SLOAKIS’99

Kelionės data: 1999 birželio 12-28

Birželio 14 d. (pirmadienis)

Ačiū! Nelijo. Labai jau neskaniai užkandau müslius, besimėtančius kuprinėje, su sirupu. Nu, nebemėgstu aš müslių, nebemėgstu…

Pažiūrėjau į žemėlapį – skaistus malonumas apėmė, pakilau virš dangaus – Slovėnija arti! Per dangų ilgai nekeliavau, nes aš ne Kristus.

Nusprendžiau degalinės grindinio netrypti, o žingsniuoti į artimiausią miestelį Ebeną. Kol nusigavau iki priešingo Ebeno galo, teko sukarti apie 6 kilometrus. Nuo čia atsivėrė laisvas ir neproblemiškas kelias.

Apturėjęs kelias mašinas nusigavau netoli Austrijos-Slovėnijos pasienio kur pasigavau pagyvenusius slovėnus su kuriais ir kirtau valstybių sienas. Kaip ir tikėjausi, šiek tiek užlaikė austrų muitininkai. Policininkas sugalvojo mano pase ieškoti galiojančios Šengeno šalių vizos. Deja, jam nesisekė: verčia pasą ir mato antspaudus, antspaudus, seną Šengeno vizą, Rumunijos vizą, antrą negaliojančią Šengeno vizą, dar porą kitų šalių vizų, trečią amžių nugyvenusią Šengeno vizą, dar vieną galybę antspaudų… pasas baigėsi. Kolega muitininkas nepatikėjo tuo ką pamatė ir nusprendė dar kartą perversti mano pasą. Ok… važiuojam! Viens du viens du… „Blin, o kur galiojanti Šengeno viza?“, pamaniau, kad jis taip pagalvojo, nes liepė vairuotojui sukti į šalį. Tarp slovėnų porelės kilo diskusijos – gal aš koks įtartinas ar ką… Galų gale išlipau iš mašinos, su iš burnos trykštančiom baltom piktumo putom priėjau prie austrų muitininko ir išrėžiau: „I am from Litauen!!! no visa!“. „A! From Litauen!?“ – nustebo jis ir atidavė man pasą. Sėkmingai susitvarkęs su pirma kliūtimi, taip pat sėkmingai kirtau ir, kaip sakoma, gražuolės Slovėnijos, sieną. Buvau pavežtas iki pirmo didesnio miesto Jesenice, kur netrukus sustabdžiau vaikiną važiuojantį į darbą, į kažkokį fabriką Kranj mieste. Išmetė mane autostradoj, kur greit sustabdžiau studentą informatiką važiuojantį į Ljubljaną. Iš jo sužinojau, kad jų Ljubljanos universiteto Kompiuterio mokslų, fakulteto pastato fojė yra prie Interneto prijungti kompiuteriai, kuriais vėliau sėkmingai naudojausi.

Taigi atsidūręs Slovėnijos sostinės centre susiskambinau su bendraamže Manca, pas kurią planavau praleisti bent porą dienų. Ji gyvena 20 km nuo Ljubljanos, todėl kiekvieną dieną šį atstumą važiuoja autostopu arba tėvų mašina. Susitikę su ja vaikščiojom kelias valandas po miestą. Šiaip man Manca užnešė į mažvaikę – vaikščiojo minkštais meškiukais ir zuikučiais apsikabinėjusi plaukus ir kuprinę. Paskambinom Tanjai, pas kurią gyvenau pernai. Susitarėmė su ja susitikti vakare.

Buvo pietų metas, todėl nuvažiavom į Mancos namus Vrhnikos mieste. Tarp kitko, Mancos vardas tariasi ne Manka, o Mantsa. Jos mama pavaišino pietumis. Jau nebeatmenu, ką valgiau. Atsimenu tik tiek, kad jos tėvas su manim pasisveikino ir daugiau nebeturėjo noro bendrauti išvis. Beje, merginos mama mane tiesiog verste privertė paskambinti į Lietuvą ir pranešti, kur esu. Žinoma, neatsisakiau to malonumo.

Vakarop su Manca patraukėm į trasą, nes turėjom susitikti su Tanja ir Mancos draugu Ljubljanos centre.

Stabdom.
Šioje vietoje įterpsiu šiek tiek istorijos:

Kaip žinia, 1998 m. birželį aš keliavau po Slovėniją. Kartą mane vežė jauna porelė iš Mariboro miesto. Vėliau pas juos keletą dienų gyvenau ir vaikščiojau į festivalio LENT koncertus. Jų vardai buvo Miha ir Irena.
1999 metų kelionėje taip pat planavau pas juos užsukti.

Taigi po kelių minučių stabdymo mums su Manca sustoja jauna porelė. Abu faini. Mergina dar labiau fainesnė. Manca kažkodėl su jais kalbos nepradėjo. Nutariau pats padaryti intro: esu iš Lietuvos, keliauju iš DK į SLO, po to Ispanija, Paryžius ir t.t. ir pan.

Na va! Įsikalbėjom. Važiuojam ir plepam apie keliones, muzikos festivalius. Vairuotojas buvo net girdėjęs apie Roskildės festivalį. Persimetę porą žodžių apie šį festivalį perėjom prie LENT festivalio vykstančio kasmet Maribor mieste. Sužinojau, kad tas bičelis kažkoks žurnalistas sporto dienraštyje. Viską jis puikiai žinojo apie futbolą ir krepšinį Lietuvoje. Staiga prisiminiau, kad Miha (iš Mariboro) praeitais metais pasakojo apie gerą savo bičiulį, irgi sporto žurnalistą, siūliusį kartu važiuoti į Lyoną (Prancūzija) į pasaulio futbolo čempionato varžybas, kuriose žaidė Kroatijos rinktinė. Todėl vairuotojo paklausiau: „Ar pažįsti Mihą iš Mariboro?“. Jis pagalvojo… „Aš daug Mihų pažįstu“, atsakė. Puoliau savo užrašų knygutėje ieškoti Mihos pavardės.

Pasakiau pavardę…
Velniai griebtų! Jis pažįsta Mihą! Dar daugiau. Jie dabar važiuoja susitikti su Miha ir Irena. Vienžo, tada ir vairuotojo draugė atkuto: kokia ji buvo laiminga, kai sužinojo, kad kalbu rusiškai, nes ji mokosi rusų kalbos.

Fantastiškas atsitiktinumas!

Sužinojau, kad Miha įvykdė savo seną svajonę: Pietų Čilėje (P. Amerika) jis planavo 1000 km eiti pėsčiomis. Pasirodo iš šitos kelionės grįžo prieš mėnesį. 1050 km jis sukorė per 52 dienas! Tiesą pasakius, išgirdęs apie tokią keistą svajonę netikėjau, kad ji bus išpildyta.

Galų gale, su vežusia porele sutarėm vakare kur nors susitikti ir padaryti Mihai siurprizą.

Paleido mus centre, kur sutikome Mancos draugą. Ale koks jis buvo pavydus: arba su manim nenoriai kalbėjo, arba visą laiką žiūrėjo iškreiptom akim. Laukėm Tanjos, tačiau nesulaukėm. Vėliau sužinojau, kad ji su draugais kurs filmą ir tą vakarą turėjo susitikimą su remėjais.

Paslampinėję po vakarinę Ljubljaną nuėjom į sutartą kavinę, kurioje tykojom Mihos.

Jį pamatęs, prisėlinau ir pasisveikinau. Nuo to momento visą vakarą jis negalėjo atsistebėti: „What a surprise! What a surprise!“.

Buvo apie ką pakalbėti. Sutarėm susitikti savaitgalį.

Beje, šią dieną sužinojau gan įdomų dalyką. Slovėnijoj egzistuoja draudimas autostopininkams. Kortelė metams kainuoja 500 SIT (160 SIT = 1$). Jei žūsi autoavarijoj – gausi 1 mln. SIT, jei tapsi invalidu – 2 mln. SIT. Vėliau iš kai kurių žmonių girdėjau, jog šis galingos studentų organizacijos ŠOU (Študentska Organizacija Univerze) projektas nyksta. Be to, man tokia draudimo rūšis iš karto pasirodė nerimta, nes ja gali naudotis visai neautostopininkai dažnai važinėjantys draugų mašinose.

Birželio 15 d. (antradienis)

Iš ryto 10:00 skubėjau į Ljubljaną susitikti su Slovėnijos radijo VAL 202 žurnalistu Mirko, kurio e-mailą perskaičiau praėjusią dieną. Buvo baisiai laimingas, kai sužinojo, kad esu Slovėnijoje, nes jis ruošė laidą apie autostopą. Taigi susitikę, kaip ir su kiekvienu nauju pažįstamu šioje šalyje, patraukėm kavinės link. Kaip ir kiekvienos naujos pažinties su slovėnais metu, už savo gėrimus bare susimokėti nepavyko. Su Mirko gerą pusvalandį kalbėjomės tik apie autostopą. Tada jis sako: „Ar sutiktum dabar nueiti į radijo studiją ir duoti interviu?“. Aš visą laiką to ir laukiau. „Žinoma!“, pasakiau.

Radijo studijoje kalbėjomės apie 20 minučių. Ne paslaptis, kad nesu mėgėjas duoti interviu, tačiau galiu pasakyti nuoširdžiai – man pokalbis su Mirko buvo pats maloniausias, kokį tik esu turėjęs. Šio žurnalisto klausimai buvo bendri apie stopą, tačiau nebanalūs. Tiesiog stebėjausi jo klausimų originalumu. Aš tikrai patenkintas duotu interviu. Mirko laida apie autostopą su mano pokalbio ištraukomis buvo transliuojama liepos 3 d. 12:00. Žurnalistas pažadėjo paštu atsiųsti laidos įrašą.

Iš tikrųjų, tai nebuvo vienintelis mano susidūrimas su Slovėnijos telekomunikacijomis tą dieną. Apie pietus vaikščiojau po centrą. Vienoje gatvėje žiūrau – toli kažkokie bičai su kamerikėm dairosi ir ieško aukų. Kadangi aš turiu šiek tiek moteriškos intuicijos, tai nujaučiau, kad teks kalbėt į eterių.

Einu, žodžiu, žiaumoju savo obuolį… tik blumpt – prieina tie iš TV. Kad dėjo kažką slovėniškai…
Aš jam ir sakau: „Ėėėė bičas. Kalbam angliškai“. Žurnalistas pasitarė su operatorium ir dar vienu kolega ir manęs klausia angliškai: „Ką jūs galvojat apie tai, kad į Slovėniją antrą kartą atvažiuoja…“
Neiškenčiau jo lėtos kalbos ir, jį pertraukęs, sakau:
-Klintonas?
(taip klausiau, nes praėjusią dieną per Slovėnijos televiziją pasakojo, jog kitą pirmadienį į Ljubljaną atvyksta jugoslavų skriaudikas BILLAS)

Tada tas žurnalistas mane nustebino:
– No… POP!
Pasirodo pas juos dar ir popiežius rugsėjo mėnesį atvyksta. Aš jam – „Na, tai yra COOL, kad tokio lygio turistai pas jumi lankosi…“ ir paaiškinau, kad „Sorry, bet religija manęs nedomina, nors pats esu iš katalikų Litvos“. (reikėjo juk pasigirti, iš kur besąs). Tikiuosi, jis buvo ne iš religinės programos… Po mano atsakymo sekė kitas klausimas:
-O ką galvojat apie Klintono vizitą Slovėnijoj?
Aš jam vėl – „…cool, nice…“. „…pas mumi jis nebuvo užsukęs.“ – pridėjau.
Nors ir netikėtai patapau tele-radio žvaigždžių žvaigžde, aš turėjau galvoti apie kelionę į miestelį Slovėnijos pietuose, Novo Mesto. Čia planavau susitikti su bičeliais, kurie rugsėjo mėnesį automobiliu planavo keliauti po Europą. Susiskambinęs su jų lyderiu Igoriu, susitariau pas juos atvykti jau kitą dieną.

