Pavykusi išvyka į Rygą

Kelionės data: 2000 vasario 5-6

Atvykimas į Rygą

gerbiamieji,

paskutinį savaitgalį VAK išvyka sėkmingai pavyko.
kalbant bendrom temom, penktadienio vakarą visame reikale Rygoje dalyvavo 5 VAKeriai ir 8 latviai.
Kitą dieną prie lietuvių prisidėjau aš bei KB vadas Doncius.
Šeštadienį kartu su latviais mūsų buvo 18 žmonių!

Kalbant smulkesnėm temom, viskas prasidejo šeštadienį prieš vidurdienį, kai iki galo išsimiegojęs vis tiktai nusprendžiau pasirodyti trasoje…

Trasa pasitiko su saule spiginančia tiesiai į mano rudasias akis. Turėjau kaip besmegenis stabdyti užsimerkęs, nes saulė kėsinosi išgraužti viską be ko nenorėčiau gyventi.
Pirmas vairuotojas buvo vaikinukas, kuris man sėkmingai visą kelią pasakojo apie nelegalias klajones Anglijoje.
Na, iš jo sužinojau, kaip lietuviai nusigauna į Angliją – užsiperka jachtą su kapitonu ir per savaitę nuplaukia iki Anglijos krantų, kur nėra muitininkų ir prieš akis atsiveria, taip vadinama, „laisvė“.
Faina buvo prisiklausyti istorijų apie prietrankas anglus… nieko nepadarysi, pati šalis juos tokius sutveria. per gerai gyvena…
Beje, vairuotojas užsiminė, kad VAKerius veža ne pirmą kartą.

Panevėžyje teko garbė KELYJE susipažinti su „Kelio Brolių“ vadu – Donatu.
Nuo ten iki Saločių vežė kažkoks kaimietis su dviem panom, kurios vairuotoją vadino „tėveliu“.
Nesupratau, ką tai reiškia.

Žinot, visai neilgai trukus Saločiuosna atkeliavo ir Doncius.
Sušalom.
Numojom ranka į gyvenimą ir nusprendėm žingsniuoti iki sienos pėsčiomis.
Iki sienos belikus 1,5 kilometrui, priešingoje eismo juostoje mus pamačiusi dideliu greičiu lekianti mašinikė iš visų jėgų ėmė stabdyti… ji slydo slydo… i i i i i i
Sustojo.

Pasirodo, mašinikėjė sėdėjo virtualiai pažįstamas bičiulis Lauris su chebra.
Jie grįžinėjo iš Estijos.
Bandžiau verkti „pavežkit iki sienos“… Mano raudos nuėjo niekais kai Lauris paaiškino, jog sieną turėtume pasiekti ir be jo pagalbos.
Gerai jau. Po kilometro žiūrime stovi senas senas ir dar surūdijęs mikroautobusas „Skoda“ su čekiškais numeriais. Buvo įjungtas avarinis signalas.
Praėjus tą mašinikę, pamatėm link mūsų išalkusiais veidais artėjančius du vaikinukus.
Ogi pasirodo tai buvo mikroautobusiuko savininkai, suomiai. Jie važiavo iš Prahos į namus.
Jie sušalusiais veidais mums aiškino, kad jau parą sėdį tuose miškuose nes sugedo „Skoda“ ir neberanda kas gali padėti. Man kantrybė trūko ir mobiliu jiems iškviečiau techninę pagalbą.
Už tą malonę buvom pavaišinti čekišku GAMBRINUS alum.

Biški su jais užsibuvom, todėl Dievas nubaudė ir dangus sutemo.
Ant sienos šiaip ne taip įsiprašėm į „Vilniaus pergalės“ atstovo Latvijoje mašiną.
Tai buvo saviakas bičelis, kuris neima tranzuotojų ir kuris žino kad gyvenimo sėkmė priklauso nuo to, ar tu būsi reikiamu laiku reikiamoje vietoje…
Jis visą kelią iki Rygos pasakojo apie savo karjerą.
Nėra ką daug pasakoti – jis krūtas.
Man tai labiausiai patiko istorija, kaip seniai seniai jis su bukapročiu draugeliu sugalvojo sudalyvauti „Proctar&Gambal“ darbuotojo vietai užimti.
Reikėjo jiems tadaise rašyti kažkokį testą.
Mūsų vairuotojas atidžiai atsaklinėjo į klausimu, tačiau iki rašymo galo likus vos 20 sek. likusius 20 klausimų atsakė „tep-lept“.
O tuo tarpu, jo bukaprotis draugelis tą testą „tep-lept“ kaip Sport-Loto suvarė nuo pradžių iki galo.

Na, brangieji mano, spėkite – kuom dabar dirba tas jo bukaprotis draugelis?
Ogi, jis yra „Proctar&Gambal“ atstovas Kazachstanui, važinėja su nuliovu džipu ir t.t.
Nėra kuom nustebti – jo smegenys – tai jo gudrioji žmona…

Užteks kalbėti apie laimės kūdikius…
Rygon su Doncium atsibeldėm prieš pat strelką 20:00.

Showtime Rygoje ir nakvynė

Kai visi ir visos susirinko prie kultinio LAIMOS laikrodžio – prasidėjo VAKerių organizuotas „Rygos gatvių SHOWWWWW…“.

