Apie mergas

Kelionės data: 1999 lapkričio 26-28

Popietė Kaliningrade

Kaliningrade buvom apie 3 val. nakties.

Nuvarėm tiesiai pas bičiulius, kurie turėjo priimti nakvynei.
Skambinom skambinom skambinom mes į duris, bet niekas nenorėjo mirti… t.y. atidaryti durų.

Kaliningrade (pakeliui į Lenkiją) teko nakvoti daugiabučio namo laiptynėje

Nieko kito neliko, kaip pakilti į daugiaaukščio pastato viršutinį aukštą ir šiltai pasistačius palapinę permiegoti.
Atsikėlėm 7:00 ir ruošėmės vėl šturmuoti draugų-kaliningradiečių butą. Mums besirengiant, kažkoks senis sugalvojo tokį rytą šiukšles išsinešti. Nenuostabu, bet senis išgirdo mūsų šlamėjimą ir pastebėjo palapinę.

Žiūrėjo žiūrėjo jis… išsižiojęs žinoma:
– aaaaaa što eto?????
– Gde?
– Nu vot eto – ir žvilgsniu parode į palatkę.
– Palatka – paaiškinom dzieduj.
– aaaaa što ona tut delajet????
Atsakymo nesulaukęs jis sulindo į savo skylę.
Mes, nenorėdami problemų, greitai susipakavom ir po kelių minučių vėl beldemės į duris…
Atidarė tovarišč’ PAVEL. Jo namuose radom dar tris VAKo geografes, kurios skundėsi, kad ant Kybartų sienos užtruko 4,5 val, nes pasieniečiai sugalvojo jas išrengti… Viena tų geografių, kodiniu pavadinimu ALFA, vaikšto labai labai stilingai apsirėdžius ir dar rūkė… Muitininkai prašė jos, kad parduotų žolės. Bet ALFA apsimetė nesuprantanti rusų kalbos…

Na, o mes, padarę FAST-FOOD užkandimą pas draugus-kaliningradiečius, skubėjome 8 valandai į susitikimą su kitais mūsiškiais. Pasinaudoję CITY-Stop’o galimybėmis 8:03 buvome vietoje. Čia mūsų jau laukė 5 šiauliečiai ir dar 4 VAKiečiai.

Apsifotografavę su Leninu patraukėme Lenkijos link.
Kita visos chebros “strielka” (susitikimo vieta) buvo Fromborkas Lenkijoje, kur turėjome apžiūrėti Koperniko muziejų ir Fuko švytuoklę.
Deja, nuo Kaliningrado keliauti gilyn į Lenkiją atsisakė dvi Mylimo (iš Šiaulių) merginos. Jos žadėjo vakarop traukti namučių pusėn.

Pakeliui į Krynicą Morską

Ant RUS/PL sienos Mamonove mes su Nmcn ir Mylimu buvome pirmieji.

Pėsčiomis per sieną eiti draudžiama, tačiau nusprendėme išbandyti savo laimę: priėję prie pirmų vartų paaiškinome viršininkui kokia mūsų kelionė yra rimta, kad mūsų čia atvaro labai daug (12 žm) ir pan.
Viršininkas nuėjo tartis į savo kamorkę su visais trim mūsų pasais. Po 15 minučių grįžęs liepė savo kareivukams įsodinti mus į mašiną.
Netrukus vienas kareivis nuėjo prie vieno lenko mašinos ir sako „turi paimti šituos turistus“.
Lenkas pradėjo stradalinti… „NET!“
„Nado!“
„A skol’ko ich tam?“ pažiūrėjo į mus.
Kareivis pasakė trumpai ir neaiškiai „Vsio, TY DOLŽEN ICH VZIAT’, INAČE TY NE POEDEŠ. JASNO?“
Už kultūrą bičams, kaip matyt, nėra mokama.

Seli mes pas tą lenką, ir jis mumi iki Branewo nuvežė.
Beje, ant lenkų muitinės matėm ruselių mašiną, kuriems LABAI LABAI nepasisekė. Surado tuos užslėptus 30-50 butelių VODKOS jų mašinoje ir teko skystymėlį nutekinti į kanalizaciją…

Fromborke buvo kelios valandos iki susitikimo, todėl per tą laiką kas norėjo aplankė Fuko švytuoklę, Koperniko muziejų, kažkokią (gal Koperniko irgi) bažnyčią, ir dar kažkokią ligoninę.
Po sėkmingos “strielkos” (atvažiavo visi, kurių ir laukėm) patraukėm Vyslos Nerijos link, nors tai, sakyčiau, nebuvo įspūdinga, kadangi šiuo metu sezonas, kaip sakoma, jau seniai seniai baigėsi.

Į tą skylę su Nemenčine važiavome nei ilgai nei trumpai.
Kažkur ties sankryža, kur, galima sakyti, VISOS mašinos nuteka į Gdanską ir vos kelios važiuoja Nerijos kryptimi, mus pasivijo Šiaulių trijulė: Mylimas, Paukštis ir Vika. Buvo sutemę, tai Šiauliai, pamatę mus mirksinčius, praminė mumi EGLUTĖMIS. O mes jų niekaip nepraminėm, nes sunkiai juos matėm… Juokauju, aišku. Bet kokiu atveju, mes nugręžėm vieną mašiną (Polski Fiat 125) ir padarėm Šiaulius.