Taigi pavakariu grįžau į Mancos namus. Nelikau nepamaitintas. Sunku, kai šeimininkai svetingi. Vakare, kai sutemo, susiruošėme į Ljubljaną pasėdėti kokiam nors bare. Į trasą išėjome trise: aš, Manca ir jos brolis. Mano nuomone, situacija tranzavimui buvo apgailėtina: visiškai tamsu, kelio apšvietimas neegzistavo, Mancos brolis apsirengęs visiškai juodai ir dar su ilgu lietsargiu. Tačiau, mano nuostabai, nenaudodami atšvaitų ar kitų švytinčių priemonių mašiną sustabdėme po keliolikos minučių. Jau esu minėjęs, autostopas Slovėnijoj – maža problema.
Vakare buvau eilinį kartą vaišinamas slovėnišku alumi.

Birželio 16 d. (trečiadienis)

Apie vidurdienį Manca su draugu mane pristatė į vietą Ljubljanoje stabdyti Novo Mesto kryptimi. Ten, kaip ir dar kai kuriuose Ljubljanos išvažiavimuose (Vakarų kryptimi – link Postojnios, Šiaurės kryptimi – link Bledo) vietos stabdyti yra tik 2-3 žmonėms. Deja, be manęs ten jau stovėjo du vaikinai. Man nieko kito neliko, kaip atsistoti vos už kelių metrų už antrojo, nes po to jau prasidėjo autostrada, kurioje mašinai sustoti nebuvo vietos. Nenustebau, kai pirmiausia mašina sustojo prie manęs, nes jai daugiau nebuvo kur sustoti. Buvo šiek tiek kraupu važiuoti su bedante baisiai atrodančia moteriške tinklinėm kojinėm, trumpu sijonu, pradžioje primenančią nesėkmingos karjeros prostitutę. Prie kraupumo prisidėjo netvarkingas jos džipas, kuriame blaškėsi neaiškios kilmės didelis taikus, tačiau nekvepiantis, šuo. Negana to, visu garsu išklerusiomis garso kolonėlėmis grojo kažkokia amerikietiška pankroko grupė, kurios muzika automobilyje virto į nemalonų triukšmą. Kaip ten bebūtų, su vairuotoja teko užmegzti pokalbį. Ilgai nedelsęs paklausiau, kuo ji užsiima. Ji atsakė: „Dirbu ir gyvenu Metelkovoje“. Taip! Iš karto supratau, kodėl ją supo aprašyta aplinka. Metelkova – tai gatvė Ljubljanoje, kur renkasi pankai ir kiti jiems prijaučiantys neformalai. Taip pat ten yra klubas, kuriame vyksta neformalūs tūsai, alternatyvių ir pankgrupių koncertai. Pernai įdomumo dėlei vaikščiojau ta gatve dienos metu. Kai kurių namų vaizdas siaubingas: nubyrėjęs tinkas, nėra langų, kai kur vietoj jų – grotos… Manau, keliautojai, neturintys pažįstamų, ten tikrai ras prieglobstį. Vis dėlto kilo klausimas, kuo Metelkovoje dirba vairuotoja. Ji teigė, kad organizuoja koncertus klube, užsiminė, kad mašinoje grojanti pankroko grupė koncertuos kaip tik šį vakarą. Jai sunku buvo pasakyti kiek kainuos bilietas į vakaro koncertą, nes su grupe derėsis prieš pat pasirodymą. Ot, tie pankai… Būdami Ljubljanoje, nepamirškit Metelkovos gatvės!

Pankė su džipu mane išleido pusiaukelėje, kur sustabdžiau pagyvenusį vyriškį iš Kroatijos, kuris mane paleido likus keliems kilometrams iki Novo Mesto. Čia jau stovėjo viena mergina vardu Sanja, su kuria sustabdėme mašiną iki reikiamo miesto. Tą kartą su ja beveik nebendravau, tačiau sunku buvo numanyti, kad ją vėl susitiksiu po kelių dienų.

Su metalistu Igoriu ir jo draugais susitikau Harley bare prie stoties. Tai topinis tos chebros kabakas. Iš pirmų pokalbių supratau, kad patekau į nepilnamečių ir dar tik mokyklą bebaigiančio 15-19 metų jaunimo ratą. Vienintelis Igoris buvo 23 metų “senis” ir idėjinis vadas, mokęsis tik mokykloje. Žodžiu, visi jie – nedirbantys, velniai žino iš kur gaunantys pinigų (greičiausiai – iš tėvų), turintys begalę draugų, egzaminų iš pirmo karto neišlaikantys vaikinai ir merginos. Jų užsiėmimas – stengtis neiti į mokyklą, sėdėti baruose, vaikščioti nuo vieno pažįstamo pas kitą ir visose vietose gerti CVIČEKĄ (šios Slovėnijos srities firminis vynuogių vynas) arba LAŠKO alų.

Apie Slovėnijos alų: čia egzistuoja dvi pagrindinės tarpusavy konkuruojančios alaus daryklos – LAŠKO ir UNION. Kas mėgsta LAŠKO – nekenčia UNION, ir atvirkščiai. Novo Mesto rajone yra paplitus karikatūra, kur pavaizduotas arklys, geriantis LAŠKO alų ir į bonkutę sysiojantis UNION.

Taigi atvažiavus į Novo Mesto prasidėjo mano, kaip profesionalaus vyno ir alaus gėriko, karjera. Tik susipažinus, man ant stalo buvo pastatytas LAŠKO alaus puslitris. Harley bare jau „mano“ chebroje, žmonės keitėsi be perstojo. Rankas turėjau spausti ir pažindintis su visais paeiliui, net su tais, kurių vėliau nebemačiau. Toks jau tas sudėtingas svečio gyvenimas. Sėdėdamas bare girdėjau kalbas apie būsimus šaunius vakarėlius mano proga, kuriuose gersime tik CVIČEKĄ. Nakvynei priėmė Igorio draugas 18-metis metalistas Jaka, su kuriuo daugiausia ir bendravau, o, be to, jis geriausiai suprato mano savijautą, kai visi aplinkui kalbėjo slovėniškai. Atėjus pietų metui nuėjome pas Jaką, kur gavau picos. Po pietų Jaka turėjo kažkokių reikalų, todėl jo draugė, daili 16-metė Nataša, supažindino mane su gimtuoju miestu. Na, ten tikrai nieko ypatingo nepamačiau. Galiausiai nuėjome į kažkokį barą centre, kur turėjome sulaukti kitų tą vakarą norėjusių paūžti draugų. Po kiek laiko Nataša turėjo eiti namo, kur vieną buvo palikus jaunesnę sesutę, taip pat bare pasirodė Jaka ir dar vienas iš tos chebros – 17-metis savim labai pasitikintis fleitistas Branko. Neabejoju, kad šis entuziastingas jaunuolis ateityje bus pasiturintis verslininkas ir savo chebros sponsorius. Po kelių alaus bokalų tame bare prisijungėme prie dar didesnės kokių 7-9 nepilnamečių chebros, kurioje buvo keletas pažįstamų. Iš minėtos grupės man įstrigo viena simpatiška dėl CVIČEKO poveikio vos ant kėdės besilaikanti 16-metė mergina Katja, labai panaši į aktorę Meg Ryan. Kai jai buvau pristatytas kaip lietuvis vardu Augustas, ji manęs paklausė:

-O gal tu turi vardo sutrumpinimą ar kokią pravardę?
Aš pagalvojau… ir atsakiau neigiamai…
Tada susimąstė ir ji…
-Aš tave vadinsiu EIGHT (liet. -AŠTUONI)! – su plačia šypsena ištarė genialią mintį.

Aš nustebau ir nesusilaikiau nepaklausęs:
-Kodėl EIGHT?
Katja paaiškino:
-Todėl, kad August (lietuviškai „rugpjūtis“) – aštuntas mėnuo.
-Tada aš tave vadinsiu THIRTEEN (liet. -TRYLIKA)! – nepasidaviau.
To ir reikėjo tikėtis – ji paklausė:
-Kodėl?
Teko vargšei paaiškinti:
-Todėl, kad nėra mėnesio vardu Katja!
Deja, pravardė AŠTUONI man taip ir neprigijo.
Vėliau mūsų trijulė (aš, Jaka ir Branko) patraukė į dar vieną barą, kur sulaukę Igorio tęsėme CVIČEKO liejimąsi laisvai…

Po ištuštinto butelio sugalvojom eiti į kitą barą sužaisti biliardo partijos. Užsisakę dar po taurę pradedančio atsibosti CVIČEKO pradėjom žaisti biliardą poromis. Pradžia atrodė rimta. Tačiau ant stalo likus vos keliems kamuoliukams prasidėjo festivalis. Buvo bandoma įmušti kamuoliukus į skyles, kurias biliardo stalo dizaineriai pamiršo išgręžti. Buvo atliekami dviejų kamuoliukų, skriejančių visu greičiu, nepakartojami triukai. Aš viliuosi, kad mes netrukdėme dviem rimtiems pensininkams tame pačiame kambaryje žaisti šachmatais. Su malonumu prisimenu kambario tarpduryje retkarčiais pasirodantį padavėjos veidą su siaubu nustebusiomis akimis.

Taigi apturėję bilijardo šou, pamenu, kaip artėjant giliai nakčiai džiaugsmingai dainuodami slovėniškas dainas keliavome į kultinį Harley barą. Negaliu prisiminti, ką gėrėm ten. Bijau, kad tai buvo jau sunkiai lendantis CVIČEKAS. Ten susipažinau su dar vienu 18-mečiu Luku, kuris kartu su Jaka ir Igoriu keliaus aplink Europą rugsėjo mėnesį. Lukas atvažiavo su motoroleriu. Slovėnijoj jie tikrai populiarūs. Vos save kontroliuojatis būsimas verslininkas Branka sugalvojo pasivažinėti ta transporto priemone. Sunku pasakyti, kiek laiko praėjo, kai pagaliau sugrįžo Branka. Atrodė klaikiai: nubrozdintos visos galūnės, rodė kraujuotą krūtinę ir nugarą. Nenuostabu, tačiau visiems buvo linksma. Branko atsisveikino ir pasakė, kad jam, matyt, laikas keliauti pas mamą. Tuo metu Harley bare per tvorą skrandžio nebevirškinamas maisto atsargas ant žolės per burną barstė peroksidinių plaukų Igoris. Su Jaka pamanėm, jog pats laikas keliauti namų link. Pravalytų virškinimo takų Igoris buvo pasodintas ant Luko motorolerio, jo rankos užkabintos už Luko, kad nenukristų ir jie drauge dingo horizonte…

