MAISTAS IR PAVALGYMAI  

Greito kiniško maisto gatvės užkandinėse pavalgyti galima už 1.5-3 Lt. Pradžioje visi tie maistai man atrodė siaubingai neįpaprasti. Įsivaizduokit kažką panašaus į driežą pamautą ant pagaliuko ir kepamą gatvėje. Gal kainuotų 1-2.5 Lt., tačiau pradžioje man buvo sunku išdrįsti mėgautis tokiais dalykais. Nors latvės man sakė, kad tas tipo kaip driežas yra visai gardus.

Kartą su kiniečiu vakarieniavom vienoj tipiškoj kinietiškoj zabigalovkoj. Joje stebėjau kaip klientams pavalgius yra tvarkomi stalai. Padavėjos ant stalo vietoje vandens pasipylė biški klientų neišgerto alaus ir nušluostė tą stalą.

Būdamas Kinijoj valgiau kažkokį balandį kurį kinai augina maistui. Nanjing mieste gatvėje mačiau pardavinėjo maistui skirtas varles ir ežiukus. Dar ragavau iš žirnių pagamintus ledus. Kinijoj iš žirnių gamina įvairiausius saldumynus: saldžią sriubą, saldainius ir kt. Aplamai, kad priprasčiau prie kiniško maisto, turėtų praeiti nemažai laiko, todėl dažnai valgydavau tai kas labiausiai panašu į Europą: patiekalas labai panašus į koldūnus, ir taip pat kiaušiniai kepti su pomidorais.

Vieną vakarą (liepos 25 d.) su prancūze Chloe, kurią susipažinau traukinyje Guilin (pietų Kinija)-Pekinas, buvom vakare tokioj gatvelėj kur pardavinėja visokiausius užkandžius. Ta proga nusipirkom ant iešmo pamautus tris aliejuj keptus skėrius (dideli žiogai). Nors pirkinio iniciatorė buvo prancūzė, jai sunkiai sekėsi valgyt skėrį, todėl paragavo tik mažą trupinėlį jo mėsos. O aš sugebėjau suvalgyti beveik visą – nuo galvos iki uodegėlės. Tiesa, palikau biški uodegėlės ir kojas. Buvo juokinga. Paskui nuėjom prie tokio mažo kiniško restoranėlio kur lauke pardavinėjo trijų rūšių želės tipo desertus. Pirma želė buvo pagaminta is mango, antra – nesugebėjom išsiaiškinti iš kokio vaisiaus, nors atrodė kaip iš kivi. Galų gale trečio tipo želė buvo tokie juodi juodi gabalai drebučių. Paklausėm – “O kas gi cia?”. Kinė pardavėja pasisuko į paveiksliuką pakabintą už jos nugaros ir bakstelėjo jame į vėžliuką. Mums su Chloe tik akys iššoko ir susiėmę už pilvų pradėjom nevalingai žvengti. Pardavėjos su šaukšteliu pasėmė biški juodų drebučių ir pasiūlė paragauti. Paragavom. Nu saldu. Skanu. Ir gardu. Dar tame restoranėlyje matėm kaip patiekiami bambuke virti ryžiai: atnešamos dvi bambuko lazdos (viena pilnas ryžių, antra – tuščia), tada daužo vieną į kitą, kol pilnoji lazda lūžta ir tada išdrebia iš jos ryžius į lėkštę.

Aš tiesiog mėgavausi kiniškų ledų įvairove! Ragavau net kiaušinių bei žirnių ledų. Tiesa, nors ten skonis ir žirnių, tčiau kaip man išaiškino, ten visai ne žirniai, o sojos pupos, kurios būna žalios ir rudos. Ledai, atitinkamai, yra žali ir rudi. Paprastai ledų kainos – 0.25-1 Lt.

Be sojos ledų teko pasimėgauti ir sojos jogurtu. Be to, su latve Laura nusipirkom kartą iš sojos pagamintų saldainių. Šūdas didžiausias. Įsimetus į burną jausmas lyg įsimestum šaukštą skalbimo miltelių. Ir dar teko užkąsti smirdančios sojos mėsos rūšies. Ir ji iš tikrųjų nerealiai smirdėjo! Skonis irgi (kaip priklauso) – smirdantis.

Karvės pienas
Labai trumpai. Vienas juodukas pasakojo, kad prieš 4-5 metus pieno nebuvo įmanoma surasti. Dabar jau jo yra visur. Daugiausia kaitintas aukštoje temperatūroje (kitaip tariant, pasterizuotas) ir todėl jis yra ganėtinai brangus, apie 3-3.5 Lt už litrą. Na, kaip čia pasakius "už litrą". Aš mačiau tik keistos talpos pokelius – 980 ml ir 950 ml. Ir, žinokit, kinai beveik negeria to pieno. Užtat ir jų dantys geltoni. Aš rimtai. Niekada nežiūrėkit kinams į dantis – susigadinsit apetitą!

Kramtoškės
Kinijoj, žinoma, ant kiekvieno kampo gali surasti Wrigleys kramtoškių. Jos juk amerikoniškos! Tačiau paprastai buna supakuotos po penkias pailgas kramtoškes. Yra kramtoškių ir paduškėlėse (kapsulėse), bet tai nėra labai populiaru. Jei jau įpakuota paduškėlėse, tai įpakavimas paprastai būna kaip tablečių – plastmasinė forma su folga. Nori gumos – išlupk batonėlį ir mesk į burną.