Pakeliui į Vengriją pavargo kojos

Kelionės data: 1999 rugpjūčio 7-15

Kelionės pradžia

Su Daiva iš Kauno keliavom tokiu maršrutu: Vilnius – Budapeštas – RAINBOW GATHERING (Bakonybel’e) – Vilnius

Iš Kauno išvažiavom šeštadienį (rugpjūčio 7).
Ties Suwalki, einant per apvažiavimą – pasivijom du autostopininkus. Išgirdau latvišką šneką. Tai buvo beveik į valkatėles panašūs latviai gyvenantys Aizkrauklėje. Sunku pasakyti „gyvenantys“, nes jie sakė, jog neturi pastovios gyvenamos vietos.

[…] Kaip ir yra geriausia – su LT ženkleliu graibstėme lietuvių mašinas. Nestojo. Prie Augustow’o nepavyko sustabdyti eilinių litowcų. Mums pasisekė: po kelių minučių pravažiavę lietuviai apsisuko, sugrįžo atgal ir mums sustojo – „pamanėm, kad lenkai nestos lietuvių tranzuotojams tai ir sugrįžom…“, aiškino.

Eilinį kartą pavyko įsitikinti apie susitraukusį pasaulį, t.y. apie netikėtus atsitiktinumus. Pasirodo, ta lietuvių porelė, kaip ir aš, gyvena Vilniaus mikrorajone Pilaitė, ir negana to, vairuotojas prieš metus mane yra vežęs nuo Spaudos Rūmų į namus. Jie abu yra muzikontai ir domisi jie senobine muzika. Todėl važiavo į Lenkijos pietus, į kažkokius senos muzikos kursus. Su jų OPEL’iu varėm keletą valandų. Mums pasisekė, nes važiavome dar kokį šimtą kilometrų už Varšuvos.

Muzikantai labai susidomėjo Irano muzika, kai papasakojau, jog VAK prezikas iš tos šalies parsivežė gabaliuką of national muzikos.

[…] Po kelių valandų temo. Beveik dairėmės vietos palapinei. Kaip ir visada, kai ruošiesi eit miegot – sustabdai mašiną.

Tai buvo mikroautobusiukas su dviem diedais, kurie ėmė visus pasitaikiusius tranzytojus.

Mes buvom pirmieji.

Po to sekė kažkokia labai kukli pšekų porelė, kuri keliavo į Marijos miestą Chęstachovą. Mergaitė, nes buvo kukli ir jauna, su didele nuoširdžia nuostaba žiūrėjo tai į mane, tai į Daivą, kai jai papasakojom ką kur ir ko važiuojam bei veikiam.

Na o treti… kažkokiam baisiame patamsyje iš tolo raudonai mirksėjo du vaikinai su geltomis maikėmis. Primečiau, kad tai galėtų būti lietuviai, todėl tik jiems įlipus, jų lenkiškoje šnektoje bandžiau įkirsti akcentą. Nepavyko. Tada užklausiau – „Where are you from?“. Jie negalėjo atsipeikėti kaip jiems taip pavyko naktį mašiną sustabdyti. Atsakė – „from Lithuania“. Kai pasakiau, kad ir mes iš LT – vaikinams žado pritrūko – atsipeikėjimo procesas užtruko kiek ilgiau… Beje, jie keliavo irgi į Vengriją.

Žodžiu, su tuo mikroautobusiuku judėjome iki Kielce (~80 km neprivažiavus Krokuvos). Ten padarėme mini kempingą, kuriame keturiese (visi lietuviai) gurkšnojome ŽYWIEC alutį ir į gabalus kapojome kumpinę dešrą nepamiršdami pro šalį gulėjusios duonos.

Atvykstam į Budapeštą

Kita (sekmadienis) diena nepaliko mumi be siurprizų.

Vienas jų – nepavyko pasiekti Budapešto, nes pakeliui maišėsi begalė autostopininkų išprotėjusiai lekiančių į Vengriją stebėti Saulės Užtemimo. O, be to, Slovaikijos vairuotojai nepasirodė mums labai mieli. Nu nenorėjo mūsų vežti, jei neprastovėdavome 1-1,5 valandos, nenorėjo.

Pakeliui į Vengriją pavargo kojos

Dar Lenkijos miestelyje Rabka (už Krokuvos, kur skiriasi keliai į Zakopanę ir Czyznę) sutikome begalę tranzuotojų. 4 vengrai keliavo iš Batijos šalių. Keletas pšekų traukė Vengrijos link. Sutikom du portugalus su barabanais, kaip ir mes, važiuojančius į RAINBOW GATHERING. Po kiek laiko, iš mašinos išlipo ir dvi merginos su pasakiškom kuprinėm. Taip, tai buvo VAK kolegės iš Latvijos – Zinta (dalyvavo 3-ioje tarpt. autostopo konf.) ir Kristina (Bliuzo naktų Varniuose sudalyvautoja). Jų tikslas – taip pat RAINBOW.

