URTA arba tiesiog apie naują religiją

Kelionės data: 2000 liepos 5-9

Liepos 5 trečiadienio vakaras.

Hej, prasideda keturių nedarbo dienų maratonas!
Tą vakarą kaip sakoma žūt būt reikėjo nusigauti iki Latvijos miestelio Valmiera pas mano simpatiją Rassą.
Aš ir Jūratė po darbo patraukėm trasos link. Kelyje jau stovėjo apie dešimt mosikuojančių… Nu ką, atsistojome patogioje vietoje ir… PO VELNIŲ, nespėjau duoti Jūratei pirmųjų instrukcijų, ir prie mumi sustojo mašina. Praėjo gal vos 20 sekundžių!
Sakau, laba diena, gal iki Panevėžio… Vairuotojas keistai linktelėjo. Įsėdom. Tai buvo estas dirbantis Vilniuje statybos firmoje ir važiuojantis tiesiai į Tartu!
Wow, kokia sėkmė.
Artėjant Panevėžiui vis labiau dirginomės, nes galų gale reikėjo pasirinkti per kurį gi pasienio punktą važiuosime, nes vyko Latvijos ūkininkų streikai ir dauguma perėjimo punktų buvo uždaryti.
Vairuotojas Tonis nuolat palaikė ryšį su bičiuliais važiuojančiais priekyje. Jie pranešė, kad Saločių pasienis uždarytas ir dabar bandys važiuoti per Biržus.


Pravažiavom Panevėžį ir lėkėm Biržų link… Po akimirkos susisiekėm su Tonio bičiuliais. Jie sakė, jog estų tame punkte nepraleidžia (tik latvius ir lietuvius). Na, ką gi, nusprendėm važiuoti per Rokiškį – tiesiai į rytus. Kažkur 15 km nuvažiavę nuo Panevėžio teko apsisukti. Dar kartą įvažiuojant į kampuotų didmiestį pakelėje sugriebėm saviškę Vilmą. Buvo 18:29, ir Vilma jaudinosi „kas dabar bus, kas dabar bus, 18:30 tariausi susitikti su Remigijumi…“. Taip, mes ją nušlavėm prieš pat Remigijaus nosį (jis, beje, atvažiavo 19:00). Taigi aš, vairuotojas ir dvi panos traukėm Latvijos link.
Latvijos pusėje nuo sienos apie 100 km varėm kažkokiais Latvijos šunkeliais. O vėliau pralenkėm Jekabpils, Madoną, Cēsį ir galų gale atvykom į Valmierą. Buvo arti vidurnakčio…

Valmieroje (Latvija)

Keturiese (su vairuotoju) užgriuvom pas Rassą į svečius. Gėrėm arbatą. Estas Tonis juokavo, „Nu tu suktas Augustai, su dviem merginom važiuoji ir dar apsistoji v ženskoje obšežytyje…“. Kad liūdna nebūtų, Rassa atsivedė du latvius su brendžio taurėmis. Tie latviai pradžiai nežinojo, kad Tonis mūsų vairuotojas, todėl su juo kalbėjo kaip su lietuviu stoparu. Kažkuriuo momentu Toniui prisireikė paskambinti savo bičiuliams… Kalbėjo estiškai. Po pokalbio, brendžio latviai paklausė – „o, tu moki ir estiškai?“. „Da, vyučil“, ramiai atsakė mūsų vairuotojas. Žodžiu vieni iš kitų sėkmingai juokėmės.
Atsisveikinant su estu apsikeitėm koordinatėm, tipo, maža kas, gal vėl kada reikės iki Tartu važiuoti…
Valmieros barakuose nusprendėm eiti pasivaikščioti po miestą…
Sugulėm kažkur paryčiais.

Pietaujame Valmieros centre

Ketvirtadienio rytą Rassa nuvedė mus į biblioteką, kur pasiuntėm emailus į Lietuvą. Čia pat susipažinom su Rassos drauge, kuri mus vėliau išvedė į Tartu trasą… Ta draugė krūta – pasakojo, kad antradienį išskrenda į Argentiną, kur dirbs visus metus. Ji gyrėsi, kad jau dabar argentiniečiai yra prižadėję kelis welcome-party, ji ten baisiai laukiama…
Tranzas į Tartu nebuvo ilgas. Iki sienos keliavom trise (aš, Vilma ir Jūratė). Ant sienos susitikom Remigijų ir jam perdavėm Vilmą. Čia pat po akimirkos atvažiavo du čekų stoparai. Jie atrodė baisiai pavargę. Su jais vėliau dar baladojomės po Tartu.
Aš su Jūrate nuo sienos iki Tartu važiavom su pagyvenusia danų porele. Jie mane beveik užsikvietė į svečius, kai rudenį mokysiuos Danijoj…
Apie 17:00 Tartu pačiame centre susitikome su per Internetą pažįstamais vietiniais – Siiri, Jaak’u bei Jaak’o draugais… Tarp tų Jaak draugų buvo estukė Kadri, kuri kiek vėliau visai lietuvių armijai padarė ekskursiją po Tartų, o penktadienį su mumis važiavo prie ežero Otepää miestelyje (50 km nuo Tartu).
Tartu tą vakarą gėrėm alų, suktinį, vaikščiojom po miestą, tik va, gaila, kad pamiršom atlikti tradicinį triuką, vadinamą „VRS kamera“ – kai visi vorele sekioja paskui atsitiktinį praeivį.
Iš viso ketvirtadienio vakare suvažiavo 12 lietuvių.

