Pseudo ‘atostogos’

Kelionės data: 2000 spalio 14-22

Pora dienų Lillehammeryje

Į olimpinį miestą atvykau ne pieno nusipirkti, o sesės latvės Rasos aplankyti. Pirmoji iškelta užduotis buvo surasti žemėlapį ir išsiaiškinti, kur yra reikiama gatvė. Autobusai į norimą pusę sekmadieniais važiavo tik nuo pietų (labai keistas sprendimas), todėl kokius 3-4 kilometrus visą laiką į pakalnę teko žingsniuoti pėsčiom. Pagaliau priėjau Rasos namą… Skambinu į duris… Keletas sekundžių ir kitoje pusiau stiklinių durų pusėje matau sesę latvę. Ji atidaro duris ir pirmas jos ištartas žodis buvo „SUPER!“. Jai per daug liūdna ten gyventi. Mokosi Lillehammerio high-skolėje kažką apie filmus ir jų kūrybą. Sakė kol kas nesutiko nė vieno užseniečio ten, nors yra girdėjusi apie dviejų esčių egzistavimą.

To sekmadienio popietę turbūt kažką užvalgėm ir norėdami išnaudoti labai gražią saulėtą dieną patraukėm apžiūrėti olimpinio parko. Gražus tas kalnas su orinio nusileidimo trasa… Čia ir vyko 1994 m. žaidynių atidarymas. Visai šalia grožėjomės kalnų upės kriokliu. Tą vakarą nieko gero daugiau taip ir nenuveikėm. Prisiminiau, atrodo valgėm spageti. Kažkuriuo momentu per Norvegišką radijo stotį staiga pradėjo leisti latviškos grupės „Brain Storm“ („Prata Vetra“) gabalą. Rasai, žinoma, buvo didelė laimė, o man – mažas pavydas.

Pirmą naujos savaitęs dieną pėsčiomis nuėjom į kitame miesto gale (už 6-7 km) esančią Lilehamerio high-skolę. Kol Rasa tvarkė mokslinius reikalus, tikrinau savo meilą. Vėliau trankėmės po miestą. Grįžę namo pietavom. Kadangi latvė neturėjo keptuvės, aš bulves kepiau skardinėj blėkoj.

Po pietinio miego vaikams, išsitraukė Rasa latvišką tautišką RIGAS BALZAMS suaugusiems. Maišėm su Coca-Cola. Man tai buvo beveik pirmas Rygos balzamo bandymas. Nepasakyčiau kad tie vaistai verti dėmesio. Lietuviškas midus daug geriau. Tą vakarą dar išmokau žaisti kortų žaidimą „švediškas“.

Antradienio rytą tolimesni mano planai buvo visai neaiškūs. Šeimininkės klausiu „Ar yra šiandien ką veikti Lillehammeryje?“. Ji pagalvojo pagalvojo ir prisiminė muziejų panašų į Lietuvos Rumšiškes (tik kelis kart mažesnį, žinoma). Nelabai mane domina senoviniai namai, tuo labiau, kad jie dažnai yra panašūs ir nuobodūs, todėl nutariau vidurdienį keliauti į Švediją. Vėliau net keletas vairuotojų teigė, jog tas namų muziejus turbūt net įdomesnis už olimpinį parką. Bet tai vis tiek priklauso nuo asmeninio skonio…

Gjovikas Norvegijoj ir Lundas Švedijoj

Galų gale priėjau trasą ir labai greitai sustojo Opelis į Gjoviką, kuris yra už 40 km Oslo kryptimi. Mašiną vairavo Computer Science dėstytojas. Jis dirba Gjoviko high-skolėje, ir retkarčiais turi paskaitas Lillehammerio analogiškoje skolėje. O gyvena jis netoli Oslo. Pasakojo, kad Gjovike jam darbovietė skiria pakankamai pinigų važinėjimams į Lillehammerį, todėl už tą sumą užtenka ir savu transportu važiuoti 90 km iš namų į darbą. Šis mokytojas iki 15:30 Gjovike turėjo paskaitas, todėl per tas tris valandas laisvo laiko aš apžiūrėjau olimpinę ledo (sporto) areną kalno viduje (www.fjellhallen.no), kurią įrengti (dėl pastovios +7 temperatūros) išėjo dvigubai pigiau nei statyti tokią pačią lauke… Po to vaikštinėjau po mažą miesto centrą bei naudojausi super lėtu Internetu lokalioje bibliotekoje. Eidamas pagrindine pėsčiųjų gatve, prie vienos parduotuvės akordeonu rusiškas melodijas grojo vyrukas apsirėdęs rusų tautiniais drabužiais. Dar jis lyg ir dainavo, bet arba nesugebėjau nugirsti rusiškų tekstų, arba jis rusiškai ir nedainavo.