Mes su Jaka buvom pilni energijos. Netraukė mūsų namai. Nusprendėm pasikviesti Natašą. Problema buvo ta, kad mergina gyveno antrame aukšte. Atsistoję po langais ieškojom akmenukų ir taikėm į jos langą. Šviesa degė, net langas buvo atviras, tačiau mūsų pastangos buvo nederlingos. Na ką. Sugalvojom užkąsti Jakos kaimyno trešnių. Tą naktį trešnė atrodė visai neaukšta – įlipom be vargo. Be abejo, apatinėse šakose uogų nesimatė. Reikėjo lipti lipti ir dar kartą lipti. Medžio viršutinėje dalyje prakabėjom nenustatytą laiko tarpą ir iki soties vaišinomės trešnėmis. Tik išlipus iš medžio išgirdom unikalų švilptelėjimą. Jaka tarė: „Palauk! Aš pažįstų šį garsą! Tai Branko.“. Ir iš tikrųjų už kelių metrų išvydome kaip mumiją subintuotą Branko. Jis mums pasigyrė, kad buvo nuėjęs pas daktarą. Iš kur toks nuovokumas? Kaip staiga Branko atsirado, taip staiga ir pranyko. Mes su Jaka nuėjome tęsti akcijos „Akmenys į Natašos langą“. Laimei, dar radome kelis neišnaudotus smulkius akmenukus. Deja, ji mūsų negirdėjo. Netekę vilties pradėjome svaidyti saujas žemių. Garsas, iš tikrųjų, buvo efektingesnis. Mes neapsirikom – netrukus išvydom Natašos veidą lange. Jai nusileidus į gatvę, patraukėm kultinio Harley baro link. Net neįsivaizduoju, kiek buvo valandų. Gal kokia 2 nakties? Bare šį kartą užsisakėm nealkoholinių gėrimų. Kilo kvaila mintis – kur nors kviesti dvasias. Jaka šiame reikale buvo žalias, todėl mes su Nataša bandėm sukryžminti savo patirtį. Pasirodė, kad visi mes tiksliai nežinom kaip tai daroma. Priėjom išvados, kad mums reikalinga žvakė, kartonas su abėcėlės raidėmis ir skaičiais, bei lėkštutė su nupiešta rodykle virš kurios reikia laikyti besiliečiančias rankas. Ant baro stalo radome lėkštutę. Ant jos nupaišėm rodyklę. Pradėjom mąstyti iš kur gauti žvakę. Apmąstymai užsitęsė ir iš po nosies padavėja paėmė „mūsų“ lėkštutę. Teko žaidimus su dvasiomis užmiršti. Po kiek laiko šovė mintis aplankyti miesto kapines. Jose švietė daug žvakučių, todėl naktinis kapinių vaizdas buvo labai gražus. Nieko vandališko neatlikę grįžome namo. Pagaliau!!! Užmigom labai lengvai.

Birželis 17 d. (ketvirtadienis)

Sunkus rytas. Baisiai sunkus. Atsikėlėm stebėtinai anksti, apie 9 val. Užkandom šaltos vakarykščios picos. Netrukus mašina privažiavo Igoris. Pirmiausia keliavom į vieną mokyklą, kurioje mokėsi Igorio ir Jakos draugės. Po ilgų paieškų mokykloje Natašos neradom. Į tvankią mašiną, be savęs, įgrūdę Igorio merginą (aišku, kad nepilnametė) ir jos draugę Mają, berods, toks jos vardas buvo, eilinį kartą nuvažiavom prie Harley baro, kur suradom Natašą. Prigriebę ir ją, šešiese nukeliavom į už kelių kilometrų esantį Otočec miestelį. Pakeliui į tą kaimą Maja man sugalvojo padovanoti marškinėlius reklamuojančius slovėnišką Coca-colos alternatyvą „Coctą“ su užrašu – „Gerai būti svarbiu, svarbiau būti geru“. Otočece pirmą liepos savaitgalį turėjo vykti jau tradiciniu betampantis trijų dienų festivalis ROCK OTOČEC. Pagrindinis renginio akcentas – purvas. Istorija tokia: prieš keletą metų buvo organizuotas paprasčiausias dviejų dienų koncertas pavadinimu ROCK OTOČEC. Pirmą dieną švietė saulė, buvo nuostabus oras. Antrą dieną – užklupo baisi liūtis ir dėl to visi žiūrovai maudėsi purve. Nuo to laiko, ROCK OTOČEC – purvo festivalis. Organizatoriai teigia: jei nebus lietaus, atvešim vandens. Iš tikrųjų, prie pat festivalio lauko yra ežeras. Aš Jakos klausiu: „Kai žmogus išsipurvina, jis eina maudytis?“. „Tu ką, juokauji?“, nustebo Jaka, „…tada jis nebus purvinas.“.

Šešiese vaikščiojom po Otočecą. Gražūs vaizdai padėjo atsigauti po sunkaus ryto. Trumpam susėdom ant lieptelio prie ežero. Netoli tos vietos buvo pora atvirų dušų. Matėm, kaip atbėgo krūva nuogų mažų čigoniukų ten praustis. Viena mergaitė priėjo prie mūsų ir paklausė ar neturime muilo. Atsakėm neigiamai. Ji grįžo prie savų. Čigoniukai vis viena kažkur rado tą muilą. Muilinosi, prausėsi. Tik staiga kažkas iš mūsų (greičiausiai – aš) sugalvojo juos pagąsdinti ir garsiai suriko. Visi čigoniukai, mus pamatę, išmuilintais plaukais ir kūnais spiegdami akimirksniu pasileido bile kur, net vandenį pamiršo užsukti. Apturėjom neblogą atrakciją.

Matėm dar vieną įdomų vaizdą: prie ežero privažiavo prestižinis automobilis iš kurio išlipo pagyvenęs kostiumuotas vyras ir gal šiek tiek jaunesnė moteriškė. Jie priėjo susikabinę prie kranto ir puolė glėbesčiuotis. Žiūrėjom į moteriškės drabužius ir nusprendėm, kad tai vadinama „viršininko pietavimu su sekretore“.

Grįžus į Novo Mesto visus pavaišinau tortu. Šeimininkams nupirkti tortą – VAK’o nerašyta tradicija.

Sukapoję tortą su Jaka ir dviem merginom (Nataša ir Maja) nuvarėm pas netoliese gyvenantį visų draugelį-krepšininką. Ten sėdėjo dar vienas chroniavos sielos storas bičas. Irgi draugas… Ne paslaptis, kad tas krepšininkas išsitraukė litrą vodkos ir dvilitrį Sprite’o. Jie abiejų gėrimų pripildytą stiklinę trenkdavo į stalą ir skubiai gerdavo. Tas malonumas turėjo kažkokį specifinį pavadinimą, bet nebepamenu. Gal „smūgis“, o gal „kibirkštis“. Bet kokiu atveju tą dieną manęs alkoholis nedomino, nes jaučiau sunkią galvą po vakarykščio CVIČEKO. Tiesiog stebėjaus: ir kaip jie sugeba tiek gerti. Po geros valandos, pasibaigus vodkai žingsniavome pietauti į Jakos namus. Jaka stengėsi namuose atrodyti visiškai blaivas. Jis tik stengėsi, bet kas iš to. Po pietų jo mama pamačius trešnėmis purvinus mano džinsus, pasisiūlė juos išskalbti skalbimo mašina. Nebuvo reikalo nesutikti. Deja, vėliau pasigailėjau. Neįsivaizduoju, ko ji pridėjo į skalbimo mašiną, tačiau tolimesnėje kelionėje džinsai irdavo po menkiausio jų įtempimo. Teko būti labai atsargiam, nes norėjau būti su kelnėmis. Vėliau sugalvojome sužaisti krepšinį. Keturiese susėdom į krepšininko citroeną (tą patį mažiausią – jis populiarus Slovėnijoj). Vairuotojas, be abejo, buvo visiškai neblaivus. Kaip išprotėję prasinešėm per miestą, pro langus mojuodami pėstiesiems, kurių veiduose, kad ir kaip keista, buvo matyti laimės pilnas išgąstis – „ant manęs neužvažiavo!“. Krepšinio aikštelėje pasikartojo istorija su biliardu: pradžioje žaidėme rimtai, vėliau – ėmė pabosti profesionalus krepšininko žaidimas bei karštis. Prasidėjo šou… tačiau pakankamai trumpas, nes neužteko jėgų. Tada vėl kaip išprotėję, tik šį kartą kitu stiliumi, važiavome namų link. Igoris ir Jaka važiavo atsidarę šonines duris ir išlindę visu ūgiu į lauką. Visiems buvo linksma, iš tikrųjų… Ech, ta jaunystė…

Neilgai trukus jau sėdėjome kultiniame Harley bare prie stoties. Planavom vakarinį CVIČEKO gėrimą vieno iš jų chebros sodyboje, kurioje nebuvo elektros.

Darosi nebeįdomu pasakoti, kaip viskas vyko. To vakaro santrauka paprasta – buvome šešiese, Igoris negėrė, nes buvo „už vairo“, o aš stengiausi CVIČEKĄ lieti pro kraštą, vaidindamas apsvaigusį ir rankoje nenulaikantį stiklinės Augustą, arba iš viso negerti. Kitos dienos rytą vienintelis Igoris prisiminė apie mano simuliavimą.

Birželio 18 d. (penktadienis)

Vėl sunkus rytas. Pirmoji mintis atėjusi į galvą: „Reikia bėgti iš čia!“. Šią idėją sustiprino nugirstos kalbos apie laisvą „plotą“ kažkieno bute ir organizuojamus penktadienio bei šeštadienio išgėrimus. Ilgai nedvejojęs Jakai nepiktybiškai pasakiau: „Važiuoju aš atgal į Ljubljaną“. Jis dar bandė mane įkalbėti: „Bet, tu žinai, šiandien vakare ir rytoj bus…“. Nebeklausiau, ką jis ten man sakė, bo ir taip kažkas lindo per gerklę… Per sunkus man būtų buvęs keturių dienų CVIČEKO slėgis.

Susipakavau ir drauge su Jaka patraukėm Harley baro link, kur atsisveikinau su visais, kuriuos atsiminiau, jog buvau sutikęs, ir su tais, kuriuos mačiau pirmą kartą.

Po vidurdienio stovėjau trasoj. Čia netikėtai sutikau jau anksčiau minėtą merginą Sanją, su kuria susipažinom pakeliui į Novo Mesto. Šį kartą pakalbėjome daugiau. Pastabdžius apie pusę valandos, Sanja pasiūlė pavažiuoti dalį kelio iki Ljubljanos traukiniu. Sutikau, nes buvo nemažai tranzuotojų ir, be to, baisiai karšta. traukinyje Sanjos paklausiau, ar dažnai važinėja iš sostinės į Novo Mesto. Ji papasakojo, kad šis miestelis – jos gimtinė, tačiau jo nemėgsta ir lankosi tik kartą per kelis mėnesius. Praėjusiomis dienomis ji lankėsi pas savo dantų gydytoją. Ljubljanoje Sanja dirba žaislų parduotuvėje ir planuoja studijuoti sociologiją. Stebėjausi tokiu keistu sutapimu – aš, visiškai ne Slovėnijos gyventojas, atkeliavęs į čia iš bala žino kur, tuo pačiu metu įvažiavau ir išvažiavau iš Novo Mesto, kaip ir mergina, kuri čia lankosi kelis kartus per metus. Atrodo nieko ypatinga, bet tai man pasirodė keista. Su visiškai pavargusia pakeleive išlipome Trebnje miestelyje. Beje, prisiminiau, kaip jaunuoliai iš Novo Mesto skundėsi, jog jų mieste nėra naktinių klubų ir todėl retkarčiais yra priversti važiuoti į Trebnje.

Į Ljubljaną pasigavome mašiną gana greitai. Tiesa, buvo fura, kuri rodė, kad gali paimti tik vieną iš mūsų. Deja, kol ginčijomės kas turėtų sėsti į furą, pastaroji dingo mums iš akių.

Nusigavęs į sostinės centrą susitariau susitikti su prieš kelias dienas mane su Mancą vežusiu Mihos draugu – 26-erių metų Roku. Taip, tai tas pats anksčiau minėtas sporto žurnalistas.

