Savaitgalis Kopenhagoje

Pirmos dienos rytas

Teko pabuvoti Carlsberg’o gamyklos ekskursijoj…

Ekskursija nemokama (jei įdomu – ten turistus priima 11 ir 14 valandomis kiekvieną darbo dieną). Vedžiojo vedžiojo ten mus. Ale gi įdomių dalykų pavyko sužinoti. Kai atvykau į Daniją, nustebau kai sužinojau, kad Carlsberg’as ir Tuborg’as yra susijungę. Bet kad ale dar labiau nustebau išgirdęs, kad šitas susijungimas įvyko net 1970 metais. Tai buvo šioks toks siurpraizas. Ir net nemažas siurpraizas. Juk Lietuvoj iki dabar tą faktą ne visi žino (iš kitos pusės – kam tai rūpi). Carlsberg’as be visko, bo truputį valdo alaus daryklas 72 šalyse (šiame tarpe žinoma jau ir Švyturiukas įsipaišė). Ką dar įdomaus galima apie beveik 100% alaus rinkos Danijoje turinčią firmą papasakoti? Na, Danijoj importinio alaus retai kur surasi.

Pasirodo, kad didžiausia neatidarytų(!) alaus butelių kolekcija pasaulyje yra sudėta Carlsberg’o rūsy. Mus, aišku, ir ten pavedžiojo. Šiaip ta kolekcija priklauso kažkokiam bičui, kuris 1993 net Gineso rekordų diplomą yra gavęs. Šiuo metu anas bičas tą kolekciją karts nuo karto papildo. Dabar joje apie 12 000 butelių. Po to nuvedė į Carlsberg’o daryklos arklides. Tie arkliai, kaip aiškino, ne dalinimui (distribute), o reklamai (promotion) skirti. Jo, čia tai lygis… pagalvojau…

Beveik ekskursijos gale nuvedė į kažkokį užkampį kur tipo barelis buvo. Galėjai nemokamai rinktis Carlsberg’o, Tuborg’o alaus, ar SOFT drinkų. Na, mes, aišku, nepasišikom ir po du bokalus Tuborg’o balto ir tamsaus padarėm. Nelinksma po to nebuvo, nors tuo Tuborg’u ir nesusižavėjom. Bėda ta, kad tame „bare“ mes turėjom tik apie 20 min. Po to vedė į paskutinį ekskursijos tašką – Carlsberg’o muziejų. Mums jau pakankamai linksma buvo, tai labai į istoriją ir nesigilinom. Aplenkę nemažai turistų, pavarėm iki suvenyrų shop’o, kur apsiforminom kukliais suvenyriukais.

Pirmos dienos diena

Nu ką. Skystos duonos paragavom. Beliko žaidimų ieškoti. Prieš žaidimus užsukom į narkomanų rajoną – Kristianiją. Ten apėjom apylinkes, eilinį kartą nusipirkę nieką, prasinešėm į centrą. Ten į kažkokį bokštą (RUNDETAARN vadinasi) užlipom, kur tipo peizažas Kopenhagos matosi. Pamatėm labai kuklius peizažus, ir patraukėm į amusement Tivoli parką, bo labai jau norėjosi išbandyti Lyvio pareklamuotą laisvo kritimo pojūtį. Atvarėm į Tivolių. Sėdim sėdynėse, kurios neva pakils ir mus išmes. Kylam kylam. Jauduliukas irgi kyla. Jau ir į kelnes norisi kažką dėti, kai pažiūri į apačią. Nu sustojam viršuj. Tipo ten 63 m aukščio buvo. Sakau, „tipo“, nes įdomus faktas apie tą bokštą išaiškėjo kiek vėliau. Tai va. Sėdim su kolega tose sėdynėse. Užkilom į bokšto patį galą. Nu, aišku, prisiskaitę Lyvio pasakojimų, pasakėm kad mylim vienas kitą. Pasigirdo užlaikymą ore skelbiantis garsas – PYSHHHHH, kuris labai daug jaudulio ir nervų priduoda. Kai pakibom, tai aš labai jaudinausi, kad mano batas nenukristų žemėn. Bo kas ten žino, gal aš iš tikro jį blogai užsirišau. Jaučiau, kad jis man nukris. Na, bet batas kitų laimei ant jų nenukrito. Kai žiūrėjau atrakcioną iš žemės lygio, tai kažkaip trumpai man visi bičai tam maximumo taške kabėdavo. Tipo dabar ir mes kabam. Kabam kabam. Ir galvoji, kiek galima kabėti.