Sutartu laiku sutartoje vietoje vėl sėdau į pažįstamą Opelį ir patraukėm Oslo link. Vairuotojas pasakojo, jog būdamas jaunas studijavo Aliaskoje. Dabar yra vedęs amerikietę, todėl kartais atostogauja Amerikoje ir, be to, sulaukus pensijos norėtų ten ir išsikraustyti. Amerikietiškos žmonos įtaka labai jautėsi jo turtingoje anglų kalboje. Dabartiniai dėstytojo planai – laukti kol duktė baigs mokyklą, tada apsigyventi Lillehammerio apylinkėse, nusipirkti gabaliuką žemės (tuose rajonuose ji tikrai labai nebloga) ir auginti eglutes. Tai turėtų būti tiesiog hobi ir mažas biznelis. Tarp kitko, noriu pastebėti, kad anglų kalbą iš norvegų lūpų ėjosi suprasti daug sunkiau nei iš danų. Taip yra turbūt dėl „kietos“ norvegų kalbos.

Galų gale buvau paleistas kelioliką kilometrų iki Oslo, kur staigiai sustojo Land Cruiser su verslininku. Lipdamas į šį džipą padariau klaidą neišsiaiškinęs kur mane išleis. Žodžiu, kitaip ir negalėjo būti, paleido mane visai ne pietinėje, o greičiau priešingoje pusėje Oslo. Pasivaikščiojau šiek tiek kol susiradau metro stotelę. Sumokėjau žvėriškus pinigus (20 NOK = ~9 Lt) už bilietą ir jau sutemus atsibeldžiau į Oslo pietus. Dar teko prasieiti iki įvažiavimo į autostradą, kur išsitraukiau atšvaitus ir kibau į darbą.

Sustabdžiau po 20 min. Pavežė iki Moss’o (50 km) – Oslo ir Švedijos sienos pusiaukelės. Tarp kitko, prieš kelias savaites buvo panaikinta ilgai gyvavusi kelto linija iš Moss į Frederikshavną (Danija).

Su ketvirta tos dienos mašina – jauno bachuriuko vairuojama fura, apie 20:30 nusigavau netoli Fredrikstado (30 km). Stovėjau įvažiavime į autostradą, kur mašinos pasirodydavo vos kas keletą minučių. Toks srautas po ilgo stovėjimo manęs visai nebetenkino ir nusprendžiau nusigauti iki kito, labiau pietuose esančio, išvažiavimo iš Frederikstado. Nuo jo iki autostrados buvo keliolika kilometrų. Tačiau artėjo dienos galas, mašinos „baigėsi“. Palapinę stačiau už krūmo kažkokiam kaimelyje tarp Frederikstado ir autostrados, iki kurio tą vakarą atvežė gumą plačiai žiaumojanti ir iš nuostabos visą laiką išsišiepusi pana su nauju VW.

Trečiadienį (spalio 18 d.) startavau prieš devynias. Po truputį iriausi į pietus, link Švedijos miesto Lund (netoli Malmės). Pirmiausia sustojo vyriškis, kuris važiavo iki pirmo didesnio miestelio už Norvegijos-Švedijos sienos, kur planavo nusipirkti pigesnę video kamerą ir kitų prekių. Vėliau po ilgesnio laukimo man malonę suteikė ilgaplaukis furos vairuotojas važiavęs 200 km iki pat šiaurinės Goteburgo dalies. Šitas vairuotojas dažnai ima tranzuotojus. Sakė, dažnai pasitaikydavo ir lietuvių. Išgyrė jis mano anglų kalbą, neva gerai kalbu. Imdamas tranzytojus, jis tikisi gerinti savo anglų kalbą. Su ankščiau sutiktais rytų europiečiais jam sunkiai sekdavosi susikalbėti.