Kur gi kitur, jei ne bare su juo susitikom po kelių valandų. Jis neprieštaravo mano prašymui leisti apsistoti jo namuose Vrhnikoje (už 20 km). Net nenuvažiavę į Ljubljanos galą nusprendėme mašinas stabdyti mieste. Po keliolikos minučių sustabdėme narkotikų prisirūkiusį vairuotoją, kuris klausėsi labai gražios muzikos. Pakeliui į Roko namus sužinojau, kad mašinoje skambėjo serbų kilmės kompozitoriaus, kuriančio muziką filmams, Goran’o Bregovič’iaus kūriniai. Roko namuose jaučiausi daug maloniau nei pas Mancą. Netrukus pasirodė labai graži 20-metė Roko draugė Ivana, kuri nusivedė į palėpę su galybę voratinklių ir pasakė: „Tu miegosi čia“. Tai buvo kambarėlis su dviem lovom. Durys vienoje sienoje vedė į Roko ir Ivanos kambarį. Ivana atsinešė siurblį ir bendromis jėgomis padarėme tvarką. Ji su gailesčiu siurbė vorus ir kartojo: „Man jų gaila. Jie mums visiškai netrukdė“.

Vakare trise išėjome pasėdėti bare, kur susipažinau su Roko draugu muzikantu Bernardu. Malonus pasitaikė tipas, daug domėjosi gyvenimu Lietuvoje ir šiaip saviakas. Tą vakarą apturėjom dar vieną, vadinamąjį „oranžinį“ barą.

Pakeliui į namus Rokas stebėjosi: „Nepamenu, kada paskutinį kartą buvau taip nusigėręs“. Iš tikrųjų tai buvo, kaip sakoma, tik lašas jūroje po CVIČEKO fiestų Novo Mesto’e.

Birželio 19 d. (šeštadienis)

Pagaliau atėjo diena, kai galėjau išsimiegoti. Ryte kelias valandas su Roku kalbėjomės apie keliones ir dalijomės patirtais nuotykiais. Jis pasakojo, kad lėktuvais nuskrenda į kokią egzotišką šalį, ir joje keliauja autostopu. Jis yra aplankęs Naująją Zelandiją, Kiniją, Australiją, Peru ir didelę dalį Europos. Šiuo metu lapkritį ruošiasi į Senegalą (Afrika). „Ką veiksi taip ilgai? Turi kokių pažįstamų?“, pasidomėjau. „Ne“, sako jis man, „tiesiog, būsiu su savimi“. Du mėnesius Afrikoje kartu su juo keliaus ir Ivana. Rokas papasakojo keletą įdomių nutikimų. Kinijoje su mergina teko nakvoti kažkokiame nacionaliniame parke, kur daug dramblių. Naktį, išgirdęs neaiškų šlamesį, slovėnas prasegė palapinės užtrauktuką. Prieš akis išvydo gigantišką dramblį. Nieko neliko, kaip užsidaryti palapinėje. Mergina jo tada paklausė, kas ten buvo. Rokas ją nuramino, neva nieko ypatinga, nes žinojo, kad draugė būtų beveik išprotėjusi. Apie dramblį jai papasakojo tik ryte. Merginai šoko pakako. Vėliau jie kalbėjosi su parko prižiūrėtoju, kuris paaiškino, jog drambliai palapines laiko solidžiu daiktu ir ant jų nelipa. Kitas gyvybės vos nekainavęs nuotykis Rokui nutiko Australijoje. Kažkurią naktį pasiklojo laukuose miegmaišį ir užmigo. Ryte pakėlęs miegmaišį po juo išvydo skorpioną. Taip pat pasakojo, kaip pernai su Ivana keliavo po Peru (Pietų Amerika). Kelionės metu jie susipažino su dviem olandais, su kuriais drauge praleido kelias dienas. Buvo atvejis, kai visi keturi palei geležinkelį žingsniavo pėsčiomis iš vieno miesto į kitą. Likus 5 km iki tikslo jie išgirdo atriedantį traukinį. Rokas paprasčiausiai ištiesė ranką su pakeltu nykščiu skersai bėgių. Grubiai tariant – „tranzavo“. Jų nuostabai – traukinys sustojo ir pavežė likusius kilometrus iki miesto.

Pokalbio metu Rokas manęs paklausė, ar aš vežiojuosi su savimi kokią nors knygą. Pasakiau, kad man nėra laiko skaityti kelyje, o, be to, tai būtų tik papildomas svoris. Tada jis man paaiškino, kad knyga yra vertinga tranzuojant Naujojoj Zelandijoj. Ten mašinų, liaudiškai tariant, nėra. Per porą valandų pasirodo viena kita. Rokas pasakojo, kaip kartą sėdėjo ant kuprinės vidury kelio ir skaitė knygą. Jis net nepastebėjo, kaip privažiavo mašina. Teko ilgai atsiprašinėti dėl užblokuoto kelio, ir galų gale paklausti, ar nepavežtų. Deja, tas kaimietis važiavo vos keletą šimtų metrų iki pirmo posūkio. Tarp kitko, Rokas yra autostopo rekordininkas. Jis autostopu keliavo piečiausiame žemės taške, Naujojoj Zelandijoj, kur nėra buvęs nė vienas žinomas autostopininkas.

Prisikalbėję apie keliones sumąstėme trise (aš, Rokas ir Ivana) pakeliauti po Slovėniją su mašina.

Fantastiškas vaizdas – Predjama olos išorėje – pilis

Pirmiausia šunkeliais (taip įdomiau) patraukėme Predjama uolos link. Nėr čia ką slėpti – Slovėnijoj apie 7000 atrastų uolų. Mane pribloškė Predjamos vaizdas. Uolos išorėje yra pastatyta pilis. Sunku aprašyti tai, ką pamačiau. Sėdėjau, ir pats nesuvokiau kaip jaučiuosi. Keistas jausmas – atrodė, lyg žiūrėčiau į dvimatę fotografiją. Einant link mašinos du jauni vokiečiai turistai paklausė, ar nepavežtumėm jų iki artimiausio miesto. Su džiaugsmu sutikom. Deja, jiems nepasisekė – įkalbėjom keliauti kartu ir pažadėjom vakarop pristatyti juos į reikiamą miestą.

Kitas mūsų taškas buvo Škocjanske uola. Mašinoje pasidarė linksmiau, nes buvome penkiese.

Bilietas į Škocjanske uolą kainavo apie 25 litus. Vienintelė Ivana nepanoro žiūrėti ne kartą matyto reginio. Beje, ši uola yra antra pagal dydį Slovėnijoje. Didžiausioje – Postojna uoloje esu buvęs pernai. Tarp uolų gigančių yra ryškus skirtumas. Postojna daugiau orientuota į turistus, ten šalia net viešbutis pastatytas. O Škocjanske daug paprastesnė, ir, mano nuomone, daug įdomesnė. Čia, beje, ir ekskursijų grupės mažesnės. Mūsų gidė buvo jauna mergina, kuri kalbėjo slovėniškai, angliškai, itališkai ir vokiškai. Su ja iš paskos vaikščiojo vaikinas, jos prižiūrėtojas, nes tai buvo gidės pirmoji diena. Po kiekvieno pasakojimo turistams prižiūrėtojas jai primindavo tai, ko nepasakė, ir duodavo profesionalių korekcijų. Šią detalę apie „prižiūrėtoją“ nesunku buvo suprasti Rokui, kuris buvo vienas iš vos kelių slovėnų tarp 12-15 užsienio turistų.

Po beveik dvivalandės ekskursijos po uždaras erdves patraukėme pajūrio link, į Lipicos miestelį. Iki galo taip ir nesupratau, kuo turistus traukia čia auginama ir prižiūrima galybė baltų arklių. Tiesa, mes matėme vos kelis.

Po arklių gretimo miestelio kavinukėje Rokas visus pavaišino tos Slovėnijos dalies nacionaliniais patiekalais PRŠUT (tai labai panašu į lietuvišką rūkytą kumpį, tik skonis kitas) ir ŠTRUKLI (nematytas negirdėtas saldumynas. Kažkokia įdomi makaroninė tešla su vyšnių ir šokolado įdaru).

Vakare alutis liejosi…

Vrhnikoje visą naktį siautėjo populiarių grupių koncertas. Nemokamai prasiveržti nepavykus mes sėdinėjome nuo vieno baro prie kito. Tą vakarą, kiek pamenu, turėjau labai jau atvirą pokalbį su Ivana, kurio metu ji man truputį „pravalė“ smegenis.

Birželio 20 d. (sekmadienis)

Rytą susiskambinom su Miha, kuris iš Mariboro prieš kelias savaites persikraustė į nuo Ljubljanos rytuose esantį miestelį Zagorje, ir patraukėm pas jį bei Ireną į svečius. Du tos dienos tikslai buvo: miškinguose kalnuose rinkti mėlynes ir žiūrėti skaidres iš Mihos kelionės pėsčiomis Čilės pietuose.

Mėlynių važiavome rinkti keturiese: aš, Ivana, Miha ir Rokas. Man tai buvo atrakcija, nes tai dariau prieš daugel metų, o, be to, mėlyniavom kalnuose. Per kelias valandas pririnkę apie 7-8 litrus uogų grįžome į Zagorję. Jau buvo vėlu, todėl skubėjome klausyti skaidrių pasakojimo iš Čilės. Taigi per 52 dienas Miha nukeliavo 1050 km. Pasakojo, jog po pirmų dienų jis mąstė, jog yra paskutinis kvailys, jog tai beprasmiška ir apskritai – koks tikslas? Tačiau nugalėjo save ir kelionę tęsė. Jausti tokio keliavimo malonumą jis pradėjo tik pusiaukelėje.

Miha savo kelyje sutiko įvairiausių žmonių. Pavyzdžiui, šveicarą, kuris jau penkerius metus su dviračiu keliauja aplink pasaulį! Mįslė – to šveicaro finansavimas: arba turtingą tetą, kuri pinigus siunčia, arba turi kokį kitą šaltinį. Kaip slovėnui pavyko suprasti iš pokalbių su minėtu dviratininku, pastarasis ruošiasi taip keliauti visą likusį gyvenimą.

Gal dar kur nors sutiksite šį dviratininką, kas žino… Be to, Miha buvo sutikęs dviratininką vokietį, kuris su savimi visada turėjo 2 litrus alaus! Tai jo įvaizdis… Taip pat buvo kažkokia porelė – pana iš Europos (prancūzė, berods) ir bičas iš kažkokios Afrikos ar tai P.Amerikos valstybės. Jie keliavo bile kaip. Dažnai ir autostopu. Mano pažįstamas kelių dienų bėgyje juos sutiko skirtinguose miestuose. T.y. porelė tranzavo taip greitai, kaip slovėnas pėsčiomis zulino.

Šiaip Čilėje nėra nuodingų ar kitaip pavojingų vabzdžių ir gyvūnų, todėl palapinę nebaugu statytis bile kur. Beje, Miha susidarė vaizdą, kad Čilės naujame mieste pirmiausia pastato futbolo aikštę ir bažnyčią. Ten kiekviename kaimelyje žmonės žaidžia futbolą.

Įdomių pasakojimų fone skaidrių žiūrėjimas užsitęsė gan ilgai, todėl Roko namuose buvome gerokai po vidurnakčio.

Birželio 21 d. (pirmadienis)

Ryte išsiruošiau Barselonos link. Ten ir visame Viduržemio pajūryje trečiadienį turėjo vykti vasaros pradžios šventė. Labai jau norėjosi pabūti Ispanijoj…

Dar išvakarėse išklausiau Roko patarimų keliaujant Slovėnija Italijos link, todėl trasoje iki sienos negaišau laiko mąstymams apie tai, „kuris kelias geresnis ar blogesnis?..“. Mano bičiulis nuvežė iki tos vietos Ljubljanoje, kur „visi tranzuoja“.

