Aplink Žemę autostopu: čia ir dabar („Lietuvos žinios“)

Laikraštis „Lietuvos žinios“ 2010 rugsėjo 3 d. išspausdino straipsnį apie mane. Dalinuosi skanuota laikraščio iškarpa.

O čia visi neredaguoti atsakymai į žurnalistės klausimus:

Ar anksti gimė polinkis keliauti?

Tokį polinkį turėjau nuo gimimo. Tik tiek, kad jį buvau pamiršęs. Jį prisiminiau kai buvau pirmakursis universitete. Buvo sausio vidurys. Baiginėjosi pirmasis semestras. Mane žavėjo istorijos žmonių, kurie keliavo autostopu iki Čekijos, Vokietijos ir kitų Europos šalių. Iki to laiko buvau praktiškai taip net nekeliavęs, išskyrus vieno nelabai vykusio bandymo su draugu po mokyklos baigimo tranzuoti vasarą iš Vilniaus į Palangą.

1997 sausį laikraštyje „Pirmadienis“ mama pastebėjo skelbimuką kviečiantį į Vilniaus Autostopo Klubo prezentaciją. Nuėjau. Patiko. Nuo kitos savaitės prisijungiau prie šio klubo savaitinių susibūrimų trečiadieniais. Ir pradėjau dalyvauti 1-2 dienų išvykose jau nuo pirmo savaitgalio. Buvau labai užsidegęs. Tiesiog suvokiau, kad tai ir yra kas mane veža. Bent jau tuo metu, 1997 metais. Vėliau kiek aprimau, bet jau buvau, kaip sakoma, pasiruošęs, apsigrūdinęs.

Ar prisimeni, kada pirmąsyk kirtai Lietuvos sieną? Kokia tai buvo kelionė?

Gal kai buvau dar darželinukas? Su močiute ėjom ir tranzavom iš Nidos į Kaliningrado sritį. Tiesa, tais laikais sienų tarp sovietinių valstybių lyg nebuvo. Kai mokiausi mokykloje šokau „Ugnelės“ tautinių šokių ansamblyje, tad su šiuo kolektyvu buvom išvykę į Archangelską (Rusija), Poznanę (Lenkija), Atėnus (Graikija).

Autostopu pirmą kartą kirtau sieną kelionėje iš Lietuvos į Varšuvą. Tranzavau į mūsų klubo organizuotą tarptautinę autostopininkų konferenciją.

Ar baigęs mokslus nejautei, kad aplinka spaudžia laikytis „normų“ ir gyventi taip, kaip dauguma: darbas, šeima, namai…?

Pastebėjau, kad žmonės dažnai nesupranta, jog vyksta spaudimas iš visuomenės. Jiems tai atrodo normalu. Kai baigiau mokslus – man irgi atrodė normalu yra ieškoti užsiėmimo pagal studijuotą profesiją. Kai pagalvodavau apie tai – nesijaučiau labai laimingas, tačiau vis tiek atrodė, kad kitaip neįmanoma neišgyventi. Po magistro studijų Danijoje (baigiau 2002 birželį) sukosi mintis grįžti į Lietuvą ir įkurti įmonę, užsiimančia Internetinių tinklapių gamyba. Tačiau man tai neatrodė labai patrauklu.

Vėlgi, aš tuo metu nesuvokiau, jog tai yra paprasčiausias sistemos, kurioje gyvenam, smegenų praplovimas: gimsti kvailas, tad suteikiam tau galimybę mokytis, o paskui tarnauk mums. Juk Gyvenimas yra daug daugiau nei 4 savaitės atostogų per metus.

Buvau didelėse dvejonėse ką veikti toliau. Į galvą lindo visuomenės sukurtos „normos“ kaip turi atrodyti gyvenimas. Juk praleidau 6 metus studijuodamas informatiką, tai kaip aš dabar galėčiau drįsti į tai numoti ranka ir daryti tai, kas man teikia malonumą (tai kas nesusiję su profesija).

