PIETŲ KINIJA  

Į pietus visą parą dundėjau traukiniu iš Šanchajaus. 25 valandų kelionė traukiniu gali skambėti varginančiai, tačiau man buvo faina relaksacija, nes šį kartą važiavau vagone su lovomis ir turėjau savo atskirą lovą ant kurios visą laiką gulėjau arba miegojau ir nieko neužleidau. Su traukiniu liepos 17 d. vėlai vakare nusigrūdau į Guilin miestelį. Toks ten ir "miestelis" – gal du kartus didesnis už Vilnių. Ten iš karto sėdau į autobusą iki Yangshuo kaimelio (65 km į pietus, apie 30 000 gyventojų), kurį pasiekiau apie vienuoliktą vakaro. Autobuse valandinėje kelionėje bendravau su keliauninkais iš anglijos, gyvenančiais Helsinki, ir klausiausi pašonėje sėdinčio vieno hotelio menedžerio agitacijų apsistoti jo viešbutyje. Pradžioje siūlė kambarį už 20 Lt., vėliau nusiderėjau iki 12.5 Lt. Bet vis tiek pas jį neapsistojau. Apsistojau bendrabučio tipo kambarėlyje su trimis lovomis už 5 Lt nakčiai. Be oro kondicijos, su bendru dušu. Kambaryje buvo tik vienas sugyventinis. Tik įėjęs radau kuprinę ir hostelio recepcijoj paklausiau iš kokios šalies mano kaimynas. Recepcininkas abejodamas sakė, kad galbūt iš Europos. Po 15 minučių gyvenimo naujajame kambaryje pro duris įėjo kinas. Na, aš pamaniau kad kinas, bet iš tikrųjų tai buvo taivanietis. IR JIS ŽINOJO KUR YRA LIETUVA!!! Pasirodo jis yra bastęsis rytų Europoj. Nemėgsta Kinijos ir tuo metu keliavo į Laosą. Kokį pusvalandį pabendravau su kolega, pasivaišinau jo arbūzu ir atvariau pabrowsinti internetą. Nu parodykit man šuolaikinį jaunuolį kuris gali gyventi be interneto? a? Buvau prisiskaitęs kad šitame suvakarėjusiame kaimelyje Yangshuo (kur galima pavalgyti blynelių su bananais, picų ir visokių kitokių dalykų), interneto valanda kainuoja 10 Lt. Bet tai netiesa. Sėdėjau tą kartą ir mėgavausi už 2 Lt/val. Šalia manęs kažkoks kinas-vaikigalis žaidimą kalė ir karts nuo karto žiūrėdavo į mano ekraną. Ne, žinoma, tai visai nenuostabu, bet tai jau užknisdavo. Tada beveik jau pradėjau suprasti kodėl latvės Šanchajuje su kinais yra grubios ir piktos.

Rusas autostopininkas Grigorijus, kurį buvau sutikęs Guilin miestelyje, savo skaitmeninėje kameroje rodė visiškai nuogą žmogelį einantį Guilin gatvėmis. Jis pasakojo, kad pirmą kartą visišką nuogalių matė žingsniuojantį Kinijos greitkelyje. Šitas faktas man pasirodė baisiai įdomus, nes apie nuogalius Kinijoj dar nebuvo tekę girdėti.

Pasigirsiu kaip Guilin miestelyje subalamutinau kelis kinus. Žodžiu, vakaras, apie 22:00. Aš ir dar porelė keliautojų iš Kanados vaikščiojom po Guiliną, nes mūsų traukiniai buvo tik po kelių valandų. Einam su kuprinėmis ir staiga prilimpa prie mūsų krūvelė kinų krykštaujančių "Hello, Hotel! Hello, Hotel!" ir į akis kišančių paveiksliukus su gražiai paklotomis lovomis. Viena hello-hotel moteriškaitė dar sako "...120 for 3 persons...". O aš jai draugiškai atrėžiau "NO! 300. Ok?". Kinietukė biški susibalamutijo ir vėl savo "...120 for 3 persons...Ok?..". O aš jai atgal "300! ok?". Neužilgo hello-hotel atsiliko.