Stovėjau gal pusvalandį. Buvo sustojęs kažkoks vyrukas, tačiau jo kryptis man netiko. Tik spėjęs uždaryti duris, matau kaip link manęs artinasi aiškiai ne visai save kontroliuojantis bičas. Jis priėjęs paklausė, kur man reikia. Pasakiau, kad važiuoju Italijos link. Jis paaiškino, kad jie (t.y. jis ir jo draugas, kuris sėdėjo prie vairo mašinos, kuri stovėjo už kelių metrų. Kaip supratau, jie matė mane kalbantis su paskutine mašina, kuri netiko, todėl patys nusprendė sustoti be atskiro prašymo) važiuoja iki pajūrio ir gali pamėtėti. Na, man maršrutas tiko, tačiau širdis kažką įtarė negero: sustoja apsvaigę bičai ir patys siūlosi vežti. Ai, nugalėjau save ir sėdau į slovėnų mašiną. Buvo labai nejauku: supratau, kad jie įkalę narkotikų ir, be to, autostrada lėkė beprotišku greičiu keikdami lenkiamas mašinas. Bičai net man siūlė žolės. Atsisakiau. Kažkodėl sukosi blogos mintys – sustos, apiplėš ir paleis. Tą negerumą didino prie vairo sėdinčio vaikinuko skvarbus žiūrėjimas į mane per užpakalinį veidrodėlį. Brrr. Maniau, kad šią dieną susižavėjimas Slovėnija nustos, kaip sakoma, egzistuoti… Stengiausi užmegzti kalbą bent jiems įdomia tema. Nu reikėjo kažkaip juos prisijaukinti… Nepamiršau dėl viso blogo įsidėmėti tam tikras automobilio žymes. Gal skamba juokingai, bet aš tada jaučiausi nekaip. Virš bėgių perjungiklio pastebėjau įdomią metalinę plokštelę, skelbiančią jog šita mašina buvo greičiausia kažkokiose RENAULT lenktynėse prieš kelerius metus. Nu ką, pradėjau klausinėti, koks tai reikalas. Vairuotojas paaiškino, kad savo laiku su šiuo RENAULT jo mama sėkmingai dalyvavo ralyje, kur ir gavo tą plokštelę. Mano įtarumas šitais bičais ėmė mažėti. Bet kokiu atveju nepamiršau iš jų iškvosti, į kurį miestą ir ko jie dabar važiuoja. Taip, žinau, juokinga. Nu, bet… Visko gi pasitaiko.

Galų gale privažiavome mokėjimo už autostradą postą, kuriame skyrėsi mūsų keliai. Tai buvo Razdrto pijažas. Mažiausiai iki šio taško man Rokas ryte ir patarė važiuoti.

Beliko vos keliasdešimt kilometrų iki Italijos! Po pusvalandžio laikydamas „I“ ženklelį sustabdžiau moteriškę su RENAULT TWINGO važiuojančią į Triestės (pirmas didesnis Italijos miestas, esantis 10 km nuo sienos) oro uostą pasitikti draugo. Su ja ir kirtau Slovėnijos muitinę. Kaip ir reikėjo tikėtis problemų nekilo. Nepriklausomoj zonoj vairuotoja užsimanė užsukti į TAX-FREE parduotuvę. Nusprendžiau negaišti su ja laiko ir eiti per sieną pėstute. Tai buvo mano klaida! Ir didelė klaida. Dėl jos „plakala“, kaip sakoma, Barselona ir likusi Ispanija.

Taigi prieinu prie Italijos muitininko ir duodu pasą. Jis išsproginęs akis manęs klausia: „Kamjon?“. Matyt, bičas pamanė, kad esu koks furistas. „Ne“, sakau aš atlėpausiui, „autostop“. Bičo akys dar padidėjo. Jo ligą pastebėjęs kitas kolega atbėgo į pagalbą… Po kelių pokalbio minučių po to tik ir girdėjau: „no autostop, Italija, turisto, train, no autostop, turisto train, Italija no autostop…“ ir taip toliau. Su vaikais ginčytis buvo beviltiška. Nesugebėjau išsiaiškinti, kodėl, nes jie nenorėjo kalbėti angliškai. Bet koks prieštaraujantis mano balso tonas vertė juos griebti mano pasą… Nusprendžiau, kad pasą reikia saugoti ir numojęs ranka patraukiau į artimiausią miestelį Sežaną už 3 km. Susitaikiau su mintimi, kad traukiniais pasivažinėti – ne bėda. Teko praeiti pro Slovėnijos muitininkus dar kartą. Jie – Žmonės – viską suprato, nesikabinėjo, paprasčiausiai palinkėjo sėkmės.

Patingėjau iki Sežanos keliauti pėsčiomis… Sustojo pati pirma mašina. Joje sėdėjo du vaikinai, kurie sutiko mane pavežti iki miestelio, nors tai nebuvo jiems pakeliui. Šitie slovėnai siūlė palaukti rytojaus, nes jie kitą dieną planavo važiuoti iki Monako valstybės. Pasirodo, jie šiandien buvo nusigavę iki Venecijos, tačiau sustreikavus mašinai nusprendė grįžti namo ir kelionę pratęsti kitą dieną. Aš, žinoma, tikėjausi Italijon patekti dar šiandien, todėl jų siūlyto laukimo atsisakiau. Tai, sakyčiau, buvo mano antroji tos dienos klaida, dėl kurios, kaip sakoma, vėl „plakala“ Barselona su likusia Ispanija.

Sežanoje buvau gal apie 11 val. Traukinių stotyje sužinojau nelinksmą žinią, jog pirmas traukinys į Italiją – apie penktą valandą vakaro. Aš paskaičiavau, kad jei važiuosiu traukiniu vakare, tai trečiadienį Barselonos dar nematysiu, o ketvirtadienį į ją nenorėjau, nes tai būtų buvęs tik laiko gaišimas. Taigi nuotaika pakilo, kai jau sėdėjau autobuse, kuris vidurdienį turėjo pajudėti Triestės link. Bilietas kainavo apie 7-8 Lt, atrodo. Vyliausi, kad važiuosime ne per tą patį pasienio postą, kuriame mane „praspyrė“. Šiek tiek kitaip pradėjau viltis, kai autobusas pasuko tos pačios muitinės link. Na, slovėnai nebūtų jais, jei prie manęs kabinėtųsi. Nu ką, lėtai, kaip kokiam siaubiake, judame Italijos posto link… Autobuse, be manęs, sėdėjo vos keli keleiviai. Pas mumi autobuse pasirodė jau pažįstamas muitininkas. Jis žvilgsniais gaudė pasus, o ne keleivių veidus, todėl manęs pradžioje nepastebėjo. Sėkmingai patikrinęs prieš mane sėdinčius keleivius, jis pakėlė galvą… ir… O! Vot taip ir anaip ištįso jo kvailas snukis. Net pamaniau, kad nebuvau jo matęs anksčiau. Ech… Dabar ne tik Barselona „plakala“, pamaniau, bet ir aš. Tam buvau su visom keturiom ir daiktais iškraustytas laukan, kur dar kartą teko susitikti ir antrą „kažkur“ matytą muitinės darbuotoją. Nė kiek neabejojau, jog autobuso keleivių plačiai pravertos burnos bylojo apie mintis mano adresu: „Kas jis? Kodėl? Kur? Už ką? a u e u u a“. „Blah blah blah“, pamaniau aš. Man labiau rūpėjo, kokio idiotiškumo sistema išaugina tokius „kiaurus“, kaip sakoma, Italijos muitininkus, policininkus ir galbūt (neduok, Dieve) policininkes.

Taigi nesėkmingai bandžiau patekti į manekenių šalį antrą kartą. Bičai iš muitinės nieko nelaukdami pačiupo mano pasą, kažkaip nesąmoningai paaiškino, kad „turisto italija“ turi važiuoti tik „train“ ir dingo savo ofise, o aš likau stovėti neapibrėžtą laiką. Maždaug po 10 minučių pagaliau sugrįžo iš matymo jau pažįstamas posto darbuotojas su mano pasu. Priėjęs pakišo kažkokį popierpalaikį ir glostomuoju pirštu rodė, kur turėčiau pasirašyti. Aš bičui kažkokia kalba sakau „Palauk, paskaitysiu ir gal pasirašysiu“. Žodžiu, nieko baisaus tas popiergalis neskelbė. Tai tik buvo patvirtinimas apie neįleidimą į Italiją, apie laikotarpius, per kuriuos būtų uždrausta veržtis į Italiją, nebuvo kalbama… berods. Priežastys paminėtos dokumente, dėl kurių, neva, neįleido į šalį, buvo kvailos:

1) Sprovvisto di idonea documentazione attestante scopo e condizione di soggiorno;

2) Sprovvisto di sufficienti mezzi di sussistenza in relazione al periodo di soggiorno.

Hmmm?!
Angliškai tai skambėtų taip:

1) He has no adequate document supporting the objective and conditions of his stay;

2) He has not enough means of subsistence as regards his period of stay…

Šiais metais Barselona patapo man palaidota ir užmiršta.
Supratau tiesą: „Ne tik aš myliu Slovėniją, bet ir ji mane…“.
Fu, rašau kaip koks ištvirkėlis.
Daug apie šią dieną nebepasakosiu, bet paminėsiu, kad po pietų oras baisiai sublogo, ir per kiaurai pilantį lietų grįžau atgal į Roko namus, kur per televizorių stebėjau Bilo Klintono vizito Slovėnijoj kvailas iškilmes: žmonės, kaip bepročiai, žinodami tikslų Klintono pasirodymo Ljubljanos centre laiką, kelias valandas jo laukė su, kad ir kaip būtų kvaila, Sinatros, Preslio ir kitų amerikonų dainomis.

Birželio 22 d. (antradienis)

Na va. Kaip jau minėjau, Barselona buvo palaidota ateičiai. Likimas mane pasuko Paryžiaus link. Rokas eilinį kartą išvežė į Ljubljanos galą, tinkantį tranzuoti Prancūzijos link. Buvo labai faina važiuoti per miestą, pilną policininkų: gatvėse, kuriomis važiavome, stovėdavo po 2-3 kas 100 metrų. O jų buvo tiek daug todėl, kad šia trasa po kelių minučių su savo kortežu turėjo pralėkti pats Bilas iš Amerikos. Kai sužinojau, kad oro uostas, į kurį važiuos JAV prezidentas, tame pačiame kelyje, kuriuo važiuosiu ir aš, tai kvailai mąsčiau: „Sustos Bilas man ar nesustos?“. „Sustos!“, jaučiau. Jausmai buvo jausmais, kol policininkė maloniai paprašė pasitraukti nuo kelio, nes po 10 minučių turėjo pasirodyti amerikonų ekscelencija. Beje, išlipdamas iš Roko automobilio paprašiau nebelinkėti man „Sėkmės“, kaip vakar. Tada jis man palinkėjo susilaužyti koją. Nelikau jam neatsidėkojęs.

Taip jau sutapo, kad stabdant Ljublijanos išvažiavime, pro šalį pralėkė Bilas Klintonas

Taigi visi laukė pravažiuojančio Klintono. Pasigirdus sirenoms apsimečiau kvailu turistu ir išsitraukiau mylimą fotoaparatą, kurio tikėjausi padaryti pasaulio prezidento nuo vėjo besimojuojančią ranką. Bilo kortežo pakelėse susirinko stebėti aplinkinių namų gyventojai su chalatais ir šlepetėmis, nes buvo vos 9:15. Na va. Tolumoje skrido malūnsparnis, o po juo važiavo kelios dešimtys prabangių ir neprabangių automobilių. Man nuskilo truputėlis sėkmės ir fotojuostelėje užsifiksavo du limuzinai, važiavę kortežo centre. Žinoma, abejoju, kad viename iš jų sėdėjo Klintonas.