Tik…. STAIGA…

AAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAA

A, tai A. Bet, kad tai jau ne laisvas kritimas, kai jauti, kad tavo pečius apsaugos rėmai spaudžia žemyn. Tai daugiau nei laisvai krenti. Krenti per prievartą Šiaip kai kylau į TOPą, tai po apačia kėdę jaučiau. Man buvo šokas, kai užkilom, ir po kelių LABAI ilgų sekundžių ta sėdynė dingo iš po manęs ir viskas. Aš tikėjausi, kad bent kažkokį pagrindą jausiu… O dabar jautėsi truputis spaudimo iš viršaus. OK. Jei krentam, tai krentam. Gal ten kažkiek užrėkiau, bet ne esmė. Esmė buvo, kai pradėjau galvoti, koks bus stabdymas. Maniau, kai vanos per mano sėdynę su kėde, tai bus ne pyragai. Bet kur tau, viskas labai švelniai ir spyruokliškai gavosi. Dar kai nusileidom, pakartojo tą kritimą iš pusės bokšto aukšto ir išlaipino. Aš nepamenu, ką sakiau, bet kolega man priminė, kad mano pirmieji žodžiai po atrakcijos buvo: „F***, TAI BUVO GERAS.“.

Jei jau aš taip sakiau, vadinasi tai buvo geras. Todėl nepamirškit šios atrakcijos padaryti būdami Kopenhagoj. Lyvis buvo teisus, kad tai cool, bet tai ne laisvas kritimas. Tai buvo prievarta. Aišku, tai fainumo esmės nekeičia.

Tai va. Dėl įspūdžių pridarėm į kelnes. Pasitrankėm po tą Tivolių ir pastebėjom, kad vakare 22:00 kokia tai roko grupė koncertuoti ruošiasi. Tam Tivolyje kiekvieną penktadienį vyksta ROCK-TIVOLI koncertai.

Taip vakarą pasiplanavę patraukėm link planetariumo, kuriame už nemažą kainą erdvinius valandinius filmukus rodo. Nuvarę ten pamatėm, kad į mūsų norimą filmą bilietų nėra. Patraukėm į kitą, Kopenhagos šiaurėj, esantį pramogų parką BAKKEN. Ten įėjimas, skirtingai nuo Tivolio, nemokamas. Parkas kažkoks aptriušęs, bet kai priėjom atrakcionus, pamatėm, kad jų daug daugiau nei Tivolyje. Tame BAKKEN parke padarėm atrakcioną, kuris LINKSMAISIAIS KALNELIAIS vadinasi. Pradžioj abejojom, ar varyti. Net monetą metėm. Jai pavyko iškristi. Ji iškrito ant atrakciono. Teko jį ir padaryti. Buvo irgi cool. Tris kartus pusiau stačius kalnus išbandėm, ir dar faina buvo kai visiškoje tamsoje vienas level’is buvo. Dar ten errorai ant tų vagonėlių bėgių: tipo aprūdiję ar kas ten buvo, bet vagonėliai kažkaip labai neaiškiai kratėsi. Vienžo, dar į kelnes padarėm, ir patraukėm į neva roko koncertą atgal į Tivolį.