Trumpiau tariant – konkurencija galinga.

[…] Po kankinamų valandinių laukimų nusikasėme iki vieno iš pirmų Slovakijos miestelių. Nestojo, velniai rautų. Galais o gal negalais sustabdėm mikroautobusiuką su dviem lenkų dziedais važiuojančiais į Vokietiją. Jie, mums jau važiuojant, pareiškė, kad turėsime susimokėti, nors su jais pakeliui buvo vos 30 km. Vyko įnirtingos kalbos ir Dolny Kubin mieste išlipome nesusimokėję ir, negana to, su Daiva rankose turėjome po slovakiško alaus butelį, kurį sudorojome kartu su dešra.

Temo. Po eilinio ilgo laukimo pasigavome armijoje tarnaujantį vaikinuką su žmoną kuris mus nusivežė į savo namus Banska Bystricoje, kur dar ir apnakvindino.

Gaila, miegojome neilgai. Kėlėmės 3:45. Slovakui žūt būt reikėjo 5:15 būti armijos ofise už 60 km. Taigi Banskos Bystricos išvažiavime buvome 4:30. Kažkur pakelėje stovėjo palapinė. Ne pyragai – buvo tamsu. Teko gerą valandą laukti dienos šviesos, nes be jos mašinos nestojo.

Budapeštą pasiekėm pirmadienį apie 10:00 su lietuviška pusfure, kurią pakabinom ant SK/H sienos.

15:00 į lietuvių susitikimą prie tilto su liūtais atvyko 13 tautiečių ir dvi, jau minėtos, latvės.

Rainbow gathering ir saulės užtemimas

Sutartu laiku prie tilto Budapešte susirinko 13 lietuvių ir 2 latvės

Vakare 11 susitikimo dalyvių nuėjo į festivalio PEPSI SZIGET koncertą (25 Lt), o likę (aš, Daiva ir latvės) išvažiavome už Budapešto, kur prie autostrados įkūrėme mini kempingą. Merginos gaivinosi alumi, o aš kaifavau siurbdamas jogurtą. Tik mes keturiese ir ruošėmės važiuoti į hipių susitikimą RAINBOW Bakonybel miestelyje, likę lietuviai, dalyvavę susitikime ruošėsi keliauti prie Balatono, o vėliau vieni į Italiją/Ispaniją, kiti – Lietuvos link.

[…] Antradienio (rugpjūčio 10) rytą teko tranzuoti pusiau autostradoje. Latvės, pasigavusios šveicarą dingo horizonte. Mes su Daiva su 3 automobiliais nusigavome iki ZIRC’o. Iki Bakonybel buvo likę vos 16 km. Po minutės pasirodė latvių šveicaro mašina. Latvės, aišku, baisiai nustebo, kaip čia mes jas aplenkėm. Su tuo šveicaru nuvažiavome iki reikiamo kaimelio. Vairuotojas, pasirodo, buvo atvykęs į Budapeštą daug pigiau taisytis dantų ir turėjo kelias laisvas dienas, kurių metu sugalvojo pakeliauti po Vengrijos kraštą. Štai todėl jam neatrodė iškrypimas atvežti mus iki pat Bakonybel’io.

Čia jau blaškėsi krūvos hipių ir kitų plaukų.

„Welcome home“ skelbia užrašas priėjus pirmąsias Rainbow stovyklas

Susiradę reikiamą kelią patraukėm RAINBOW GATHERING vietos link. Už 10 min. priėjom kažkokią Welcome bazę. Iš keleto čia buvusių palapinių nesunkiai supratome, jog iki pagrindinės vietos dar toli. Na, gal jau ne taip ir toli – 5-6 km teko eiti su sunkiomis kuprinėmis į kalnus kylančiu keliu kaitinant žiauriai saulei. Ėjom ėjom. Sutikom leidžiančius nuo kalnų. Sveikinomės su visais. Sugalvojom truputį atsipūsti šešėlyje kuriame jau drybsojo koks tai vaikinukas. Jo paklausėm – „gal žinote kiek mums dar liko kopti?“. Jis, nieko gero nežadančiu balsu, atsipūtė ir tarė „Taip… žinau“. Mes, kaip sakoma, nenustygome vietoje – „Kiek? Kiek gi mums dar liko???“. Jis mūsų nenudžiugino – „na, dar kokie 3/4 kelio.“. Į mūsų pakausimą, ar tai ne joke’as, jis, deja, atsakė „Ne, tai ne joke’as“.