Galutinis taškas Nerijoje buvo Krynica Morska. Paskutinė mašina iki jo buvo mikroautobusiukas į kuri kažkokiam kaime prigriebėm ir vieną geltoną VAK porą.

Paskutinė dalis

Taigi keturiese klaidžiojom po numirusią Krynicą Morską. Pakabinom saviakišką girtuoklę. Jin mum stengėsi surasti pigią nakvynę, bet nieko neišėjo. Kai norėjo su manimi kalbėti, ji liepė man sėdėti ant suoliuko, mat, esu BAISIAI aukštas ir moteriškė negalėjo pakęsti nelygybės.

O aš ją užtat nufotografavau. Gal gausis?
Nuvarėm į pagrindinę kaimo stotelę, pavalgėm savo maistą ir nulėkėm į barą alučiaus po bokalą padaryti. Darėm darėm ir žiūrom, jau laikas eiti sutikti chebros.

Iš viso iki Krynicos Morskos atvyko 10 žmonių. VAK geografės, sakyčiau, buvo pačios linksmiausios. Kas jom – nuo Fromborko susistabdė krutą nuliovą Mersą, kuris, padarydamas papildomus 80 km, atvežė paneles iki Krynicos ir, negana to, sumokėjo už keturvietį viešbučio „ZEFIR“ kambarį, kur nakčiai sutilpome visi.

„Draugai“. Šios nuotraukos kaltininkė – Aušra, kuri kelionėje sumaišė kelio ženklą su savo draugais

Kaip žinia, Lenkijoje kelio ženklų fonas NE baltas, o VAKeriškas, t.y. geltonas. Tai va. Viena iš geografių, kodiniu vardu BETA, važiuodama su Mersu pamatė tolumoje stovintį kelio ženklą… KAD PALEIDO SAVO KAKARYNĘ „ETO NAŠY DRUZJAAAA!!!!!!!!!“.
Vairuotojas pasimetė „Kakyje druzja, devočka?“.
Noriu pasakyti, kad teko mums visiems nuo šios istorijos pusvalandį raitytis ant nešvaraus Krynicos grindinio… To dar nebuvom girdėję…

Atrodo visai sėkmingai permiegoję tą naktį, ankstų sekmadienio rytą patraukėm Lietuvon.

Mes su Nemenčine pajudėjome pirmieji 7:00. Deja, bet neapskaičiavome ir ėjome pėsčiomis apie 5 valandas pakeliui lenktyniaudami su Giedrium ir Jurate. Iš tikrųjų pakeliui dar aplankėm ir jūrą. Graži ta jūra, blin, tik kad niekas nesimaudo… Tuose miškuose, vedančiuose į jūrą, aš pamečiau naktinio tranzo aparatus – mirksiuką bei atšvaitą… (todėl jau priimu dovanas…).

Kol beldėmės keliu tas 5 val., mus aplankė panos-geografės su Polski Fiatu bei Šiaulių trijule.
Kai po vidurdienio pagaliau sustojo mus pavešianti mašina, mes vos nepridėjom į kelnes iš džiaugsmo.

Žmonės, jei norit pastrigti – varykit į Vyslos Neriją ne sezono metu. Be didesnių nuotykių pasiekėm RUS/PL sieną ir atsidūrėm Mamonove. Čia jau pradėjo temti. Pro šalį važiavo maršrutinis autobusas (Mamonovas-Kaliningradas), kuris net nestabdžius sustojo ir pasisiūlė pavežti. Visai kaip Turkijoj…

Autobusą palikom kažkur prie Kaliningrado apvažiavimo. Pasimaišė kaži koks kioskas, kuriame prisipirkome unikalių Kaliningrado srityje gaminamų cigarečių „AVTOSTOP“.

Per apvažiavimą ėjosi kaip per sviestuotą ledą.
Buvo baika. Sustabdom mašiną, nemenčinė klausia:
– Dobryj večer, možet podbrosite po objezdu, skol’ko vam po doroge?
Vairuotojas nesuprato: „Da kakovo PODJEZDA?????“.

Toliau, link Kybartų pasienio posto brovėmės labai sėkmingai. Mums stojo beveik visos mašinos, tik kad ne visada tiko jų maršrutas.
Apie 21:00 stovėjom prie RUS pasų kontrolės langelio muitinėje. Net nepatikrinus pasų, prie mūsų priėjo kažkoks muitininkas ir paaiškinęs, kad pagal naują įstatymą mums valiutą be deklaracijos (kurios nepildėm) išvežti iš Rusijos yra draudžiama, švelniai tariant, pasiuntė mus velniop. Mes vargšai, pakeitę visą turimą valiutą į rublius, radom parduotuvę ir kažką valgomo/geriamo papirkę patraukėm vėl pasienio posto link.
Nemenčinė ilgai neatsigavo dėl patirto „pralaimėjimo“ muitinėje.

Viskas. Nebėra ką pasakoti. Nebent tai, kad nuo Vilkaviškio pasigavom Kaliningradietį kiekvieną sekmadienį darbo reikalais važinėjantį į Minską pro Vilnių.
Beje, benzinas Kaliningrado srityje – 1,12 Lt tekainuoja…

Written by Augustas
Gyvenime kaupiasi žinios ir patirtys. Su mielu noru tuo dalinuosi, nes žinau, kad yra daug žmonių, kurie turi klausimų, į kuriuos atsakymus aš jau esu radęs.