KELIONĖ TRAUKINIU IŠ PIETŲ KINIJOS Į PEKINĄ  

Prieš pat 28-ių valandų kelionę Guilin mieste susitikau su rusu autostopininku Grigorijumi Kubotianu. Jis mane apšvietė kaip gi reikia po Aziją autostopu baladotis. Prisiklausiau jo pasakojimų ir jo keliavimo būdo, ir supratau, kad aš taip keliaudamas labai greit tam tikra prasme pavargčiau. Grigorijus tranzais išmaišė beveik visą Aziją (Kiniją, Mongoliją, Malaiziją, Vietnamą, Tailandą ir kt.).

Dar traukinių stoty vidurnakty (traukinys išvažiavo 1 val nakties) susipažinau su keletą užsieniečių. Tai buvo porelė belgas Roenaldas ir čekė Liba bei anglas Chris su prancūze Chloe (tik jie ne porelė o tiesiog labai geri draugai).

Traukinyje į Pekiną važiavau aš taip vadinamame Hard-Seat vagone. Jame vienoje praėjimo pusėje aplink staliuką yra šešios sėdimos vietos (3 prieš 3), kitoje – keturios (2 prieš 2). Tą kartą sėdėjau "2 prieš 2" variante. Mano kaimynai buvo 3 kinai: jauna mama, mažas sūnelis ir ilgą amžių nugyvenusi močiutė, kuri sunkiai ką nors ir bematė. Įlipom visi į traukinį pirmą valandą nakties, tai savaime aišku kiekvienas savaip bando numigti. Nors to tipo vagone numigti yra praktiškai laimės dalykas. Bet kokiu atveju, žmonės visaip ramstosi į stalą, sumeta ant stalo rankas, o ant rankų linkstančią nuo nuovargio galvą ir šiaip ne taip bent valandai nulūžta. Priešais mane sėdėjo minėtoji močiutė. Ji praktiškai visą laiką viena ranka buvo įsigrėbusi staliuką, o kitos rankos alkune atsirėmus į jį. Aš, matot, išalkau ir karštu vandeniu užsipyliau kiniškų noodle's (kaip spageti) ir kelioms minutėms pastačiau juos ant stalo, kad išbrinktų. Visą laiką, nenuleisdamas akių nė pusei sekundės, akylai stebėjau savo bliūdelį su karštais noodle's, nes močiutės alkunė retkarčiais priartėdavo prie mano patiekalo per fantastiškai nesaugų atstumą. Nesaugus atstumas – tai atstumas, kuriam esant užtenka vieno mažo judesėlio, kad visas patiekalas būtų nustumtas ant manęs. Atrodo nelaimės neįvyko. Deja deja, man bevalgant (bliūdelį, saugumo sumetimais, jau laikiau rankose) pusiau bemieganti močiutė stumtelėjo ant staliuko stovėjusį puoduką su karštu vandeniu, kuris išsiliejo tiesiai ant priešais sedėjusio anūko gležnų kojyčių (O SIAUBE!). Be abejo, nuo klyksmo sukilo artimiausias trečdalis vagono, mama sūnų išnešė į prausimosi kambarė. Laimei, berniuko kojos atrodė sveikos. O aš sau toliau srėbiau savo noodle's...

Kelionės pirmą rytą aš, belgas ir čekė pusę dienos bendravom su aplinkiniais kinais, užiminėjom juos ir mokėmės žaisti kortomis kinišką pokerį. Aplink mus be keturių kaimynų vienas po kito užeidavo gal dar 7-10 kinų pabendrauti, paveizėti, pasižavėti bei pamaigyti. Belgas buvo su šortais ir plaukuotom kojom (kaip mano). Vienas iš kinų, diedukas, visą laiką bekalbėdamas su Roelandu (jis vienintelis iš mūsų mokėjo kinų kalbą) padėjęs ranką ant jo kojos glostė ir glostė tą plaukuotą nuostabią belgišką mėsingą koją. Aš tam reikalui buvau pasirengęs ir mūvėjau ilgas kelnes. Buvo atsiradus viena kinietukė, kuri kalbėjo angliškai. Belgas su ja vienu metu užmezgė pokalbį apie sportą. Kažką abu užsiminė apie neseniai pasibaigusį pasaulio futbolo čempionatą, ir belgas tuomet jos užklausė: "Do you like football?". Kinietukė atsakė neigiamai, bet belgas nenusileido – "What do you prefer?". Čia tipo apie sportą. Mergaitė atsakė "To play violin". No comments.

Žodžiu, išmokom mes užsieniečiai lošti kinišką pokerį. Žaidimas labai paprastas. Bet mes niekada nespėdavom mesti kortų kiniškais tempais. Kartą žaidžiau su dviem kinais ir šalia manęs prisėdo trečias kinas šalia manęs su intensija man padėti žaisti. Po kelių ratų vaizdelis buvo toks, kad tas trečias kinas laikė mano kortas ir lošė tipo už mane. O kadangi jų žaidimo tempai nežmoniški, aš likau stebėtoju. Po kiek laiko tie trys kinai mane staiga prisiminė ir paklausė ar aš nenorėčiau prie jų prisijungti. Aš tik "AHA, aha! Labai noriu!". Išdalino ir man kortas. Šalia iš kart prisistatė ketvirtas kinas, kuris po kelių roundų jau 100% valdė manąsias kortas. Man truputuką tokia žaidimo schema nusibodo ir nuėjau aplankyti pažįstamus traukinio užsieniečius. Neužilgo mes visi drauge kalėm kinišką pokerį europietiškais tempais: viena kiniško žaidimo sekundė prilygdavo maždaug 30-60 normalių sekundžių.

Dešimtą valandą vakaro traukinyje užgesino šviesas. Pagėrėm drauge alaus. Netrukus belgas su čeke atsijungė. Likom tryse. Vienintelė apžviesta vieta kur galėjom lošti kortomis buvo dviejų vagonų sudūrimas. Ten, aišku, prispjaudyta, privaikščiota, vėsu… Bet ką daryt? Sutūpėm drauge ir aš prikabinęs makaronų, kad lietuviškas kortų žaidimas ”Durnius” yra labai paprastas, apsiėmiau jo išmokinti prancūzę ir anglą. Besimokydami ”Durnių” jie vis dejavo koks tai sudėtingas žaidimas. Ir žinot, as pats supratau kad jis nėra jau toks terkšt ir viskas (šitoj vietoj reikėtų spragtelti pirštais ore). Po kelių “Durnių” (aš paprastai laimėdavau) perėjom prie kiniško pokerio. Pakabinom ta proga kelis “Durniaus” lošimą spoksojusius traukinio palydovus. Tik jiems prisijungus mes supratom, kad kiekvienas kinas moka skirtingą kiniško pokerio versiją. Taigi teko įsijausti į naujas pokerio variacijas. Bet tai tikrai nebuvo sudėtinga.