Po, tarkim, istorinio įvykio pradėjau darbą. Iki Austrijos sienos nusigavau gana greitai, kur užtrukau nepilną valandą laukdamas mašinos iki Vokietijos. Tas laimingasis buvo pasikėlęs lenkas, jau daug metų gyvenantis Šveicarijoje ir dirbantis Interpolo atstovu rytų Europos šalims. Gyrėsi, jog Slovėnijoj lankėsi dėl Klintono vizito ir pastarąjį matė vos per kelis metrus. Man buvo įdomu, kokius nuotykius patirsiu kertant Slovėnijos-Austrijos sieną. Deja, austrai net mano paso nežiūrėjo, užteko jį parodyti per priekinį automobilio langą. Galbūt tai įtakojo aukštos vairuotojo pareigos. Na, nepasakyčiau, kad žavėjausi tuo lenku. Visą laiką gyrėsi: „Mačiau tą ir aną. Asmeniškai pažįstu Landsbergį ir kitus byvius“. Bandė aiškinti, kad Lietuvoje keliai blogi. Atvirai sakant, aš nuo jo pavargau. Man buvo visai neįdomios jo paistalionės, todėl, kai jis tikėdavosi mano reakcijos – linksėjau galva, kartais net neįkirsdamas su kuo sutinku, nes jis kalbėjo pusiau lenkiškai, pusiau rusiškai, o aš taip pat. Kad ir kaip ten būtų gaila, su tuo Interpolistu važiavau beveik penkias valandas ir visą kelią sukosi ta pati 60 minučių kasetė su kažkokio Indijos geriečio SAI-BABA religinėmis A A EEEE UUU giesmėmis. Na, Lietuvos moteriškaitės, ieškančios stebuklų ir hilerių kitose šalyse, apie jį tikrai yra girdėję. Aš gal ir nebūčiau priešiškas tų melodijų pasiklausyti vieną kartą susipažinimui, bet kai varoma be perstojo kelias valandas, nežiūrint į tai, kad po ranka mėtosi ir kitų įrašų… Atsiprašau, kaip sakoma, gali galva plyšti. Negana to, tarp visų giesmių buvo viena, kurioje SAI-BABAi aidu pritaria choras, tai vairuotojas, atsisukus minėtai dainai, chorui giedant užniūniuodavo… Kasetė man važiuojant sukosi nemažiau kaip 3-4 kartus. Dar lenkas gyrėsi, kad kelis kartus yra buvęs Indijoj pas patį SAI-BABĄ! Ir tai yra jo mylimiausia šalis. Dar gilesnis interpolisto SAI-BABiškumas buvo matomas automobilio salone, kur ant stiklų keliose vietose buvo priklijuoti lipdukai su SAI-BABOS nuotraukomis. Mane jis paleido už Miuncheno. Išlipant paklausė: „Ar tiki Dievą?“. Aš apie tokius dalykus, kaip žinia, negalvoju ir man sunku buvo sumąstyti atsakymą religingajam lenkui. Ilgai mykiau jam „ėėė hmmm aaa ėė…“ kol pasakiau „Netikiu, bet tokiems dalykams esu tolerantiškas“. SAI-BABistas man paaiškino: „Tai ne tolerantiškumas, o arogantiškumas“. „Koks skirtumas“, pagalvojau ir uždariau dureles.

Kelias valandas trankiausi Vokietijos keliais. Vakarėjant apturėjau dar vieną įdomų vairuotoją. Likus vos šimtui kilometrų iki Prancūzijos degalinėje sustabdžiau OPELį su Miuncheno numeriais. Vairuotojo paklausiau – „Do you speak english“. „Yes, a little bit“, atsakė. Ok, man to užtenka, kad normaliai susikalbėčiau. Kalbėjomės daug ir įdomiai. Susidariau įspūdį, kad vairuotojas yra neblogas automobilių žinovas, nes kelis kartus man rodė kažkokius mašinų fabrikus, pasakojo įdomius faktus. Pavyzdžiui, sužinojau, kad automobilio SMART ir SWATCH laikrodžio dizainą sukūrė tas pats žmogus. Po ilgų kalbų perėjome prie pokalbio apie keliones ir šalis. Vairuotojas daug kur yra lankęsis. Į Ameriką jis pašauna 3-4 kartus per metus. Susidomėjau, kuo jis dirba. „Kas nors su automobiliais?“, bandžiau spėti. Deja, visai ne į temą. Iš tikrųjų, jis turi daug sunkvežimių (furų), skirtų naudoti filmavimo aikštelėse. Viena fura gali būti ir kambarys aktoriui, ir drabužių skalbimo ar grimavimosi patalpa. Žodžiu, šis žmogus dalyvauja filmų kūrimuose. Jis užsiminė, kad beveik visos jo furos yra angliškos. „Tai taip išeina, kad jūs vokietis, kuris turi kompaniją Anglijoje?“, nustebau (vokiečio kilmę jam pripaišiau dėl automobilio numerio). Aha. Dar labiau buvau nustebintas kai pasakė, kad ir jis pats yra anglas. Pagyriau bičą, kad puikiai kalba angliškai, t.y. kad aš puikiai supratau jo šneką, nes kaip žinia, su anglų kilmės žmonėmis kalbėtis angliškai yra gan keblu. Furų savininkas paaišino situaciją – „OPELį išsinuomojau, todėl jis su vokiškais numeriais, o mano šneką supranti galbūt todėl, kad jau daug metų dirbu su europiečiais ir esu prie jų prisitaikęs.“. Aš dar labiau susidomėjau jo darbu. Vairuotojas pasakojo, kad nedaro JAMES BOND filmų. Jis yra kūręs „Gelbstint eilinį Rajeną“, „Šindlerio sąrašą“, ne kartą dirbęs su Spielbergu. Šiuo metu dirba prie kažkokio ABC ir BBC televizijų kuriamo filmo, skirto naujam tūkstantmečiui. Taigi filmų kūrėjas mane paleido Europos parlamento sostinėje Strasburge (Prancūzija). Buvo vėlus vakaras, apie 22:00. Pagal žemėlapį supratau, kad man reikia nusigauti į priešingą miesto pusę. Laimei, tai nebuvo didmiestis, o, be to, nesigailiu praleistos valandos vakariniame Strasburge. Beveik pamilau tą miestą: sužavėjo niekur nematyti moderniški tramvajai, prancūziškai kalbančios dailios praeivės, o labiausiai tarp žemų senamiesčio namų mažoje erdvėje netikėtai įsprausta labai gražiai apšviesta miesto katedra. Fantastiškas ir gražus miestas. Ej, ten mane ant kažkokio tiltelio ir prostitutės „kabinti“ bandė. Bent jau aš taip supratau. Buvo taip: ant tiltelio stovėjo dvi įtartinai prostitutiškos merginos. Mano kelias vedė šalia jų. Pirmąją praėjau laimingai, o antrąją – ne. Pastaroji artėdama link manęs prancūziškai kažką marmaliavo „Šeri, lemur…“. Aš apsimečiau durneliu. T.y. pasprukau, nors, tiesą pasakius, antroji, kuri kalbino, buvo visai simpatiška.

Artėjant vidurnakčiui priėjau, kaip sakoma, liepto galą. Juokauju, miesto galą. Laukiau mašinos, su kuria galėčiau dumti bent iki METZo (už 160 km), nes vieta naktiniam stabdymui buvo ideali. Neligai trukus važiavau su vaikinuku iš Liuksemburgo, kuris dirba stalium bei šio amato mokytoju mokykloje ir šį vakarą iš namų į Strasburgą mynė apie 200 km į vieną galą, kad pavakarieniautų su buvusia mergina. Daug įdomių dalykų sužinojau apie Liuksemburgo mini valstybę, kuri neturi savo pinigų ir naudoja Belgijos frankus. Jos gyventojai turi savo kalbą, tačiau jos nevartojo rašybai (išskyrus spaudą). Be vietinės kalbos, mokyklos mokoma prancūzų, vokiečių, anglų. Žodžiu, galima tik pavydėti liuksemburgiečiams kalbų mokėjimo. Neeilinis man pasirodė faktas, kad šios mini valstybės laikraščiuose straipsniai spausdinami įvairiomis kalbomis. Ir visi tie straipsniai skirtingi – nėra vertimų! Atsiverti laikraščio puslapį, o ten – vienas straipsnis prancūziškai, kitas liuksemburgietiškai, trečias – vokiškai. Paradoksalu.

Gana neblogas pokalbis pavyko su tuo staliumi. Jis netyčia, o gal tyčia, dabar nepamenu, užsiminė, kad rytoj Liuksemburgo kunigaikščio gimtadienis ir todėl šį vakarą mieste šventė su nemokamais koncertais. Vairuotojas nebuvo prieš mano keliavimą su juo iki pat Liuksemburgo sostinės. Čia buvom po gerų dviejų valandų. Naktis grasinosi būti šalta. Aš beviltiškai tikėjausi, kad stalius pasikvies į šiltus namus, tačiau išlipus šventinio miesto centre jis man tik nupirko vietinio alaus „Bofferding“ ir palinkėjęs gero vakaro atsisveikino.

Liūdnai praleidau dar kelias akimirkas tarp siautėjančio Liuksemburgo jaunimo ir patraukiau ieškoti vietos nakvynei. Buvo baisiai šalta. Šalčiau nei rudenį. Iš burnos pūtėsi dūmai panašūs į garo lašelius. T.y. garavo burna kaip koks kaminas. Visas apšalęs nuo netikėto šalčio pasistačiau palapinę kažkur labai netoli geležinkelio stoties.

Šalta.

Brrr.

Birželio 23 d. (trečiadienis)

Rytas skelbė, kad vakarop pasieksiu Paryžių.

Bandžiau pagauti mašiną Liuksemburgo gale ant įvažiavimo į tunelį, vedantį toli už miesto. Deja, vienintelė pozicija, kuri pakliuvo, buvo apgailėtina – visiškai nebuvo vietos mašinai sustoti, o ir tų mašinų vos viena kita.

Deja, labai nesėkmingai prastovėjęs beviltišką valandą nusprendžiau išbandyti vietinius traukinius vežančius iki Metz’o Prancūzijoje. O, be to, nesinorėjo kontakto su vietos policija, Nebuvo noro apturėti problemų, jei jie būtų prisiminę apie iki liepos 1 dienos lietuviams reikalingą Beneliukso valstybių vizą, kurios mano pase niekas neįsriegė.

Taigi traukinių stotyje paklausiau, kiek kainuotų bilietas iki Metz’o (apie 50 km). Man pasigirdo, jog kasininkė pasakė sumą lygią vos 10 litų. Na, ilgai nedvejojęs sakau: duokit man vieną bilietą, – ir pakišau prancūziškų frankų banknotą, nes, pasirodo, galima atsiskaityti ir jais. Kai gavau grąžą, nusikeikiau (bet neverkiau) – už bilietą teko pakloti apie 50 Lt. Dar vienas blogumas – grąžą atidavė Belgijos frankais, kurių nepavyko išleisti.

Po kelių minučių sėdėjau traukinyje ir šiek tiek baisėjausi jo nemoderniškumu. Išpindėjau aš toj Danijoj, kaip sakoma, važinėdamas naujais ir kvepiančiais traukiniais…

Dar siurprizas įvyko, kai priėjęs kontrolierius pažiūrėjo į mano bilietą ir pasakė, kad sėdžiu ne tame traukinyje. Mat, tas traukinio reisas – kažkoks specialus, stojantis kažkokio pramogų ir atrakcionų parko stotelėje, kurioje išlipo visi viduje buvę kinai su vaikais. Tačiau, kontrolierius pasirodė gerietis ir leido man važiuoti iki pat Metz’o.