Buvau paleistas labai neblogoje vietoje, kur greit sustabdžiau neseniai į pensiją išėjusį jūreivį. Pasakojo, kaip apkeliavo daug pasaulių ir kompanija, kurioje dirbo, sutiko jį išleisti pensijon keletą metų ankščiau nei priklauso. Na, sunku man bendrauti su eiliniais jūreiviais. Jie man atrodo tokie kieti stagarai… Gerai nors, kad važiavau neilgai, kelioliką kilometrų iki Goteburgo pietinės dalies.

Kitos mašinos teko eilinį kartą laukti gan ilgai – apie 40 min. Buvo po 14:00. Su pora mašinų pasistūmiau keliasdešimt kilometrų. Labai blogai sekėsi tranzas. Kažkurioj vietoj sustabdžiau pensininką. Jam pasakiau, kad mano kryptis yra Malmo, jis linktelėjo galvą duodamas suprasti, jog mane suprato, pasodino ant galinės sėdynes ir vežė. Vežė vežė jis mane autostrada, nieko neklausinėjo, aš jo irgi. Galėjau tik spelioti kur mane išmes. Lūžinėjau aš jo mažinoj, nes buvo šilta, o, be to, praeitą naktį nakvojau palapinėj (kurioj nemoku gerai išsimiegoti). Galų gale išmetė pavežęs gerą šimtą kilometrų. Truputį džiaugiausi. Iki Lundo beliko apie 60 km.

Dar už pusvalandžio pagaliau nusibeldžiau i Helsingborgą. Čia prigriebė vienas vairuotojas, kuris teigė, kad nuveš mane į gerą vietą. Nuvežė… Tai buvo autostradų sankryža. Jis pasuko į vieną pusę, o man nurodė priešingą kryptį… Šlykštu. Matyt tai buvo ir mano kaltė, kad jo nesupratau. Stovėjau autostradoj, kur mašinos lėkė bjauriu greičiu. Nu man tai baisu būna stovėti taip… Niekas nestojo. Temo. Iki tikslo buvo belikę 40 km, todėl negalėjau pakęsti minties, kad teks nakvoti palapinėje. Srautingoj autostradoj tamsoje sunku sustabdyti be avarinės situacijos…

Yes! (super mostas dešine ranka iš viršaus į apačią.)
Galų gale sustojo labai simpatiška švedė su sidabriniu blizgančiu VW, važiuojanti tiesiai į Lundą! Aplamai, po šios kelionės pavyko padaryti išvadą, kad norvegės ir kartais švedės daug gražesnės už danes. Taigi, ta simpatiška vairuotoja buvo stomatologo pagalbininkė (turbūt med. sesele reikia vadinti?). Važiavo iš darbo. Ji pasirodė besanti tokia maloni, kad Lunde privežė prie man reikiamo bendrabučio, kuriame gyveno pažįstamas švedas Magnus’as.

Šiaip Magnusą perspėjau apie savo ketvirtadieninį vizitą, bet atsibeldžiau jau trečiadienį. Bet kokiu atveju, nemanau, kad per vieną dieną jis būtų susitvarkęs savo bardakį kamabryje. Be jo tame koridoriaus gabaliuke dar gyveno 6 studentai. Visi jie turi vieną nedidelę virtuvę ir dušą.

Tą patį vakarą Magnusas mane nusivedė į švedišką simbolistinį filmą „Garsai iš antro aukšto„, kuris šiais metais pelnė apdovanojimą Kanų festivalyje. Aš, žinoma, be titrų nesupratau švedų kalbos, bet dėl filmo pastatymo unikalumo, žiūrėti vertėjo. Grįžom vėlai. Bet tai dar nebuvo pabaiga. Po vidurnakčio su Magnuso kaimynais išėjom į netoliese esantį studentišką muzikinį klubą. Pusė to klubo teritorijos man priminė Vilniaus „bombiaką“. Tą naktį ten grojo kažkokia angliakalbė pankų grupė. Deja, mes suspėjom tik į paskutinę jos dainą.