Pirmoje scenoje mūsų aukos buvo į pasimatymą atėjusios meginos…
Vargu ar apsidžiaugė jos, kai Jurgelį-meistrelį spiegantis rankomis susikibęs jungtinis lietuvių-latvių ansambliukas aplink jas ėmė šokti ratelį…

Antrame scenarijuje, džiaugsmo objektu turėjo tapti nuošalyje stovintis prestižiniu užrašu „POLICIJA“ pasidabinęs džipukas…
Sakau „turėjo tapti“, nes lemiamu momentu, kai dauguma lietuvių įgavo įkvėpimą su aplinkiniais pasidalinti džiugesiu, mus pavedė neryžtingoji latvių tauta…
Beliko įsitikinti, kad latviams džipukai su užrašu „POLICIJA“ kelia tik liūdesį bei nerimą, kad atsitiks kažkas negero.

Buvo nuspręsta keisti rezidavimo vietą – pasileidome ieškoti baro gebančio sutalpinti 18 vnt lietuviškos bei latviškos žmogienos.
Na, kad kelias iki baro nedulkėtų, buvo kilo mintis įgyvendinti sena gera „VRS kameros“ scenariju: pasirinkta auka buvo sekama aštuoniolikos kreizėjančių vorele žingsniuojančių padarų. Kai kas tai vadina traukinuku, bet tai labiau panašu į virvelę…

UUUUUUUch, broliai mano, kokia tai buvo jėga!
Tokio scenarijaus paragavo ir du angliškai kalbantys vaikinukai, kurie buvo sekami keliose gatvėse. 18 žmonių grandis tuos vaikinukus lydėjo Rygos gatvėmis. Užsieniečiai sugalvojo užsukti pažaisti bilijardo… jeeeee, tai buvo biliardinė turinti keliolika bilijardo stalų… mes niekaip negalėjom atitrūkti nuo angliakalbių vaikinų… Mūsų aukos, užėjo į biliardinę, apėjo didelį ratą aplink visus stalus… (tuo tarpu vietiniai stebėjo vorele žingsnuojančius bepročius)… Aukos užsimokėjo už bilijardą ir visą mūsų grandinę privertė apstoti stalą, kur tuoj tuoj turėjo prasidėti dvikova…
Kiek užsitęsė bilijardo kamuoliukų išdėstymo procedūra, todėl mūsų komanda ėmė įnirtingai ploti… Plojimai nenuėjo niekais ir po kelių akimirkų vienas iš angliakalbių atliko pirmajį smūgį į kamuoliukus… Smūgis buvo palydėtas 18 žmonių aplodismentais…
Tada buvo atliktas dar vienas smūgis… vėl aplodismentai…
Bet, po velnių, viskas gyvenime kada nors atsibosta – todėl nusprendėm vaikinukų porą palikti vieną… Sužais ir be mūsų, pamanėm…

Buvo pats laikas prisiminti, jog mūsų visų tikslas surasti talpų barą.
Teko baladotis į vieną pusę, į kitą… Vis dar lydėjo nesėkmė…
…kol galų gale kažkelintas baras atrodė tikrai sutalpins mus visus…

Je! Apsitalpinom, užsipirkom gėralų, ant stalo pasistatėm diiiiiidelį tortą, išsitraukėm peilį ir… pradėjom uliavot…
Na, vieni uliavojo, antri gėrė midų, treti miegojo… vyko debatai, meilė, torto valgymas ir kiti suaugusių žaidimai…
Kai prisisėdi, užsimanai į tualetą… O kai grįžti iš tualeto, sušunki, CHEBRA, VAROM NAMO!!!

Taip. Tą vakarą nusprendėm atakuoti Zintos namus. Ačiū dievui ji šiaip netaip įkalbėjo mamą, svečiusna priimti 7 lietuvius.
Kaip buvo susitarta, taip buvo ir padaryta – į Zintos namus atbildėjo 7 lietuviai ir… 4 latviai neskaitant šeimininkės.
Svarbu laikytis žodžio duoto mamai!

Na, nejaugi jums bus įdomu, jei pradėsiu pasakoti, ką veikėme Zintos namuose?
Aišku, kad ne.
Geriau bandykit įsivaizduoti, kaip triviečiame kambaryje iš viso sumigo 12 žmonių…
Jei pasiseks – jums prizas: kitą kartą svečiuose pas Zintą būsit tryliktas…

Išaušo sekmadienis, šventa diena. Visi varėm bažnyčion.
Gerai, negražu meluoti. Į bažnyčią taip ir neišsiruošėm…
Užtat užvalgėm ryžių ir susiruošėm keliauti Tėvynėn…
O kelionė atgalios nebuvo ypatinga. 7 lietuviai konkuravo vienas su kitu, bet įtariu, namus visi pasiekė sėkmingai…

Toks štai pavyzdys, kaip praleisti savaitgalį, jei eilinį kartą mąstai apie šūdo malimą namuose.

Laimingų Jums Švenčių!
pirmasis Latvijos Reiganas.

Written by Augustas
Gyvenime kaupiasi žinios ir patirtys. Su mielu noru tuo dalinuosi, nes žinau, kad yra daug žmonių, kurie turi klausimų, į kuriuos atsakymus aš jau esu radęs.