Mano profesorius Danijoje pasiūlė padirbėti kelis mėnesius universitete ir taip turėti daugiau laiko pamąstymams (jis, savo ruožtu, kalbino studijuoti doktorantūrą). Darbas nesunkus ir gerai apmokamas, tad kodėl gi ne. Prieš pradėdamas kontraktą, 2002 liepą visą mėnesį keliavau Kinijoje. Mane ši šalis pakerėjo. Susidomėjau jos žmonėmis ir kultūra, kurių nesugebėjau per mėnesį perkasti ir suprasti. Norėjau kuo greičiau ten sugrįžti ir išmokti suprasti kinus – kaip jie mąsto ir kaip jie gyvena.

Danijos universitete pradirbau daugiau nei pusę metų ir sugalvojau už sutaupytus pinigus važiuoti gyventi į Kiniją. Buvau paskaičiavęs, kad su santaupomis pragyvenčiau 2-3 mėnesius, o tiek laiko būtų užtekę susirasti kitą pragyvenimo šaltinį. Tais metais (2003) kaip tik Aziją užpuolė SARS epidemija (kur, pasak žiniasklaidos, žmonės nusičiaudydavo lifte ir aplinkiniai užsikrėtę virusu miršdavo), sugriuvo ekonomika, sumažėjo darbo galimybės ir į Kiniją nusprendžiau nebevažiuoti.

Net jei ir neišvažiavau, mano sukurta gyvenimo Kinijoje vaizduotė, kurią galėjau tiksliai nupasakoti ir jaučiau kaip viskas klostysis mano naudai, padėjo susivokti, jog įmanomi ir kiti „nenormalūs“ gyvenimo būdai.

Kas padėjo suprasti, kad turi ruoštis gyvenimo kelionei per pasaulį?

Nuo tada kai būdamas studentu turėdamas laisvadienius pradėjau keliauti, pajutau kaip atsiveria akys, kaip sužinau daug įdomių detalių ir suvokiau, kad gyvenimas nėra apribotas vienais rėmais – o jei tokie rėmai ir egzistuoja – tai jie beribiai. Laikas bėgo, ir noras keliones paversti „profesija“ (tiksliau, mano gyvenimu) vis didėjo.

Tiesa, kad meilė nepaiso nei valstybių sienų, nei tautinių, kultūrinių ar religinių skirtumų. Kaip susipažinai su Katja? Kuo tave praturtino ši draugystė?

Neišvykau į Kiniją, tad 2003 metų vasarą su draugu išvažiavom į Ispaniją, kur 3 savaites praleidom tarptautinėje savanoriško darbo vasaros stovykloje ir vėliau mašina keliavome aplink Ispaniją. Per svetingumo klubą internete HospitalityClub.org susirašiau su vokiete Katja, kuri Saragosos (Zaragoza) mieste mokėsi pagal Erazmus programą. Bebaigiant kelionę aplink Ispaniją, keletą naktų apsistojom pas Katją. Ji mane sužavėjo savo pokalbiais apie keliones, tyrumu ir tiesiog savo buvimu. Po kelių dienų pasikvietėm ją važiuoti kartu su mumis į Rainbow Gathering („Vaivorykštės sąskrydį“ – alternatyvių žmonių stovyklą) Pirėnų kalnuose Prancūzijoje. Ten mes ir suartėjome. Tiesą pasakius, Katja buvo idealus mano vaizduotėje sukurtos merginos atvaizdas. Kitais žodžiais tariant, svajonė pildėsi, tad nebuvo priežasčių mums nebūti kartu 😉

Ar vedi sąrašą šalių, kuriose drauge su Katja lankėtės?

Šalis, kuriose aš esu pabuvojęs publikuoju savo svetainėje:
http://www.kligys.com/aplankytos-salys/

Papildomo sąrašo neturiu.

Koks projekto „Sujungti pasaulį“ tikslas? Kas iniciavo šį projektą?

Tai buvo Katjos idėja.