Atsidūręs Metz’e ir kelias valandas beieškodamas įvažiavimo į autostradą supratau, kad važiuoti iki miesto buvo klaida. Reikėjo lipti anksčiau.

Nagrinėdamasis miesto žemėlapius, iškabinėtus stotelėse, šiaip ne taip nusigavau iki įvažiavimo į autostradą. Buvo baisu žiūrėti į vietą kurioje būtų tekę stabdyti (milžiniški greičiai ir avaringa situacija mašinai sustojus), tad sumąsčiau pasivaikščioti porą kilometrų iki kito autostrados nuvažiavimo. Ėjau palei autostradą, tačiau nedarydamas sau pavojaus perlipau metalinį kelio turėklą ir bridau per žoles bei krūmus. Likus vos 100 m iki tikslo už nugaros išgirdau LABAI LABAI garsų mašinos PYPSĖJIMĄ. Išsigandau, juk viskas taip netikėtai. Tik spėjau pagalvoti apie policiją, jos mašina privažiavo prie manęs. Joje buvo du pareigūnai, neaiškus tranzuotojas ir šuo. Tiesiog – „trise… neskaitant šuns“.

Pareigūnai bandė man į akis kažką marmaliuoti, tačiau, supratę, kad esu eilinis durnelis, nuvežė mane ir tą kitą stoparą iki įvažiavimo į autostradą. Beje, anas tranzytojas bandė manęs kažko prancūziškai paklausti. Aš supratau vienintelį žodį „lia autostop“. Jam ir sakau „Do you speak english?“. Jis papurtė galva. Nemaloniai man žiūrėjosi į jo aprangą – purvina, apiplyšusi, žodžiu – valkatėlė. Didžiam mano nustebimui, policininkai tą bičą išlaipino su šunim. Blin, o aš maniau, kad tas šuo irgi pareigūnas. O tas šunsnukis ne bet koks, o toks kaip karvė, bet ne karvė. Trumpiau tariant, romantiškai atrodė minėtas valkatėlė su šunim, stabdantis mašinas. Galiuosi, kad neįamžinau to kadro fotojuostelėje.

Giliai po pietų man beliko 300 km iki Paryžiaus. Buvau degalinėje netoli Reims’o. Pastovėjau kokią valandą. Buvau taip pavargęs ir nevalgęs (čia viskas po to Liuksemburgo), kad stovėdamas jaučiau, kaip merkiasi akys ir traukiasi skrandis. „Nieko nebus“, – tariau sau ir pusvalandžiui atsijungiau nuo darbo, degalinėje kapodamas mišraines, gal jogurtus bei bandeles. Pirmą kartą, galbūt net gyvenime, nusipirkau kavos EXPRESSO, kurios, visiems skelbiu, kad negeriu. O Dieve, tu neįsivaizduoji, kaip ta EXPRESSO mane gelbėjo nuo miego! Kai po apsivalgymo vėl stovėjau trasoje – po 5 minučių sustabdžiau mikroautobusą iki pat Paryžiaus.

Tiesa, važiavau ne iki pat sostinės. Išlipau prie greitkelio vedančio į DISNEYLANDą. Po geros valandos priėjau miestelį Magny-le-Hongre, kuriame gyveno lietuviai, dirbantys DISNEY pramogų parke. Pažįstamos Vilmos namie tada neradau, bet užtat susipažinau su jos kambariokėmis, kurios mane pavaišino blynais.

DISNEYLANDe dirba apie 2000 nuolatinių darbuotojų, o vasarą dar tiek pat studentų atvyksta iš viso pasaulio. Tarp „laimingųjų“ dirbo 2 vaikinai ir 8 merginos iš Lietuvos.

Aria ten chebrytė, aria (kas sumuštinius daro, kas popcornus pardavinėja) – pakilo man mintis. Daugelis jų viliasi, kad kai po 3 mėnesių darbavimosi grįš į namus – jiems vasaros pramoga atsipirks. Žinot, tokius darbus organizuojančios firmos irgi gerai babų nulupa. Nu, atrodė tautiečių nuotaikos neblogos, nors, kaip supratau, ne visi suvokė, kur pateko ir kad darbas yra darbas, o ne atostogos.

Birželio 24 d. (ketvirtadienis)

Aš prie Eifelio 😉

Ši diena, galima sakyti, istorinė – „Aš aplankiau Paryžių!“. „Nu ir kas?“. Kaip netraukė, tai taip ir nebetraukia jis manęs.

Šią dieną iš miestelio, kuriame gyvena lietuviai dirbantys DISNEYLANDe, su viena mašina nusigavau iki Paryžiaus centro. Jau pirmas įspūdis buvo nekoks: netvarka, galbūt nešvara ir pan. Paleido mane kažkur Place D’Italie rajone. Nusprendžiau visą dieną vaikščioti. Pakeliui link Eifelio, ėjau Paryčiaus gatvėmis ir, kaip nebūtų ar būtų gaila, nesižavėjau, na, nebent prancūzišku batonu. Vot čia tai daiktas! Galų gale, pamačiau ir jį – Eifelį. Tuos Marso laukus įsivaizdavau daug erdvesnius, nei jie yra iš tikrųjų. Atsisėdau ant suoliuko pavalgyti. Jei būčiau tik valgęs, tai būčiau miręs iš nuobodulio. Sau pramogą dariau stebėdamas turistus. Štai! Ateina šeima: tėvas, mama ir dvi dvylikametės dukros. Tėvas spirtas ne iš kelmo – jis turi videokamerą. Ateina jie keturiese ant vienos iš pievelių priešais Eifelį. Tėvai dukrom kažką aiškina… Tėvas pradeda filmuoti… Viena mergaitė atsiklaupia ant keturių galūnių, o kita nusiima batus ir užlipa sesei ant nugaros. Bandot spėt kas čia bus? Ir taip aišku – dar vienas, ekspromtinis Eifelis. O tėvas viską filmuoja, viską fiksuoja… „Viršutinė“ dukra, stovėdama ant sesers nugaros, iškelia virš savęs sukabintas rankas ir galima pagalvoti, kad ji tuoj ners į pievelę, kaip tas Gediminas prie Vilniaus katedros, niekaip neįšokantis į savo baseiną. Deja, sesė niekur neneria, o sustingsta, o jos tėvelis fiksuoja „gerą“ kadrą tikrojo Eifelio fone.

Na va, jau pusė batono suvalgyta!
Stebiu turistus nesimerkdamas…
Ateina pagyvenusi porelė. Moteriškė pamato, kad visai graži vieta įsiamžinti prie legendinio bokšto. Fotoaparatą įduoda vyrui, o pati, slėpdama mažą rankinuką už nugaros, taisosi, kaip čia geriau atsistojus, kaip geriau papozavus… Pagaliau! Viena koja ant takelio, kita ant pievelės… Momento! Taip, kadras padarytas. Džiugu – abu jie laimingi.

Ej, net pamiršau, kad čia susirinkau ne veizėti o valgyti.
Bet juk ateina dar viena šeimynėlė: tėvai ir du penkiolikmečiai sūnūs. Šį kartą tėvas pasirodė spirtas iš kelmo, todėl turėjo tik fotografuojančią muilinę. Ką jie darys? Nėra sudėtinga nuspėti… Vienas sūnus iškelia dešinę, kitas – kairę ranką. Jas suglaudžia… Op! Kadras didžiojo Eifelio fone padarytas! Bus ką prisiminti…

Beveik išseko mano jogurtai ir batonas… Pavalgiau tam kartui, kaip sakoma.

Toliau patraukiau gražaus statinio Palais de Chaillot, esančio iš karto už Eifelio, link. Saulė baisiai kaitino, todėl ten padariau pauzę gaivindamasis gėrimu ir stebėdamas pasirodžiusius vaizdus. Tai buvo vienintelės akimirkos Paryžiuje, kurios man patiko. Mėgstu vaizdus su daug erdvės.

Gal per ilgai stovėjau ar kaip ten buvo, bet po akimirkos prieina trys nepilnametės ir kažką prancūziškai man sako. Viena jų buvo prancūziško tipo (sakyčiau, dailiausia) ir dvi pietų amerikietiškos, ir visos išsidažiusios kaip kokios… Pasirodo, jos kalba ir angliškai. Užsitraukiau sau vargą. Pradėjo jos blevyzgoti kažkokias nesąmones. Sako: „duok mums pinigų“. Jos aiškina, kad atsigerti nori nusipirkti. Kišu joms savo limonadą. „Neeaaa“ – purto galvą, joms pinigų reikia… Išsiaiškino iš kokios šalies, bandė klausti mano vardo, kurio nesakiau… Tempė laiką, vištos. Daugiausia kalbėjo vieną iš pietų amerikietiško tipo. Kažkaip pajutau, kad prancūziška mergužėlė pokalbio metu užėjo man už nugaros, už mano matomumo zonos, ir po to vėl sugrįžo į akiratį. Kilo mintis, kad taikėsi piniginės, kurios aš niekada nelaikau užpakalinėje kelnių kišenėje. Kalbėjo kalbėjo merginos kažkokias nesąmones. Man jau pradėjo atsibosti… Dar numetė repliką „you know, you are beautiful…“. Blin, sakau, ačiū ačiū ir atia teletabiams… Jos dar bandė perklausti, ar neduosiu joms pinigų, bet kai pasakiau, kad nesu jų sponsorius – atrodo atsikniso… Vot tau ir Paryžius. Kabinėjasi visokie…

Triumfo arka. Žiūrėdamas į ją stebėjausi – baisingoje mašinų košėje per 30 minučių neįvyko nė vienos avarijos

Kitas objektas planuose buvo Triumfo arka. Pasibaisėjau šimtų mašinų makalyne aplink ją. Atsisėdau ir sėdėjau kokį pusvalandį purtydamas galvą – kaip gi ten per pusvalandį dar neįvyko nė viena avarija? Kaip anas dviratininkas toje tešloje išliko gyvas? Kaip gi tas pėstysis sugebėjo ten įsimaišyti ir neparsitrenkti??? Stebėjausi ta koše atsimerkęs. Ten be perstojo sukosi kokių 4-5 eilės mašinų. Po kelių minučių nebestebino prancūzas iš pačios vidurinės eilės statmenai pasukęs link išvažiavimo. Ale ot paradoksalumas!

Artėjo vakaras, o aš planavau į kaimelį prie DISNEYLANDo keliauti autostopu. Beliko tą dieną pereiti per Eliziejaus laukus. Čia atradau turistų informacinį biurą, kuriame pasipildžiau informacijos apie Prancūzijos sostinę.

Taigi dar po kelių valandų metro nusigavau iki Porte D’Italie stotelės, kur už kelių šimtų metrų buvo įvažiavimas į autostradą. Deja, pozicija stabdymui nebuvo dėkinga, tačiau laikydamas užrašą su reikiamo kelio „A4“ numeriu neilgai trukus sustabdžiau mikroautobusiuką pavežusį iki kažkurio Paryžiaus priemiesčio, kur labai greitai pagavau mašiną iki pat reikiamo kaimelio. Kelionė iš Paryžiaus iki laikinų namų užtruko vos 40 min., o su traukiniais sugaišti irgi tiek pat.

Tą patį vakarą dvi lietuvės nusivežė mane į nemokamą DISNEY VILLAGE esantį prie pat DISNEYLANDo. Tame Village – barai, parduotuvės, pramogos, ir svarbiausia – McDonalds’as! Ten kiekvienas baras turi savo tematiką – country, džiunglės, hollywoodas ir t.t. Ir viskas ten juda. Man padarė įspūdį. Tik blogai, kad viskas brangu.