Latvės (ypač Kristina) ėmė, jei galima taip išsireikšti, panikuoti. Na, užlipome į plačias pievas laukuose gal dar po kokios valandos ar pusantros.

O ten…

Didžiuliai plotai. Šimtai palapinių, ir tūkstančiai žmonių, kurie atvažiavo „pabūt su savimi“, susirasti draugų ir pan. Čia niekas neturi laikrodžių, todėl niekas neatsimena kiek laiko jau gyvena tuose kalnuose, ir, žinoma, dažniausiai nežino kiek dar laiko užsiliks (ne išimtis ir aš – planavau pabūti vieną parą, bet užsilikau 4 dienoms). Nuogas bičas ar mergina toje „šeimoje“ – nenuostabu. Mes, keturiese, suskubome ieškoti vietos palapinėms. Pasistatęs palapinę – išsikėliau Vilniaus autostopo klubo vėliavą. Jos dėka vėliau sumedžiojau puslietuvę, kuri malėsi su rusais, nes jau daug metų gyvena Maskvoje. Be jos, pro šalį kartą žingsniavo kažkoks pšekas. Jis ėjo ėjo, ir staiga sustojo kaip plaktuku per galvą gavęs… Jis man sako – blin geras, aš mačiau šitą Vilnius Hitch-hiking Club maikę Vokietijoje… Jis buvo baisiai nusistebinęs.

Pirmom valandom pro šalį ėjo du rusakalbiai – mergina ir visiškai nuogas tik gitarą užsimetęs vaikinas. Užkalbinau juos. Pasakiau, kad esu iš LT ir mergina tuoj pat su džiaugsmu prisistatė kaip Ana Merkulova (viens apie kitą esam girdėję, o, be to, ji kovo mėn. dalyvavo Tarpt. autostopo konferencijoje). Kažkada kitą kartą klaidžiojau po bile kur ir iš tolo išgirdau, kaip kažkokia mergina vaikinui prisistatė: „… I am from Lithuania…“. Taip susipažinau su Kristina, kuri mokėsi metus Indijoje, kurios netraukia Lietuva, kuri jau du mėnesius negirdėjus lietuviškos šnekos, nes dirbo ir keliavo Slovakijoj ir kuri svajoja vėl sugrįžti į Indiją. Ji neturėjo palapinės. Pirmą naktį ji nakvojo miške, savo jėgomis iš šakų su lapais suręstame „namuke“. Kitas naktis gyveno šalia mūsų. Dar antradienį prisistatė žymus australų stoparas Bernd’as Wechner’is.

Trečiadienį kelių tūkstančių hipių ir jiems prijaučiančių žmonių laikina „gyvenvietė“ laukė žadėto Saulės Užtemimo. Gal kažkokie religijomanai ir meldėsi o gal ir ne, bet dauguma Užtemimo maksimumo laukė rankomis susikibę į ~200 m skersmens ratą. Likę tiesiog gulėjo rato centre ar ruošė fotoaparatus.

Šimtaprocentinio užtemimo metu buvo prietema ir šaltis. Matėsi viena žvaigždė. Man labiausiai patiko momentai, kai buvo matyti paskutinis saulės spindulys ir kai po 2 minutes trukusio pilno Užtemimo pasirodė pirmasis spindulys. Kažkas plojo, kažkas džiaugėsi pasaulio NEpabaiga ir pan. Po kelių minučių prie kažkurios palapinės buvau užklaustas „kiek dabar valandų?“ (mat buvau vienas iš nedaugelio, kuris kartais užsidėdavo laikrodį). „Dvi minutės naujo pasaulio…“, pajuokavau.

„Food-circle“ – kasdieninis ritualas bendrų pietų ir vakarienės metu

Po užtemimo tą dieną Daiva, latvės ir dar viena nauja pažįstama Ženia iš Ukrainos patraukė Bakonybel miestelio link (~5-6 km į vieną pusę), Bernd’as nuėjo pagelbėti į virtuvę (kiekvieną dieną yra bendras valgymas du kartus: pakilus saulei (apie 1:00) ir saulei leidžiantis (apie 20:30). Valgis perkamas už pinigus surinktus po maisto dalinimo, o gamina jį savanoriai. Ateik į virtuvę – ir iš karto gausi darbo. Aš pats buvau ten ir nešiojau bulvių maišus.), tad mes su Kristina likome savo mini kempinge dviese. Nusprendėm eiti išsimaudyti į upelį. Tuose kalnuose buvo vienintelė vieta, kur visi maudėsi, todėl vanduo neatrodė švarus (nors ten muilo niekas ir nenaudojo). Į šaltą vandenį visi lipo nuogi. Po maudynių apdžiuvome netoliese buvusioje nudistų pievelėje. Grįžę prie palapinių per kelias valandas iš rąstų ir šakų pastatėme pavėsinę, kuri dieną tarnavo šviečiant saulei, o naktį tai buvo Kristinos guolis.