Lundas – studentų miestas. Trečdalis visų gyventojų – studentai. Jei esi jaunas, gyveni Lunde ir nesimokai – esi keistas. Dienos metu miesto centre vien tik jaunimas. Bent jau mano daniškame Alborge jaunimas išlenda į miestą naktimis, ir tik savaitgaliais. O čia… Trūksta žodžių, koks kaifas apima būnant mieste ir matant tiek šviežienos… Be to, šiame mieste pilna studentiškų muzikinių klubų. Jie ten susiskirstę vos ne bendrabučiais… Trūksta to Alborge, trūksta…

Ketvirtadienį (spalio 19 d.) praktiškai nenuveikiau nieko pelningo. Buvau Magnuso fakultete, porą valandų laukiau kol švedas atsėdės savo paskaitas, todėl browsinau Internetą. O apie vidurdienį pavaikščiojom po miestą ir aš pagaliau nusprendžiau tą patį vakarą išdundėti Kopenhagos link. Per pietus vaišinausi Magnuso cielas dvi valandas gaminta Lazanija. Tai man padėjo suprasti, kad aš tikrai nemėgstu šito Itališko patiekalo. Ir aplamai, mano supratimu, patiekalo gaminimas neturėtų užtrukti ilgiau nei jo valgymas…
Beje, tas bendrabučio koridorius šeštadienį organizavo marškinėlių party, į kurį daugiausia merginas bandė suvilioti trečiadienio naktį studentiškame klube. Būsimo parčio esmė: dalyvauja kas nori ir atsinša originaliai paruoštus marškinėlius. Vėliau tame koridoriuje turėjo būti marškinėlių parodėlė ir, galų gale, – loterija, kurios metu burtų keliu tie skudurai turėjo būti išsidalinti. Vienas Magnuso kaimynas mąstė marškinėlių pažastyse kaip nors įtaisyti dezodorantus su virvelėmis, už kurių patraukus gali automatiškai iškvėpinti savo pažastų prakaitą. Vėliau sužinojau, kad partis pavyko ir jame dalyvavo net 45 marškinėliai!

Pagaliau Danijoj

Taigi, po pietų išvariau į trasą Malmės ir Kopenhagos link. Norėjosi pagaliau išbandyti gegužės mėnesį atidarytą tiltą tarp dviejų Skandinavijos valstybių. Lunde greitai pagavau furą, kuri nutrenkė į labai blogą Malmės dalį, todėl teko nemažai pasivaikščioti iki jos centrinės stoties, kur sėdau į lokalų autobusą ir išvažiavau į miesto pakraštį. Visos autostrados ir apvažiavimai aplink Malmę yra labai nauji, todėl ne visi įvažiavimai į autostradas pilnai sutvarkyti. Aš asmeniškai užtaikiau ant tokio, kur mašina pasirodydavo labai retai. O, be to, verta pastebėti, kad mašinų Danijos kryptimi iš viso nebuvo daug. Vos viena kita. Na, ką. Palaukiau kol biški patemo ir nusprendžiau važiuoti į Kopenhagą traukiniu. Deja, naujojo tilto nemačiau, nes pro langus matėsi vien tamsuma.

Kopenhagoj vėl aplankiau seną pažįstamą Audronę. Tą vakarą jos kaimynas Aurimas į svečius pasikvietė dvi latves, ir, be to, pas jį kelias dienas svečiavosi juodai sulietuvėjęs, 5 metus Lietuvoj gyvenęs korėjietis Džeradas (jis save taip pristato neazijiečiams, kad jiems lengviau būtų). Džeradas mane labai nustebino savo beveik taisyklinga ir baisiai sužargoniškėjusia lietuvių kalba.

Pylėm po lašą alkoholio į organizmus. Gilią naktį, apie pusę dviejų, korėjietis, Aurimas ir latvės išvarė į diskoteką. O aš nusprendžiau nors išsimiegoti. Audronė irgi.