Europietiškas Yangshuo kaimelis

Pirmiausia, šią vietą supa labai gražus gamtovaizdis. Krūva kalnų. Kalnai ne bet kokie, o labai įdomios formos. Kaip moters krūtinė. Grubiai tariant, atrodytų lyg aplink daug daug moters krūtinių. Kauburėliai, bet labai dideli. Pro Yangshuo teka Lijiang upė. Maudosi joje žmonės. Aš irgi pasipliuškenau kartą pačiame dienos įkarštyje. Pirmą vakarą šiame miestlyje susipažinau su gal su 35-čiu vokiečiu Peteriu. Jis apkeliavęs nemažai Azijos ir jau kelis metus mokosi kinų kalbos. Neužilgo žadėjo grįžti atgal į tėvynę.

Yangshuo miestelis siaubingai populiarus ir tarp jaunų kinų-studentų, kurie nori pagerinti savo anglų kalbos žinias besišnekėdami su šimtais baruose sėdinčių užsieniečių. Pats tą patyriau. Besikalbant su Peteriu vienoje kavinėje bent du tos kavinės padavėjai buvo keliolikai minučių prisėdę "pasišnekėti" arba bent jau pasiklausyti anglų kalbos. Vėliau dar prilipo viena kinietukė kuri atvažiavus su tėvu papolsiauti ir pasimokyti angliškai, nes ji studijuoja anglų kalbą. Deja, bet su tokiais anglų kalbą lavinti norinčiu Kinijos jaunimu baisiai neįdomios ir vienodos pokalbių temos išplaukia. Peteris į Yangshuo jau n-tajį kartą atvažiavo pasirelaksuoti. Iš jo veido išraiškos bendraujant su kinais, mačiau kad žmogus pavargęs truputuką nuo pokalbių su jais.

Kainos Yangshuo nėra didelės. Lokalaus alaus butelys (650 ml) bare – nuo 2.5 Lt. Maistinga pica – 5 Lt, didelis banana-pancake (blynas su banano griežinėliais) – apie 2 Lt. Kavinių dešimtys. Visose meniu praktiškai vienodas (vakarietiški ir kiniški patiekalai), o ir kainos beveik panašios. Žodžiu, nesvarbu kur prisėsi. Daugiausia kabakų pagrindinėje centro gatvelėje West Street. Po ja be užsieniečių dieną-vakarą "siaučia", taip vadinamos, trys banana-ladies. Aš net apie jas buvau kažkur internete prisiskaitęs. Ir visi, kas bent vienai dienai atvyksta į Youngshuo, susiduria su jomis. Visos jos trys vaikšto ratais po barus ir siūlo kažką nusipirkti. Pirmoji banana-lady apeina stalus, pasiūlo pirkti tris bananus už 1 Lt ir ant stalo padeda po medinę budos statulėlę. Po kiek laiko susirenka tas budas. Kas nori – tas nusiperka, žinoma. Antroji banana-lady irgi siūlo kažką, tame tarpe ir bananus. Jos stilius jau visiškai kitoks ir ji atrodo tikrai įdomiai. Tokia sukrypus mandagiai prieina ir žiūri į tave nekaltomis akytėmis. Kažką pasako, pakiša smulkią prekę ir laukia atsakymo. Nu tiesiog norisi iš jos pirkti. Kinai sako, kad tos banana-ladies yra tikrai turtingos. Jos nekvailos, žino kaip daryti biznį ir užsieniečiai ko gero perka daiktus už kelis kart didesnę kainą nei turguje. Pagaliau, trečioji banana-lady ateina prie stalo pasikabinusi siaubingai didelį krepšį su įvairiausiais vaisais ir kaip radija plonu maloniu balseliu išpyškina kažką tokio
- One banana? Two banana? One apple? Ok? Very good? ok?
Tada pasižiūri nekaltomis akutėmis, o tu į ją nekreipi dėmesio, pasižavi arba galų gale ką nors nusiperki. Tos banana-ladies taip ir "pluša" kas dieną...

Pratęsiant temą apie bananus, Yangshuo ragavau tokius keistus nematytus bananus. Jie trumpesni ir storesni už įprastus. Tiesa, skonis man nepatiko. Kažkas panašaus į "normalaus" banano skonį su žieve. Paragavęs pirmą tokį bananą, antrą atidaviau savo kaimynui taivaniečiui.

