3:00 mes buvome Rumunijos centre, Sighisoara mieste. Į šį miestą mes važiavome rekordiškai mažu greičiu – 20-30 km/h. Su tuo „gruzoviku” 100 km slinkome 4 valandas. Miesto gale numigę 5 valandas keliavome toliau.

Ėjo 97 08 07 (ketvirtadienis). Rumunijoje važiuoti autostopu buvo labai lengva, nes ten vairuotojai veždami pakeleivius tikisi šiek tiek uždirbti. Tačiau mes pinigų niekam nedavėme. Beje, Brasov mieste, Rumunijoje, važiuojant tramvajumi, mus buvo pagavusi kontrolė. Bet mes su jais kalbėjome lietuviškai ir jie netekę vilties mus paleido. Ant Rumunijos – Bulgarijos sienos Giurgiu mieste buvome apie 18:00. Šiame pasienio punkte šalis skiria labai ilgas kelių kilometrų tiltas. Kol laukėme kol patikrins pasus, mus užkalbino Rumunijos pasienietis ir autobuso, važiuojančio iš Rumunijos į Istanbul’ą, vairuotojas. Mes pasidomėjome kiek kainuotų bilietas nuvažiuoti iki Istanbul’o. Bilietai kainavo, berods, 20$ vienam žmogui. Mes pasakėme, kad tai labai brangu. Tada vairuotojas paklausė už kiek mes norėtume, kad jis nuvežtų iki Istanbul’o. Tada paaiškinome, kad su juo važiuotume tik už dyką. Jis aišku nesutiko, tačiau mus pervežė per tą ilgą tiltą tarp šalių. Perėję pasų kontrolės punktą Bulgarijoje, mes nusprendėme susirasti furą kuri mus nuvežtų beveik per visą Bulgariją (buvo labai daug turkų furų). Kadangi buvo apie 21:00 ir buvo sutemę, 2 vengrų, viena turkų ir viena graikų furos sakė, kad pirmame mieste jos stos ir miegos, todėl mūsų pavežti negali. Tačiau atsirado vienas turkas, kuris nesiruošė miegoti pirmame mieste, todėl sutiko mus pavežti. Gerai, kad jis mokėjo angliškai. Vėliau sužinojome, kad jis važiuoja į Istanbulą. Jis sutiko mus vežti iki pat Istanbul’o. Pavažiavus apie 60 km (jau buvo apie 23:00) jis sustojo viename restorane, kuriame renkasi tik vairuotojai iš Turkijos ir kuriame visi patiekalai turkiški. Mūsų vairuotojas pakvietė mus į restoraną. Čia buvo apie 10 bulgarių, kurios šoko pagal turkų muziką ir kalbino vairuotojus turkiškai. Beje, šoko jos mums neįprastai: atrodo, kad krutina tik užpakaliuką, bet juda visas kūnas (ko gero visa Turkija taip šoka). Vienu žodžiu šios prostitutės buvo prisitaikę prie turkų. Kaip supratau mūsų vairuotojas yra dažnas to restorano svečias, todėl pažinojo ir vairuotojus, ir merginas. Jau prie įėjimo jis atsibučiavo su viena iš merginų, su kuria vėliau praleido naktį. Vairuotojas mums užsakė po lėkštę mėsos ir kolos. Po vidurnakčio restorane ėmė šokti viena mergina, kuri blizgančia apranga buvo prisidengusi tik svarbias moteriškas vietas (pirštais nerodysiu). Ji šoko prieidama prie kiekvieno stalo. Priėjus prie mūsų, pirmiausiai mirkčiojo man (mat sėdėjau arčiausiai krašto). Vairuotojas man padavė kažkokį popierinį pinigą, kuri man reikėjo užkišti tai šokėjai už rūbų (jos kūnas buvo labai prakaituotas, matyt, pavargo mergina). Jai bešokant prie mūsų stalo, furistas užsakė bulgariško vyno (praktiškai, tai buvo šampanas, bet skanus), kuriuo vaišino ir tą merginą. Po kokios valandos, vairuotojas eilinį kartą paklausė ko mes dar norime. Jovita pasakė, kad norėtų dar taurės vyno, tačiau jai atnešė visą butelį. Todėl reikėjo beveik per prievartą maukti tą vyną. Mums besėdint visą laiką grojo „gyva” turkų muzika ir retkarčiais kas nors pašokdavo. Apie 2:00 visiškai girtas mūsų vairuotojas šokti ištempė ir mus. Man, aišku, buvo nepriimtinas turkiškas šokimas, todėl pradėjau šokti savaip. Po vienos dainos muzikantai pamiršo turkų giesmes ir pradėjo varyti ROKENROLUS (!!!), o man visi plojo ir, kaip žuvys vandenyje, sėdėjo nukritusiais žandikauliais (nu aš tai čia gal truputį ir perdėjau, bet tikiuosi niekas nepajus. Tai va, po tokių šokių truputį atsipūtus turkas paklausė kur žadame miegoti. Mes pasakėme, kad ko gero palapinėje. O jis parodė du raktelius ir pasakė, kad yra užsakytas vienas kambarys ir mums. Mes buvome laimingi, nes naktį oras buvo labai drėgnas. 1997 08 08 (penktadienis) apie 10:00 jau buvome kelyje. Bulgarijos – Turkijos sieną pasiekėme apie 14:30. Pylė kaip iš kibiro…. Su vairuotoju susitarėme, kad jei mums perėjus sieną niekas nestos, tai galėsime su juo varyti iki Istanbul’o. Vėliau gailėjomės, kad nepaėmėme jo namų adreso Ankaroje (neabejojome, kad dar susitiksime). Bulgarijos muitinę praėjome laimingai. Nors buvome kiaurai permirkę nuo lietaus, tačiau vis tiek viename kioskelyje nusipirkome Turkijos vizas (kainavo po 10$). Gretimame buvo informacija turistams. Ten užsibuvome geras 2 valandas: šiek tiek išdžiūvome, atsigėrėme arbatos, užkandome sausainių ir po pokalbių apie keliones patraukėme į Turkiją. Buvo apie 16:15. Perėję sieną spėliojome (bent jau aš tai tikrai spėliojau), ar mūsų vairuotojas jau sieną pervažiavo, ar ne. Todėl nusprendėme nelaukti ir stabdyti. Sustojo pati pirmoji mašina. Tai buvo vėl turkų fura, o vairuotojas buvo kurdas. Paklausiau jo ar važiuoja iki Istanbul’o, jis palinksėjo galva. Blogiausia, kad jis mokėjo kalbėti tik turkiškai, žinojo frazę: „no problem” ir keletą žodžių rusiškai: „chleb”, „brat”, „sestra”, „chorošo”, „plocho” ir pan. Vėliau išsiaiškinome, kad jis per Ankarą važiuoja į Turkijos pietus, į Icel. Su Jovita nusprendėme važiuoti iki Ankaros, manėme, kad iki pietų važiuoti mums neužtektų laiko, tačiau vėliau dėl to gailėjomės. Tik įsėdus, jis išvirė kavos, kuria, aišku, pavaišino. Po kelių valandų viename „parking’e” mus pavaišino skania duona, kurios viduryje buvo sūris (deja, šio valgio Turkijoje niekur nematėme) ir kola. Ankaroje buvome kitą dieną 13:00.