Penktadienį Kopenhagoj laiko nebegaišau. Pavalgiau ir susiruošiau tranzui į Odensę (trečias pagal dydį Danijos miestas). Įprastoje tranzavimo vietoje iš Kopenhagos mačiau porą merginų, bet vis tiek mane paėmė greičiau. Sustojo jauna mokyklos mokytoja su mažu vaiku. Ji važiavo į Roskildę, į miestą, man keliantį mažą nostalgiją – kažkada čia gyvenau. Įdomu tai, kad prieš mėnesį toje pačioje vietoje man sustojo irgi mokytojas irgi važiuojantis į Roskildę. Taigi, atsidūręs didžiausio Europos festivalio (Roskilde festival: www.roskilde-festival.dk) mieste, nusprendžiau aplankyti porą lietuvių. Taip ir turėjo nutikti – jų namie nebuvo (arba papraščiausiai negirdėjo beldimosi į duris). Po neišsipildžiusio noro aplankyti savo kažkada buvusius apartamentus Roskildėje, patraukiau trasos link. Prasivaikščiojau gatvelėmis, kuriose nebuvo tekę užklysti anksčiau ir išlindau į super vietą tranzavimui iš Roskildės. Labai greitai sustojo fura, su kuria barbenausi iki pat savo galutinio tos dienos taško – Odensės. Fainas buvo tas furistas. Iš tikrųjų jis furisto darbą metė prieš kelis metus, kai nusprendė, kad nori vėl mokytis. Danijoj lengva – nori mokytis – valstybė skiria stipendiją. Taigi, tas danas dabar mokosi socialinį darbą kažkokioj seminarijoj. Tačiau jis užsimanė savaitę pabūti Kinijoj, o tam reikia ekstra pinigų. Tuos ekstra pinigus jis kaip tik uždarbiavo tą savaitę, mat, kaip ir aš, turėjo atostogas seminarijoje. Pagal įstatymus studentai dirbti gali ribotai, bet jis pažįsta transportavimo kompanijos šefą ir taip jam pavyko dirbti už „juodus“ pinigus, neoficialiai. Kaip jis pasakė – „Juodi pinigai – visada geriau…“. Vairuotojas per atostogų savaitę pradirbs maždaug 100 valandų. Baisiai daug… Bet apie tai neturi sužinoti net jo kursiokai… Jis pasakojo, kad kitą semestrą Estijoj atlikinės praktiką. Jam nepatinka Danija. Keikė visus mokesčius ir tiltus, kurie jungė Danijos salas – „Danija – salų šalis, tai kam pažeisti šią taisyklę?“. Danijoj, pasak jo, yra dvi didelės klaidos: viena – tai tiltas tarp Danijos Fiūno ir Šjelndo salų, antra – tiltas tarp Malmės (Švedija) ir Kopenhagos. Labai įdomus jo super didelis ateities planas. Kai įgis socialinio darbuotojo išsilavinimą, jis planuoja nusipirkti didelį laivą ir jame įrengti visas sąlygas jauniems nusikaltėliams plaukioti. Nuteistas kalėti berniukas gali rinktis – eiti į kalėjimą, arba tą laikotarpį plaukioti specialiu laivu, kuriame esi jūreivis. Tokiam projektui, pasak furisto, valstybė skiria 50’000 daniškų kronų per mėnesį vienam berniukui. Taigi projekto vadovas uždirba nemažai pinigų, bei auklėja jaunus nusikaltėlius. Tššš. Tik niekam neskelbkit šio grand plano, nes kitaip nieko nepavyks…

Odensėje vakare sulaukiau autobuso iš Alborgo, kuriame atvažiavo Alborgo universiteto keliasdešimt tarptautinių studentų. Tai buvo studentų organizacijos ESN (www.esn.dk) suorganizuota savaitgalio išvyka į Odensę, į svečius pas analogišką organizaciją. Penktadienio vakare Odensės universiteto patalpose turėjom party. Šeštadienį vyko Quiz-turas po Odensę. Susiskirstėme komandomis po kelis žmones ir kiekviena komanda gavo po vienodą klausimyną, kuriam atsakymus reikėjo surinkti per tris valandas neskubant aplankant įvairiausius miesto objektus. Reikėjo, pavyzdžiui, surašyti parodas eksponuojamas parodų rūmuose, Operos teatro savaitės repertuarą, keletą faktų iš H.K.Anderseno gyvenimo (kaip žinia, Odensė – jo gimtasis miestas) ir pan.

Visi keturi lietuviai, kurie tik buvom, sukūrėm savo komandą pavadinimu „thpfigaro, thpfigaro“ (garso „thpf“ tarimas yra unikalus – pradėti tarti reikia iškišus liežuvį iš burnos ir bandant ištarti anglišką „th“).
Mes buvom kiečiausi iš visų ir nugalėjome. O gavom dėžutę pigių pyragaičių „negriukai“. Papasakosiu istoriją, kurią reikėjo sukurti apie kalbančius metalinius „akmenis“ viename Odensės parke.