Vieną vakarą vakarieniavom su vokiečiu Peteriu ir iš vakarietiško meniu jis užsisakė itališkają lazaniją. Mes turbūt maždaug įsivaizduojam kaip atrodo lazanija? Nu, makaroniniai lakštai su faršu ir kažkokiu padažu, ko pasekoje viskas panašu į marmaliūzę. O ką gavo Peteris? Buvo ten marmaliūzė, tačiau joje nebuvo makaroninių lakštų. Kaip supratau ta marmaliūzė buvo panaši labiau į pjaustytas keptas bulves su padažu. O kitą kartą, tai buvo mano paskutinės valandos Yangshuo, atsisėdau atsitiktinėj kavinėj paskutinei vakarienei. Aš, aišku, užsisakiau kiniškus noodles su mėsa. Pro šalį žingsniavo Peteris, kuris ruošėsi mėgautis pica "patikrintoje" kavinėje. Pamačius mane teko jam prisėsti "atsitiktinėje" kavinėje prie mano staliuko. Užsisakė jis pačią paprasčiausią picą – Margarita. Ar žinot kaip ji paprastai atrodo? Picos padas, sūris, nu ir kažkokia tai dešra. O dabar spėkit kuom "mėgavosi" Peteris? Atnešė jam į picos padą panašų kepinį su ant viršaus pribarstytais smulkiai pjaustytais šviežiais (ŠVIEŽIAIS) pomidorais. Žodžiu, prisiėdė Peteris pomidorų su bulka ir kai mes atsisveikinom, spėju, nuėjo ieškoti padoresnio maisto kitoje kavinėje.

Yangshuo apylinkėse kiekvieną dieną profilaktiškai trenkdavo 1-2 valandinis siaubingai stiprus lietus. Bet tarp užsieniečių vistiek buvo populiaru nuomotis dviračius ir tyrinėti apylinkes. Vieną rytą susipažinau su trim anglais (dvi panos ir vaikinas) iš mano hostelio. Su jais, lydimi vienos lokalios kinės, keliavom pro kaimelius ir laukus į MoonHillą. Tai kalnas, kurio viršuje yra iš uolų susiformavusi arka labai panaši į mėnulį. Vėliau kinė savo namuose, kurie atrodė labiau į greitai iš plytų sumūrytą būstą, paruošė mums kieniško maisto. Dviračių kelionės metu, zinoma, lijo. Grįžom namo purvini. Bet dėl profilaktinių lietų beveik pusė užsieniečių mieste po pietų vaikšto purvini.

Tik nesusidarykit įspūdžio apie Yangshuo, jog čia galima tik pavalgyti picos ir spagečių. Deja, ne! Aplinkui – nuostabūs gamtovaizdžiai ir galybė įvairiausių organizuotų turistinių iškylų laivais, baidarėmis ir pan. Kaip ir milijonas kitų dalykų, dauguma kruizų upe yra nelegalūs.
Taigi trumpai nupasakosiu kas nutiko dviems merginoms iš Anglijos, kurios užsidegė išbandyti organizuojamą išvyką laivu Lijiang upėje. Kaip ir dešimtis kitų turistų jos užsirašė (35 Lt) į kruizą laivu kitą dieną. Pagal planą 14:00 iš Yangshuo jos autobusu išvažiavo į kitą super-mazą kaimelį už 20 km. Jame visi klientai su valtim buvo pergabenti į kitą upės krantą, kuriuo kurį laiką visi drauge ėjo pėsčiomis iki laivo. Visiems susėdus į laivą staiga kažkas iš organizatorių sužinojo, jog neužilgo čia pasirodys policijos kateris. Visi turistai buvo nedelsiant išlaipinti iš laivo ir paprašyti vaikščioti aplink po laukus ir apsimesti neva “čia mes visi šiaip gamtos pasižiūrėti susirinkom”. Neįsivaizduoju ką tos anglęs veikė, bet į hostelį, nepamačiusios pasakiškų Lijiang upės pakrančių, pargrįžo namo tik apie 21:00. Abejoju, kad jos ir pinigus atgavo. "Bet tai juk Kinija".