Tikslas – tai noras netiesiogiai sujungti skirtingų tautybių, religijų, pažiūrų, rasių žmones. Mes esam lyg kurjeriai. Iš vieno sutikto žmogaus ar šeimos priimam dovanelę su žinute ir įteikiam “paketą” naujai sutiktam. Kadangi šios idėjos prasmę išaiškinti nėra labai paprasta, į žmonių “grandinę” įtraukiame tik tuos, su kuriais turime pakankamai laiko susibendrauti.

Daugiau apie tai rasite mūsų tinklapyje: http://followtheroad.com/lt/sujunkime-pasauli/

Kiekvienas žmogus gyvena savo gyvenimą. Ar sutinkate tų, kurie tikina, jog atėjo laikas grįžti „į normalų“ gyvenimą?

Keliaujant autostopu, iš vairuotojų dažniausiai ir girdime idėjas apie grįžimo „į normalų gyvenimą“. Ypač, kai sužino kiek mums metų 😉 Mes jokiu būdu neteisiam tokių žmonių. Tai kiekvieno pasirinkimas gyventi taip kaip atrodo yra teisinga. Juk svarbiausia laimės ir džiaugsmo jausmas. Nesvarbu kokį gyvenimą besusikurtum, svarbu turėti vidinį džiaugsmą, ramybę ir laisvę. Tai ir yra ženklas, kad darai viską teisingai.

Nebijai, kad apkeliavęs visą pasaulį suprasi, jog savo jaunystę praleidai su kuprine ant pečių be asmeninės erdvės? Ar netrūksta tikrų namų?

Pastaruoju metu su Katja sėsliai gyvename tai vienoje, tai kitoje šalyje. Tai jau nebe kelionė. Noras apsistoti vienoje vietoje, bent 2-3 mėnesiams susiformavo savaime. 3 metus keliavom autostopu Lotynų Amerikoje ir nakvodavom pas vietinius žmones. Tiek automobiliuose, tiek namuose – būdavom svečiai. Pastebėjom, jog nebelieka laisvės mums patinkantiems užsiėmimams, kurie nėra susiję su kelionėmis. Kaip ir sakai, iškilo asmeninės erdvės poreikis. Tad nusprendėme keisti gyvenimo būdą iš pastovaus judėjimo kelyje į sėslaus trumpalaikio gyvenimo skirtingose šalyse. Išsinuomojam namą, per kelis mėnesius susikuriam grupę draugų, susibičiuliaujam su artimiausiais vaisių ir daržovių pardavėjais, ir tokiu būdu susikuriam idealią asmeninę erdvę. Tai vadiname tiesiog geru gyvenimu.

Jau turime ir nuolatinę buveinę, kuri bus mūsų ilgalaikė bazė. Ji jau yra mūsų vaizduotėje. Beliko jai materializuotis 🙂

Kaip manai, kas yra tikras patriotizmas ir ar jis gyvas Tavyje?

Netikiu patriotizmu. Žmonėms yra svarbu susivokti, jog mes visi esame kaip vienas. Tik vienybėje galime gyventi laisvėje, nepriklausomybėje ir meilėje. Su tokiomis vertybėmis dabartinė sistema neišgyventų, tad dėl šios priežasties žmonės yra suskaldyti pagal šalis, o patriotizmas tik sustiprina susiskaldymą.

Dauguma žmonių dabar jaučia krizę ir keliones yra pamiršę.

Praėjo 2 metai, o žmonės vis dar jaučia krizę!? 🙂 Tai tik žiniasklaidos pagalba jų pačių sukurta iliuzija. Patarčiau nuvažiuoti už Europos ribų ir pamatyti, jog niekur kitur krizės nebėra, o kai kuriose vietose jos ir nebuvo 🙂

Kiek reikia dirbti, kad galėtum sau leist išsiruošti i į kelionę per pasaulį?

Klausimas nelabai tikslus. Yra keletas labai svarbių momentų.