Kiekvieną vakarą Rainbow žmonės linksminasi prie laužo

Kiekvieną vakarą po bendro valgymo, sutemus prie pagrindinio laužo susėsdavo šimtai dainorėlių ir traukdavo Beatles ar kitas populiarias dainas, o alternatyva lažui būdavo ugnies šou. Keletas šimtų žmonių dešimčių barabanų improvizacinėje muzikoje stebėdavo centre savo galimybes rodančius degančių fakelų žonglierius, degančių virvių šoumenus, ugnies rijikus, ugnies pagalių sukinėtojus ir kitus išradėjus bei tokio meno besimokančius studentus. Viso tokio meno galėjai išmokti dienos metu per WORKSHOP’us, kur tave profesionalas pamokys žongliruoti, sukioti lazdą ir dar daug ko. Be minėtų WORKSHOP’ų dar buvo tokių, kur galėjai išmokti kepti indišką duoną Čapachi (kurią duodavo kiekvieno valgymo metu), sužinoti daug įdomaus apie vaistažoles, išmokti masažuoti ar būti pamasažuotam, išmokti afrikietiškų ar kitų tautų šokių, medituoti ir begalės kitų dalykų. Atminkit – viskas NEMOKAMAI! Ten tau visi kaip broliai ar seserys, bet kada pasiruošę padėti, paskolinti kirvį ar kastuvą, pavaišinti maistu ar arbata, galų gale, rūkoma „žole“. Prie šaltinio, bestovint valandą prie vandens, teko išgirsti pamoką (WORKSHOP’ą) apie tai, kad iš šaltinio vandenį tik įsipiltume, bet neplautume indų ar dantų, nes toks vanduo jau besąs užterštas, ir kaip yra svarbu šią informaciją perduoti kaimynui stovinčiam eilėje. Bet kas gali suorganizuoti WORKSHOP’ą, jei tik turi ką pamokyti kitus.

Per kelias dienas, prie mūsų buvo priėję keletas hipių ir nehipių, kurie tikėdavosi iš mūsų gauti nors kiek „žolės“. Deja, tuom nebuvome pasirūpinę.

Grįžimas namo

Penktadienį-tryliktą susiruošėm su Daiva Lietuvos link. Gaila buvo palikti Bakonybel kalnus su tūkstančių nuoširdžių žmonių. Atsisveikinom ir su saviškiais (latvėm, Bernd’u bei Kristina).

Po pusantros valandos jau stovėjom Bakonybel’e ir stabdėm mašinas.

[…]

Zirc’o gale sutikom du estukus tranzuojančius namo. Deja, nespėjau paklausti iš kur jie keliauja – Balatono ar RAINBOW GATHERING.

[…]

Su Daiva nusprendėm, kad Vengrijoj autostopas yra SUPER. Nepamenu, kad būtume ilgai stovėję.

[…]

Dar Vengrijoj sustabdėm su mašina-namu keliaujančią anglų šeimą. Su jais dardėjom apie 5 valandas iki Vakarų Slovakijos vidurio (Trenčin). Pirmą kartą važiavau su tokio tipo automobiliu. Joje – tualetas, šaldytuvas, plytelė ir netgi stalas su dviem suolais, ant kurių ir kratėmės visą kelią. Toje mašinoje be mūsų buvo vyras, žmona ir keturi vaikai.

[…]

Nenuostabu, bet, kaip ir pakeliui į Vengriją, taip ir pakeliui į LT, strigome Slovakijos keliuose: laukdavom apie 45 min., o važiuodavom vos 15 min.

Nakvojom tą penktadienį iki Lenkijos sienos likus apie 80 km.

[…]

Šeštadienį nusigavom iki Grajewo (iki LT sienos beliko apie 100 km). Vakare važiuodami iš Varšuvos pastebėjom du vaikinus stabdančius su užrašu „Suwalki/LT“ ant kartono.

Nuo Grajewo sekmadienį su „LT“ ženkleliu per 20 min. pasigavom lietuvį važiuojantį į Vilnių.

Written by Augustas
Gyvenime kaupiasi žinios ir patirtys. Su mielu noru tuo dalinuosi, nes žinau, kad yra daug žmonių, kurie turi klausimų, į kuriuos atsakymus aš jau esu radęs.