PEKINAS – KINIJOS SOSTINĖ
Forbidden City (Uždraustas miestas).
Dabar tai tapo turistiniu objektu, o “senais laikais” čia gyveno valdovai ir paprastiems piliečiams patekti būdavo draudžiama. Ten man buvo siaubingai nuobodu. Dideliame plote krūva pastatų iš senų dinastijų. Maždaug stovi didelis pastatas, vadinasi tarkim “Hall of KasNors”, ten stovi didelis didelis sostas valdovui, kurį visi be proto fotkina ir išsižioję stebi. Tad prieini prie kito pastato, o ten kitas sostas, tik kitokios spalvos, gal dar su kokiais nors įmantresniais atlošais. Ten ir vėl visi nerimsta, fotkina ir žiūri. Turistų tukstančiai. Bet kadangi jie daugiausia kinai (vakariečių – vienas kitas) tai man labai patiko.
Ant įėjimo į Forbidden City kabo didžiulis didžiulis MaoDzeDuno portretas. Savaime aišku, visi iš eilės kinai turi būtinai nusifotografuoti šalia jo, nes kitaip bus gėda grįti į namus. Priešais Forbidden City yra Tiananmenio aikštė, kurioje dienos metu iškeliama Kinijos vėliava. Vėliavos pakėlimas (saulei patekant) ir vėliavos nuleidimas (saulei leidžiantis) – kad tik jūs žinotumėte kokios tai svarbios ceremonijos. Stebėjom kartą su tokia prancūze vėliavos nuleidimą. Žiūrovų susirenka gal koks cielas tūkstantis. Vienas sutiktas kinas pasakojo, kad žmonių masės susirenka stebėti ir vėliavos pakėlimą.
Be Forbidden City Pekinas įžymus keliais dalykais: kepta Pekino antis (aš, tiesa, jos taip ir neparagavau), jazminų arbata ir krūva kinų-meno-studentų, kurie prikimba prie vakariečių užvesdami nekaltą pokalbį: "Hello, welcome to China. Where do you come from?". Jei vis dar nesusigaudai kas vyksta – bandai būti draugiškas, atsakai kas ir kaip. Tačiau po standartinių klausimų jie sako, "I am an art student and my school has a shop (gallery) over there. Would you like to take a look?". Tada tokius reklamuotojus tenka automatiškai ignoruoti. O jų čia tikrai daug. Per vieną dieną sutikau gal cielą dešimtį "Hello, welcome to China" meno studentų. Laimei, aš sugalvojau kaip tokius bičus išnaudoti. Reikia turėti pasiruošus kokių nors klausimų apie Pekiną (pavyzdžiui, kur yra artimiausia Interneto kavinė arba kur galėčiau suvalgyti Pekino antį ir pan.) ir tokiu būdu nukreipti kalbą sau naudinga linkme.
Belgas Roelandas pasakojo kaip Pekino parduotuvėje dėrėjosi (visus toliau paminėtus skaičius dalinkite iš dviejų ir gausite apytikslią kainą litais). Susidomėjo jis, vadinasi, 3 marskinėliais parduotuvėj ir klausia: Kiek kainuoja?
Pardavėja sako "990".
Belgas truputuką apšalo:
"Ok, then, how much is one T-shirt?", jis ėmė gudrauti.
"180" painformavo pardavėja.
Roelandas ėmė aiškintis: "If one is 180, so how 3 could be for 990?". Pardavėja ryškiai pasimetė ir norėdama kuo skubiau ištaisyti savo nesveiką kalkuliaciją, nuleido kainą: "OH!.. then it's cheaper!
cheaper...". Galiausiai belgas sumokėjo 120 už visus tris.
Jau buvau užsiminęs, jog Kinijoje žvėriškas kontrastas tarp turto ir vargo (angliškai čiotkiau skamba: between rich and poor). Į temą prisiminiau Pekino troleibusus. Kinai juos angliškai vadina "electric bus". Ir kuo gi man pasirodė įdomūs trolikai? Pabandykit įsivaizduoti: važiuoja, važiuoja sau trulikas. Artėja jis prie sankryžos. Staiga pristabdo, mechaniškai nuleidžia ūsus... ir važiuoja toliau. Mat, už sankryžos tai laidų ūsams nėra. Vot tada troleibusas pavirsta į autobusą. Ir tai dar ne viskas. Įlipu aš į troleibusą. Pati transporto priemonė tai vargana. Nu neklederas, bet jau greitai toks bus. Apsidairau aplink. Ogi žiuriu, kabo du modernūs siauraplokščiai televizoriai – vienas ant vairuotojo kabinos, o antras – troleibuso vidury prie lango. Ir kad transliuoja per juos kažkokias reklamas, klipus, rolikus. Kad transliuoja… Troleibusuose vasarą žmonės pro langus orą gaudo iš karščio. Na aš tai gerokai susilenkęs (šiek tiek mažesni ten trolikai pasirodė) pro turėklus gatvių pavadinimus derindavau su žemėlapiu, kad nepravažiuočiau savo stotelės.
Aš, prancūzė ir anglas gyvenom viename hostelyje ir vieną vakarą susiskambinę su belgu ir jo drauge čeke, susitarėm susitikti kąžkuriam bare kitame miesto gale. Lyjo nerealiai. Ačiū Dievui taksas privažiavo prie pat mūsų hostelio durų ir todėl tik šiek tiek sudrėkę įgriuvom į mašiną. Buvo turbūt apie 21:00. Vėlavom. Lyjo ne kaip iš kibiro, o kaip iš žarnos. Miestas pilnas balų. Uch! Kažkur pusiaukelėje sustojom prie didelės sankryžos ir užsidegus žaliam šviesoforui – mūsų taksas tik brrrtttšš, brrtttšš... Nu atsijungė ir nors tu ką. Tai ką daryt? Išlipom, mes trys keleiviai (o lietus vis pliaupė pasakiškai baisiai) ir ką jūs manot? Pradėjom stumti savo taksą. Stūmėm stūmėm. Prastūmėm visą tą didelę sankryžą. Užpakaly dar kažkoks vienas taksas mus intensyviai vijosi besistumdamas. Neilgai lenktyniavom, nes po sankryžos įsukę į reikiamą gatvę, maždaug pačiame viduryje tos gatvės gavom vairuotojo ženklą sustoti ir jis apsiėmė ieškoti sudrėkusių detalių (sakau "detalių", nes tose mašinose aš nieko nesuprantu), kurios neleido mums važiuoti. Mes, būdami kultūringi užsieniečiai, pradėjom aiškinti vairuotojui – klausyk, bičas, gal pastumiam mašiną labiau į kraštą, ir priedo baksnojam pirštais į siulomą nustumti vietą. Bet taksistas davė suprasti kad nenori būti reguliuojamas ir sau toliau knibinėjosi atidaręs kapotą (taip vadinasi priekinė mašinos dalis?). Žinokit, visai greitai jis ten apsisuko, mes net nespėjom apsispręsti ieškoti kito takso. Vėl užsivedė, ir reikiamą barą pasiekėm sėkmingai.