Pirmiausia, tokiai kelionei verta ruoštis tik tuo atveju, jei apie tai pagalvojus apima pozityvūs jausmai, didelis džiaugsmas, ir galite tai įsivaizduoti.

Ši taisyklė galioja ne tik kelionėms, bet visiems užsiėmimams.

Antra, labai svarbu pakeisti požiūrį į keletą dalykų. Supraskite, kad kelionė – tai jūsų darbas, kuris jums atsilygins (nebūtinai pinigais). Belieka pakelti bures ir išplaukti į platybes. Toliau, užtenka žinoti, kad viskas, Absoliučiai Viskas, ko jums prireiks kelionės metu – atsiras tinkamu metu ir tinkamoje vietoje – nė minutę anksčiau, ir nė minutę vėliau.

Jei, pavyzdžiui, bus poreikis pinigams – atsiras galimybė padirbėti, arba finansai materializuosis kitu būdu. Kaip tai nutiks – ne jūsų reikalas. Jums tereikia žinoti, kad viskuo bus pasirūpinta. Visu šituo dalinuosi iš asmeninės patirties. Tai tikrai yra taip paprasta kaip parašyta, tai tikrai veikia!

Trečia,  vadovaukitės tik savo intuicija ir nuojauta (kiti vadina, „širdimi“), o ne logiškais išmąstymais! Tai viena esminių gyvenimo taisyklių, kurią daugelis pamiršta.

Taigi, jei apėmė noras keliauti – Keliauk ir klausyk vidinio balso! Visa kita savaime susitvarkys. Patikėk manim! 🙂

Ar kelionės padėjo atrasti save?

Be abejo! Padėjo suvokti ne tik kas esu, bet ir kas yra gyvenimas, ir kas yra Geras Gyvenimas 🙂

Kelionių metu nutinka nesuskaičiuojamai daug įvykių per trumpą laiką, sutinki begalę naujų žmonių, kurių bendra energija padeda susivokti kaip gyvenimas funkcionuoja ir kaip jis yra formuojamas mūsų pačių mintimis ir įsitikinimais.

Žinoma, kiti tai atranda bei suvokia nebūtinai keliaudami.

Dabar kraustotės iš Malaizijos į Tailandą. Ką atradote Malaizijoje?

Malaizijos žmonės yra nuostabūs ir paslaugūs! Panašią patirtį turėjome Kolumbijoje, tad Katja Malaiziją taip pavadino „Azijos Kolumbija“. Ši šalis mums įkrovė dar daugiau pozityvios energijos ir dar kartą patvirtino, jog pasaulis pilnas gerų žmonių.

Malaizijoje mus taip pat džiugino vaisių ir daržovių gausa. Prekystaliai lūžta nuo skonių ir kvapų įvairovės.

Kodėl dabar būtent Tailandas?

Kadangi 3 mėnesių štampas pase baiginėjasi, esam priversti važiuoti į kitą šalį. Ilgą laiką net nesukom galvos kur keliausim iš Malaizijos. Tikėjom, jog intuicija tinkamu laiku pakuždės į kurią pusę traukti. Taip ir nutiko. Prieš savaitę tiek aš, tiek ir Katja pajutom potraukį Tailandui. Tad savęs neapgaudinėjam – ten ir važiuosim. Žinom, kad geresnio varianto ir nėra.

Ar Lietuva yra ateities planuose?

Mes neturime planų. Gyvename Šiuo Momentu. Dabar! Ateitis neegzistuoja (juk jos neįmanoma įrodyti), tad neverta apie ją ir galvoti – taip suteikiant laisvos vietos šiuo metu reikalingoms mintims ir idėjoms.

Dabar žinome, kad Malaizijos sieną kirsime įvažiuodami į Tailandą. Tik tiek. Visą kitą atiduodam į nuojautos ir intuicijos rankas. 🙂

Written by Augustas
Gyvenime kaupiasi žinios ir patirtys. Su mielu noru tuo dalinuosi, nes žinau, kad yra daug žmonių, kurie turi klausimų, į kuriuos atsakymus aš jau esu radęs.