Penktadienį ryte 4 panos patraukė namolio, o likę (+estė Kadri) važiavom prie Pühajärv ežero.
Ech, gerai praleidom tą vakarą: maudėmės, kūrėm laužą, kepėm dešreles. Gaila tik, kad mūsų gidė Kadri nusprendė namo važiuoti tą patį vakarą. Jai su mumi buvo taip gerai, kad išvažiavimą vis atidėliojo ir atidėliojo. Galų gale atėjo momentas kai ji atsistojo ir tarė: „I must go“. Na, dar tokioj pozoj ji pastovėjo geras 20 min. kol galų gale užteko valios žengti lemiamą žingsnį. Mums su Laurynu paskaudo širdį ir nusprendėm ją lydėti iki trasos. Ir visai ne bereikalo trise ėjom tuos pora kilometrų iki miestelio… Per tą pusvalandį įkūrėm naują valstybę, pavadinimu URTA. „URTA“ – tai į estišką panašus žodis, kažkuriuo metu nevalingai išsprūdęs iš mano neplautos burnos.
Urta urta urta… Ji labiausiai buvo mūsų trijų galvose…

Daugiau smulkmenų apie URTOS valstybę – spauskite čia.

Žodžiu palydėjom mes Kadri iki trasos. Čia, beje, įvyko dar vienas siurprizas. Beknapsant trasoje, pro šalį važiavo mašina, kuri mus pamačius pradėjo pypsenti ir pagaliau sustojo… Tai buvo tas pats fainuolis vairuotojas Tonis, vežęs mane su Jūrate iš Vilniaus. Trumpai šnektelėję apie eilinius reikalus, išsiskyrėm.
Kartu su Laurynu ašarotom akim žiūrėjom kaip Urta valstybės narė Kadri buvo susemta vieno sustojusio automobilio…

Šeštadienio rytą aštuoni lietuviai nebesugebėjo vienareikšmiškai nutarti, kur keliausime toliau. Nesutarimų priežastis paprasta – tolimesnis maršrutas iš anksto nebuvo suplanuotas, todėl kiekvienas reiškė savo norus.
Aš, Jūratė ir Mindaugas patraukėm į Pärnu, Pupuliukas su drauge ir dar kažkuo nusprendė keliauti į Jūrmalą, likusios nuotrupos kažką kliedėjo apie važiavimą namo…
Mūsų trijulė vakare susitiko Pärnu autobusų stotį. Tą vakarą mieste vyko keletas renginių – filmų festivalis ir kažkoks mokamas BeachParty naktiniame klube prie pat pliažo. Mes kaip visada esame skrudžai ir neiname į mokamus renginius, todėl paprasčiausiai prisipirkom ėdalo, valandžiukę pasėdėjom prie jūros, pasišikom taip ir neišsimaudę ir galų gale temstant patraukėm į Pärnu miesto galą, kur pasistatėm palatkę, išgėrėm po skardinę GIN ir sumigom kaip kokie…
Sekmadienio rytą laukė klaikus kelias namo… Mindaugas jau po 50 minučių stovėjimo sustabdė teisingą mašiną ir mes jo jau nebesutikom. Aišku, kur gi jį ir nesutiksi, kai pačiame Pärnu mums teko prastovėti kiek daugiau nei 5 val… Žodžiu pirma teisinga mašina sustojo tik apie 14:30. Tačiau po to, kaip sakoma, įvyko „Break the Ice“ ir toliau kraujas liejosi kaip sviestu pateptas: su viena fura iki Rygos, o nuo Rygos sustojo pažįstamas, kuris lėkė namo, po kultūringo keturių dienų poilsio Rygoje ir jos apylinkėse.
21:30 atsidariau namų duris… „Gav gav gav“ – užrėkė naminiai gyvuliai… Supratau, kad pataikiau į teisingą butą…

Written by Augustas
Gyvenime kaupiasi žinios ir patirtys. Su mielu noru tuo dalinuosi, nes žinau, kad yra daug žmonių, kurie turi klausimų, į kuriuos atsakymus aš jau esu radęs.