Birželio 25 d. (penktadienis)

Antra diena Paryžiuje. Man jis dar labiau nepatiko savo turkiška netvarka ir spalvotais žmonėmis. Po pietų prie Monmartro turėjau susitikti su dviem tautiečiais ir prabangą dievinančia lenkaite iš Disnėjaus.

Iki susitikimo turėjau keletą laisvų valandų, todėl prasinešiau miesto šiukšlinomis gatvėmis. Po nedidelių klaidžiojimų iš tikrųjų visai netyčia pataikiau į prostitučių, striptizo barų ir panašių objektų gatvelę. Tai buvo pirmas kartas. Šlykštėjausi laiptinėse stovinčiomis mano motinos amžiaus prostitutėmis. Buvo kokio tik nori baisumo ir spalvotumo.

Nepatiko man ta gatvė. Vienoje vietoje einant pro eilinį striptizo barą prie manęs prišoko kažkoks negras ir įsikibęs į parankę pradėjo prancūziškai į ausį naglu tonu kalbėti velniai žino ką. O aš buvau išdidus ir neišsidaviau, jog esu turistpalaikis. Kelias akimirkas jaučiau, kaip jis nenori manęs paleisti neįsitempęs už paslaptingų baro užuolaidų. Vyko psichologinė kova, greičiau man nei jam, ir galų gale pajutau rankoje laisvę, t.y. negras atsikniso. Be negro priekabiautojo prisiminęs vakarykščias merginas prie Eifelio bokšto, susidariau dar blogesnę nuomonę apie lietuvaičių nusvajotą Paryžių.

Sutartu laiku susitikau su bičiuliais iš Disnėjaus parko. Prasidėjo šiokie tokie vargai, nes reikėjo norom nenorom trainiotis ne tik po maisto parduotuves. Kadangi šį vakarą planavom party vienos lietuvės gimtadienio proga, pasirūpinome, žinoma, pigiu vyneliu.

Vakarop kolegos namo išvažiavo traukiniais, o aš tranzu. Startavau toje pačioje vietoje kaip ir vakar. Šį kartą iki nakvynės vietos nusigavau per 2,5 valandas iš kurių pusę ėjau pėstute. Beeidamas netoli autostrados radau Prancūzijos automobilio numerį. Deja, jį palikau mane priglaudusiems tautiečiams, nes tos metalinės plokštelės išmatavimai prieštaravo mano kuprinės išmatavimams. Visiems tą vakarą tik ir gyriausi apie neeilinę, gryniausiai stoparišką relikviją.

Vakaras buvo audringas, nes apturėjome kažkurios merginos gimtadienį. Pastaroji, beje, turėjo kitą rytą eiti į darbą. Žinoma, nepavėluoti nepavyko. Labiausiai kolegas neramino mintis, jog tai merginai ryte buvo labiausiai bloga. O darbe, kaip žinia sėdėti draudžiama, o, be to, ir nėra kur. Deja, jubiliatė šeštadienio darbo dieną šiaip ne taip atlaikė…

Birželio 26 d. (šeštadienis)

Išaušo visai neypatinga diena. Nebuvo ką veikti. Atgal į Paryžių nebenorėjau, nes su juo jau buvau susipažinęs. Kiek pasitrynęs beveik tuščiuose darbininkių namuose, po pietų su vienu iš lietuvių, kurio vardo jau nebepamenu, patraukėme į DISNEY VILLAGEą. Buvom nuėję prie Disneylendo įėjimo ir svarstėme nemokamo prasmukimo galimybes. Nesugalvojome nieko gudraus. Bandėm ieškoti filmavimo kamerų. Pasirodo jos taip gudriai užslėptos, kad mums prireikė apie 10 minučių šukuoti stogus ir medžius, kol pagaliau pastebėjome kelias kameras nukreiptas tiesiai į centrinį įėjimą. Iš tikrųjų, to parko darbuotojai turi galimybę du kartus nemokamai įvesti po tris žmones. Tačiau ta taisyklė galioja, parke atidirbus tris savaites, kai tuo tarpu mano vizito metu visi jie čia bazavosi vos porą savaičių. Nepavyko lietuvaičiams man pagelbėti, nepavyko. Taip ir likau nepasiatrakcionavęs su tešlagalviais ir kitais mikimauzais.

Taigi nieko įdomaus nepešę po kelių valandų atsibeldėme namo.

Negaliu atsiminti, ką veikėm vakare. Bijau, kad nieko…

Brendo liūdnas reikalas – palikti linksmą draugiją ir kitą rytą patraukti Danijos link…

Birželio 27 d. (sekmadienis)

Gerai išsimiegojau ir vidurdienį įšokau į trasą. Gan sudėtingą trasą, nes beveik visi automobiliai iš tų vietovių važiavo Paryžiaus, o ne priešingos pusės link. Nusprendžiau pavažiuoti kelis kilometrus sostinės pusėn, kur turėjo būti degalinė.

Arba buvau nepageidaujamas, arba dar kažkas į mano pusę spjaudėsi, bet degalinėje daugiau nei valandą pratupėjau po egle, slėpdamasis nuo nemalonaus ir šlapio lietaus. Galų gale lietus išsisklaidė ir prasidėjo mano pasakiškai greita kelionė.

Su nieko neįsidėmėtinais vairuotojais vakare pasiekiau Frankfurto vietoves. Buvo tamsu, stovėjau ant degalinės išvažiavimo. Laukiau 22:00, kai kelius turėjo užplūsti galingosios naktį dažnai gelbstinčios furos (tikiuosi, ne naujiena, jog Vokietijoje (ir ne tik) savaitgaliais furoms draudžiama važiuoti autostradomis dienos metu). Neklydau – po pusvalandžio netikėtai sustojo sunkvežimis, važiuojantis autostrada! Ten buvo keistas žmogus – amerikietis, dirbantis Vokietijoje, todėl kalbėjomės amerikoniškai. Vairuotojas buvo grynas komikas, aš ne visada atsirinkdavau, kada jis kalbėjosi su manimi, kada šiaip panosėje murmėdavo ekspromtu sukurtus, o gal iš filmų nugirstus tipo juokingus dialogus, o kada deklamuodavo eilėraštį. Amerikietis visą kelią murmėjo murmėjo ir vėl murmėjo. O aš klausiau įtempęs ausis, kad atsirinkčiau klausimus man, o kartais iš jo CHA CHA CHA suprasdavau, kad turi būti juokinga, nes jis ką tik sumarmaliavo juokingą dialogą ar monologą. Jis visą laiką buvo išsišiepęs, net tada, kai pasakojo, kad praeitos dienos naktį beveik nemiegojo, nes su draugais, jeigu nemelavo, grojo kažkokiame klube, ir kad man sustojo, nes norėjo su kažkuo pasikalbėti. Furistas man padarė nemažą įspūdį. Jaučiausi kaip vyras anekdote, kur žmonai tauškant, jis neturi kada įsiterpti. Vis dėlto aš rasdavau progų amerikiečio apie ką nors paklausti. Kiekvieną kartą jis man atsakydavo arba neaiškiai, arba tik su jam suprantamu humoru, nuo kurio man net žandus paskaudo nuolat dirbtinai šypsantis, juk nenorėjau jam nuotaikos gadinti, apsimesdamas durneliu… Vairuotojo kažkaip paklausiau: „Jūs iš Amerikos, o fura irgi iš ten?“. Jis išsišiepė, padaužė mašinos priekinį skydelį ir pakreipęs galvą jos paklausė: „HEY! ARE YOU AMERICAN?“… Juokinga buvo stebėti tokį spektaklį. Negana to, vairuotojas mygtelėjo centre pritvirtintą geltoną guminį ančiuką, kuris pasakė PYP PYP PYP, o amerikonas ir jo paklausė „ARE YOU AMERICAN?“… Jaučiausi kaip filme. Kaip durname filme. Tačiau įspūdingame… Be visų šou, buvau pavaišintas obuoliu, išvadintas nuostabiu žmogumi. Labiausiai atmintin įstrigo paskutiniai jo žodžiai ištarti man išlipant – „Tu man atleisk, bet atrodo, kad tave pamiršiu, tačiau, bet kokiu atveju, buvo malonu susipažinti…“.

Paskutinis to vakaro vežėjas buvo programeris, važiuojantis iš konferencijos apie LINUXą. Jis klausėsi Drum’n’Base muzikos. Man ji irgi patiko. Vairuotojas kartą pritildė muziką ir pasakė: „Čia groja Drum’n’Base. Man patinka Drum’n’Base…“ ir į taktą linksėdamas galva vėl uždėjo garso… Patiko su juo važiuoti – ypač patiko raudonos automagnetolos lempelės, kurios mirkčiojo pagal muziką.

Po 1 val. nakties lūžau miegoti.

Birželio 28 d. (pirmadienis)

Nenoriu pasakoti apie eilinį, jau atsibodusį tranzą.
Šią dieną buvo vienintelis fainas įvykis.

Per pietus balsavau paskutinėje Vokietijos degalinėje prieš Daniją, todėl rankose laikiau užrašą „DK“. Netrukus sustojo fura olandiškais numeriais. Atidariau dureles ir paklausiau ar važiuoja iki Danijos. Vairuotojas palinksėjo galva. Įlipau. Paklausiau, į kokį miestą traukią. Jis, mano dideliam nusivylimui, parodė žemėlapyje pirmą Danijos miestą Padborg, esantį iš karto už sienos. Pradėjau galvoti apie strigimus ir panašiai. Nu ką, susidarė keista tylos pauzė: vairuotojas manim nesidomi, nieko neklausia, tai ir aš juo nesusidomėjau. Važiuojam sau. Kažkas šovė furistui į galvą ir atsisukęs į mane klausiamai ištarė: „Turisto?“. Blin, esperanto. Ką gal nesimato kad turisto. Ne, nepuoliau karščiuotis. Susikaupiau ir supratau, kad turiu pradėti nuo intro:

– I am from Litauen…

Na, po daug kelionių užsienyje esu pripratęs, kad po tokios frazės vairuotojai lyg atbunda, jiems sukelia tai nuostabą „From Litauen? O!“. O šitas furistas pasižiūrėjo į mane, atrodo lyg susimąstė ir pasakė:

– Tai gal kalbamės lietuviškai arba rusiškai?

Vos nepridėjau jam ant sėdynės mašinoje… Buvau apakęs. Žodžiu, išaiškėjo, kad vyrukas varė iš KIELio uosto, kur ryte atsikėlė su Klaipėdos keltu, o dabar su olandiška fura važiuoja krovinio.

Tas miestelis Padborg, pasirodo, nėra velnio skylė – ten sandėliuojasi ir muitinasi beveik visos lietuvių bei rusų furos. Ten nesunku pasigauti mašiną iki reikiamos vietos, tačiau aš negaišau ir paėjęs kelis šimtus metrų balsavau ant įvažiavimo į autostradą, kur mašinos ilgai laukti neteko.

Su keliom mašinom nesunkiai pasiekiau savo kažkada buvusius namus ir dabar tik nostalgiją sukeliančią Roskildę.

Beje, kol dar nesibaigė pasakojimas, noriu įterpti, kad paskutinis vairuotojas kelionėje buvo anglas su savo žmona dane gyvenantis Danijoje. Jis pasakojo, kaip savo laiku Paryžiuje, jau minėtos Triumfo arkos žieduose apsuko šešis ratus, kol sugebėjo išsukti į reikiamą gatvę.

Būkite protingi!

Written by Augustas
Gyvenime kaupiasi žinios ir patirtys. Su mielu noru tuo dalinuosi, nes žinau, kad yra daug žmonių, kurie turi klausimų, į kuriuos atsakymus aš jau esu radęs.