Augustas Kligys

Sirgti Peru nėra taip jau blogai. Peru teko svečiuotis keletą mėnesių ir dėl įvairiausių priežasčių pasitaikė daug progų apsilankyti pas vietinius daktarus įvairiose institucijose. Šiame pasakojime apžvelgsiu šios šalies skirtingas gydymo įstaigas ir jų kainas.

Kuba nėra lengva šalis plonos piniginės keliautojams. Šiame straipsnyje surinkta informacija galėtų pasitarnauti planuojantiems kelionę į tą egzotišką šalį. Detaliai aptariu maisto, nakvynės, transporto ir daugelį kitų temų.

Eilinį kartą užklydau į atsipalaidavusią Daniją…

Rugpjūčio pradžioje, kartu su Katja teko savaitę pasiblaškyti palei šiauriausios Škotijos pakraščius.

Pirmiausia iš Londono su pigiu skrydžiu nusigavom iki Glasgow, o iš jo su 1 svaro autobusu MegaBus iki Inverness – miestelio šiaurinėje Škotijos dalyje. Toliau keliavom 1 savaitę vien tranzais maršrutu: Inverness – šiaurės rytų pakrantė (Thurso, John o’Groats, Wick) – šiaurinė pakrantė (Tongue, Durness) ir galiausiai šiaurės vakarų pajūris (Scourie, Ullapool, Dundonell, Dornie) – Inverness – Edinburgh.

Keiptaunas – miestas pilnas baltų žmonių, ir turistų. Jaučiaus kaip kokioj Europoj. PAR baltieji (ir dauguma kitų su aukštuoju išsilavinimu) gyvena, mano manymu, geriau nei žmonės Lietuvoje, su 4-6 kartus didesniais atlyginimais nei pas mus. Šeima visuomet turi atskirą namą su baseiniu. Daugiabučių nedaug…

Pačios pirmosios minutės Kinijoj. Išlipau iš lėktuvo Pekine. Aerouosto pastate buvo siaubingai drėgna ir tvanku. Lygiai toks pat oras būna neišvėdintuose baseinuose. Pamaniau, kad tai buvo aerouosto pastato architektų klaidos. Buvau įsitikinęs, kad su pastatu tikrai kažkas negerai. Tačiau išėjęs iš pastato pajutau kaip niekas nepasikeitė ir kaip drėgna ir tvanku yra lauke.

Atsidūrus Pekine didelę nuostabą sukėlė dviračių “takeliai” mieste, kurie ne tik Pekine, bet ir daugelyje Kinijos miestų yra vienos kelio juostos pločio, arba net platesni. Iš tikrųjų, motociklininkų ir dviratininkų čia milijonai! O lengvųjų mašinų – ne per daugiausia.

Prasidėjo viskas pirmadienį, 2001 m. sausio 8 d., kai vis tiktai išsilaikiau vieną egzaminą. Trasoj pasirodžiau jau giliai sutemus, apie penktą valandą vakaro. Pirmiausia turėjau važiuoti į Kopenhagą. Dar niekad nebuvau tranzavęs iš Alborgo taip vėlai, todėl sunku buvo numatyti kaip seksis.

Na, čia jau savaime aišku, kad buvau visas geltonas. Pirma mašina sustojo jau po pirmo rankos pakėlimo. Tai buvo nedaniškai simpatiška mergina, kuri važiavo vos 10 km. Nenorėjau su ja tiek mažai stumtis, bet į mano klausimą, ar bus pakeliui kokia nors degalinė, ji atsakė teigiamai.

Pora dienų Lillehammeryje

Į olimpinį miestą atvykau ne pieno nusipirkti, o sesės latvės Rasos aplankyti. Pirmoji iškelta užduotis buvo surasti žemėlapį ir išsiaiškinti, kur yra reikiama gatvė. Autobusai į norimą pusę sekmadieniais važiavo tik nuo pietų (labai keistas sprendimas), todėl kokius 3-4 kilometrus visą laiką į pakalnę teko žingsniuoti pėsčiom. Pagaliau priėjau Rasos namą… Skambinu į duris… Keletas sekundžių ir kitoje pusiau stiklinių durų pusėje matau sesę latvę. Ji atidaro duris ir pirmas jos ištartas žodis buvo “SUPER!”. Jai per daug liūdna ten gyventi. Mokosi Lillehammerio high-skolėje kažką apie filmus ir jų kūrybą. Sakė kol kas nesutiko nė vieno užseniečio ten, nors yra girdėjusi apie dviejų esčių egzistavimą.

Siaubingai trumpas aprašymas kaip mes praleidome savaitgalį Londone, į jį nuskridę už 200 Lt.

Vadinasi viskas prasidėjo nuo to, kad per pirmą savaitę buvimo Danijoje, užsinorėjosi praleisti savaitgalį sostinėje – Kopenhagoje.

Penktadienį po paskaitų apie 3pm kartu su viena iš Audronių net nepavalgę pietų, tačiau išalkę šviežaus kelio, kibom į darbą. Visai neužilgo sėdėjom radio žurnalistės mašinoje, kuri dirba Alborge ir kiekvieną dieną važinėja iš Arhuso (>120 km). Ji pasakojo, kad visai neseniai rengė reportažą apie tokius kaip mes – international studentus.