Vaizdas parke:
Parko pievoje yra originalus menas – prie žemės pritaisyti devyni metaliniai gaubtai išdėstyti kvadratu trys ant trijų. Po kiekvienu iš šių gaubtų karts nuo karto moteriškas arba vyriškas balsas pasakydavo savo vardą. Po kiekvienu akmeniu sukasi tas pats įrašas (kartojamas tas pats žmogaus vardas).

Mūsų istorija mistiniams „akmenims“:
„Devyni vikingai atlikę didingus žygdarbius svetimose šalyse plaukė į Daniją, namų link. Staiga jūroje juos užklupo baisinga audra… Bet jie nenuskendo… „Kaip gaila…“ – ištarė Danijos karalius ir užkasė vikingus po žeme.“

Po sėkmingo Quiz-turo, kurį su savo anti-daniška istorija rizikavome pralošti, žaidėme biliardą ir dar vėliau išsiskirstėme į du restoranus. Pusė – vakarieniavo turkiškame, kiti – itališkame. Mes, lietuviai, pasirinkome turkiškus patiekalus. Man, asmeniškai, jie nelabai patiko. Ir iš viso, aš mėgstu normalų maistą!.. Na, o patį vėliausią vakarą mes lietuviai su trimis prancūzais leidome vakarą „Australiškame pub’e“. Čia suspėjome atsidurti iki 23:00, kai įėjimas nemokamas, o alaus butelys (0.33) – 5 Lt. Mums atėjus, visame didžiuliame baro plote sėdėjo vos keletas danų. Manėm, kad tas baras visai nepopuliarus… Tačiau, kaip bebūtų keista, po 23:00 (kai įėjimas kainuoja 20 Lt, o alus – 10), danai pasipylė kaip iš pilno autobuso… Gytis pastebėjo – „Ne klientai taikosi prie baro, o baras prie danų įpročių“ (danai pirmiausia nusigeria namuose, o tada atėjus vidurnakčiui eina į barus prisibaigti)…

Gero savaitgalio dvasiai palaikyti, international studentus išmokiau klasikinio „VRS kameros“ triuko: ėjimas vorele paskui atsitiktinį praeivį gatvėje. Pradžioje etiopiečiai gėdijosi. Net prancūzai buvo nedrąsus. Tačiau po pirmo praktinio pasibandymo triukas visiems pradėjo patikti…

Tarp važiavusių į Odensę buvo įdomi taivanietė. Šeštadienio rytą ji tualete besivalančių dantis pradėjo klausinėti, kada jie valosi dantis: po valgio, prieš valgį, prieš miegą ar pan. O po to pasakojo, kaip tai yra įdomu, nes žmonės ne visi vienodai valosi dantis. Sekmadienį, pakeliui į namus, į Alborgą, aš ją kamantinėjau apie Taivanį, nes norėtųsi vasarą pakeliauti toje Azijoje. Jos klausiau: „Ar Taivanis yra skurdi šalis?“. Ji išplėtė akis ir sako „Kaip suprasti, skurdi šalis?“.
– Pavyzdžiui, Rusija yra skurdi, o Danija turtinga…
Vis tik pavyko išsiaiškinti, kad Taivanyje žmonės gyvena geriau nei Kinijoj.
Vėl atakavau:
– Ar Taivanis – brangi šalis?
Taivanietė vėl manęs nesuprato: „Tau pasakyti šalies nacionalinį produktą?“
– Ne!, – susinervinau – Nu, pavyzdžiui, Danijos kainos tau aukštos ar ne?
– Oj, Danija man labai brangi šalis, – ji tada prisiminė.
Tada klausiau,
– Kiek, pavyzdžiui, pas jus pienas kainuoja?
– Oj, pienas tai pas mus brangesnis…
Blyyyn…
– Tai kiek duona kainuoja, – užsiknisau.
– Duona? Na… Bet…. pala pala, pas mus duonos rūšių įvairiausių būna…
Sunkiai sekėsi išgauti informaciją, bet azijiečiai matyt tokie yra, kad jie nesupranta mūsų, o mes jų.

Taigi iš Odensės grįžom sekmadienį vakare.

Gaila, kad šitas pasakojimas gavosi toks ilgas, bet užtat aš nerūkau…

Written by Augustas
Gyvenime kaupiasi žinios ir patirtys. Su mielu noru tuo dalinuosi, nes žinau, kad yra daug žmonių, kurie turi klausimų, į kuriuos atsakymus aš jau esu radęs.