Augustas Kligys

Tai prasidėjo 1998 m. liepos 17 d. (penktadienį) vakare.

Nuo 17:00 per Vilniaus miestą slinko du geltonai kombinzuoti žmonės. Visi galvojo “Kas jie?”. 17:20 visus stebindami jie pasirodė trasoje. Jų vardus, N1 (nmcn) ir gusto (N2), galėjai pastebėti įamžintus ant širdies.

Po 22 min. sustojo mašina nuvežusi juos iki Šilagalio (prieš Panevėžį). Vairuotojas sustojo pamanęs, kad vyksta varžybos. Prie Panevėžio minėtus du keistuolius galėjai stebėti 12 min., nes tada jie įsėdo į mikroautobusiuką važiavusį iš Kauno, kuris pametėjo iki Panevėžio galo (Aguonų gatvė).

Ryte suskambo žadintuvas 7:00
O kaip lijo…
Iš karto niekur nebenorėjau važiuoti!
Tačiau 9 val. jau buvau trasoj, o lietus išsisklaidė.
Bliamba, kaip man nesisekė pačioje pradžioje.
Jau maniau, kad į Budapeštą sekmadienio vakare neatvažiuosiu.
Nesvarbu…
Dabar papasakosiu apie pasienietį kurį sustabdžiau.
Vadinasi taip, stoviu aš pirmą valandą dienos Lazdijuose.

Penktadienį (1998, vasario 13), kaip žinia, Vilniuje svečiavosi portugalas autostopininkas Carlos’as. Dar su keliais VAKiečiais tądien pasėdėjom “Eldorado” kavinėje… Spėju, kad Carlos’ui nebuvo įdomu… Nepatikrintais duomenimis jis sekmadienį turėjo aplankyti Rygą.

Tuo tarpu 3 klubiečiai (nmcn, aš ir Audra) Valentino dieną išvažiavo į Rusiją.

Penktadienį (sausio 30) 12 val. išvažiavome į Šiaulius. Ten susitikome su VAK’ui prijaučiančiu Mindaugu. Jis 1997 m. vasarą (liepos mėn.), kartu su kitu šiauliečiu Vytautu, dalyvavo I-ajame atrankiniame ture į varžybas aplink pasaulį. Mindaugas mums aprodė Šiaulių centrą. Na, aišku, kaip ir visuose Lietuvos miestuose, ten nebuvo ką žiūrėti. Aš, pavyzdžiui, tik sužinojau kur yra MAX’as, kur “Juone pastuoge”, dar kartą pamačiau auksinį Šiaulių berniuką.

Tranzu į Vieną važiavo penki keliauninkai (aš, nmcn, Audronė, Domas ir Smakas (sena turistė iš Šiaulių)).

Mes keturiese (visi, išskyrus Domą) lapkritį sugalvojome pasidaryti Austrijos vizas. Austrijos ambasadoje lankėmės net tris kartus tačiau vizos nedavė. Turėjom vieno bičiulio iš Vienos iškvietimą visiems keturiems, be to, turėjom dar 4-5 reikalingus dokumentus apie tą žmogų, bet… vizos nedavė, nes kviečiantysis per metus uždirba per mažai pinigų. Beje, tas žmogėnas iš Vienos (jis – portugalas) yra pilnateisis VAK narys.

Kai 1997 m. rugpjūtį važiavau į Turkiją, apie Rumuniją susidariau tokią nuomonę:

Šioje šalyje dauguma vairuotojų galvoja, kad jei paveš žmogų, tai gaus pinigų. Dėl to mašinos sustodavo labai greitai. Rumunijoje populiaru – jei važiuoji su pakeleivinga mašina – tai moki.

Pradžioje į Turkiją žadėjo važiuoti Jovita su Nemenčinė (Nmcn). Kur keliausiu aš dar nežinojau: turėjau vizą į Šengeno šalis, bet galėjau važiuoti ir kita kryptimi. Jovita ir Nmcn planavo išvažiuoti rugpjūčio pradžioje. Tačiau pas Nmcn atsirado problemų ir jis kelionę atšaukė. Su Jovita teko važiuoti man.

97 08 05 (antradienis) 9:00 jau stovėjome ant kelio. Pirmą mašiną sustabdžiau po 3 min. Pastarasis vairuotojas mus išleido sankryžoje prie Jiezno. Nuo ten važiavome su Kamazu.

1997 04 30 buvo eilinis trečiadienis, todėl vakare buvo klubo susirinkimas.

Prieš akis buvo 4 laisvos dienos: gegužės 1 (IV) – darbo žmonių šventė ir savaitgalis (na o penktadienis atkrenta savaime). Kadangi nesusirinko žmonių dalyvavimui klubo varžyboms aplink Lietuvą, mes su Kotryna sugalvojome važiuoti į Krokuvą. Prie mūsų daugiau niekas neprisijungė…