Pirmos dienos vakaras

Pamanėm, kaip čia koncertuks be vynelio. Apsirūpinę netuščia tara atvarėm 30 min prieš pasirodymą. Pasirodo ten jau trys ketvirtadaliai vietų buvo užpildyta. Ką darysi, įsipaišėm tarp kažkokių visiškai nepilnamečių. Ką ten slėpti, tame koncerte, mes matėm 90% byvių ne vyresnių 17 metų. Truputį pajutom skirtumą tarp Danijos ir Lietuvos koncertų publikos. Gal mums šiek tiek nebuvo jauku, bet vynelį atidarėm, po truputį darėm ir laukėm performanso. Prieš 22:00 atėjo koks tai byvis į sceną ir bazarino 20 min. Per tą laiką visi nepilnamečiai sustojo ant suolų ir reagavo į ano byvio kalbas. Mes, kaip tikri pilnamečiai, sėdėjom ir tiek. Ne paslaptis, kad šiuo metu Danijoj labai populiari merginų mada yra užsidėti kelnes ir ant jų sijoną iki kelių. Danams, matyt, nesuvokiama, kad mums labai tai lėvai atrodo. Ne esmė. Esmė ta, kad ne visada danės tuos sijonus užsideda. Kartais jos ant kelnių kažką panašaus į naktinius ar kitus apatinius rūbus užsideda ir baldzelina. Tai va. Sėdėjom sau. O prieš mumi stovėjo ant kito suolo nepilnametės su panašiais naktiniais. Būtų viskas OK jei pas vieną merginą tų naktinių „akys“ nebūtų nubėgusios. Vienžo, kiekvienam savo. Taigi sėdim, klausom anų bazarų sklindančių nuo scenos. Prieš mumi viena nepilnametė (ta pati su išvarvėjusiom „akim“), kaip ir daugelis, įsigudrino ant suolo atlošo atsistoti. Aš maniau, kad ji gali paslysti ir ant manęs užsirauti. Bet tuo sunku buvo patikėti. Patikėjau tada, kai ji su savo lėvais storapadžiais batais paslydo ir pargriuvo ant mano kojos, išpurvino džinsus, išpylė iš stiklinės vynelį, sulaužė stiklinę ir galų gale apmindžiojo rankas. Jinai po incidento UNSKULD (daniškai – atsiprašau), SORRY ir pan. bandė ištarti… Aš, kaip žinot, esu geros valios ir širdies, tai su ja daug nesiaiškinau. Bet po to jau ji mane irgi suprato ir ant suolo atlošo nesistojo. Tada supratom kuo skiriasi 14-ečiai ir 20-ečiai. Aišku, visur būna išimčių ir pasigirdus pirmiems muzikiniams garsams atsistojom ant suolu kaip ir visi. Pradžioje ant ekrano rodė kažkokį filmuką ir grojo gal ir pusėtina muzikytė…Tačiau po filmuko į sceną įbėgo vakaro gražuoliai. Klausėm jų pirmų dainų, ir niekaip nesugebėjom jų RAPe ir HIP-HOPe išrasti ROCKo. Nesugebėjom. Nusprendėm truputį prasieiti ir su nykštukais pakalbėti. Po pokalbio pamanėm, kad tos, neva, ROCKo grupės muzika gal ir visai teisinga. Velniai žino. Pabandėm aiškintis. Nuvarėm į priekines eiles. Užsilipau ant kažkokio suolo ir pradėjau įsijautinėti. Šalia, po kaire, kokia tai merdžina gal 11 ar 12 metų stovėjo su drauge. Iš pradžių jin manęs nesuprato, kai vaidinau anos grupės faną. Po to gal pradėjo suprasti. Bet greit ji vėl pasimetė. Kreivai į mane žiūrėjo. Kartais daniškai vis paprašydavo, kad nulipčiau nuo suolo ir neužstočiau už manęs stovintiems „roko“ grupės fanams. Man aišku taip ir kilo azartas kuo daugiau būti anos grupės fanu. Ten ir celofaninį geltoną (stoparną) maišelį tai grupei kilnojau. Aišku, kaip aš toks didelis fanas, galiu likti nepastebėtas. Pas kažką net daugiau šypsenos storuose, nupenėtuose ir girtuose danų veiduose atsirado. Vienžo, ant to suolo net iki koncerto galo iškenčiau. Šūkavau, aišku, kad chebra baigtų groti, bet manęs jie negirdėjo. Pagrojo „muzikantai“ paskutinę dainą, ir vienas iš tų RAPerių HIP-HOPerių šoko į minią. Po kelių minučių suskubo Tivoli apsauginiai jo gelbėti. Baigėsi tuo, kad tas muzikontas užlipo į sceną maudamasis savo kelnes ir vienoje rankoje laikydamas batą. Nu ką, pasimokė… Kitą kartą žinos, kaip rautis ant girtų nepilnamečių.

Koncertui užsibaigus, susibazarinom su kažkokiom nepilnametėm. Net neatsimenu kaip ten buvo, bet kažkaip gavosi. Vienžo, kalbam kalbam ir sužinojom, kad vienos iš jų tėvas dirba Tivolyje dailininku ir žino visą tiesą apie bokštą iš kurio laisvas prievartinis kritimas vyksta. Ogi pasirodo, kad tas bokštas visai ne 63 m, o 52 m aukščio. Man šis faktas tokioje sąžiningoje šalyje, kaip Danija, pasirodė visai įdomus. Na, gal iš tikrųjų viso statinio aukštis yra 63 m, tačiau žmones užkelia ne iki pat galo. Tai, matyt, ten tie keli metrai iki viršaus ir susidaro. Vis tiktai įdomiu dalykų atrandi bendraudamas su įvairiais žmonėmis…

Beveik panašiai ir baigėsi tas vakaras.

Antra diena visa

Kitą dieną vėl trankėmės.

Užlipus į Vor Frelsers Kirke bažnyčios, esančios šalia Kristianijos, bokštą

Pirmiausia pašokom iki bažnytėlės netoli Kristianijos rajono. Bažnytėlė vadinasi Vor Frelsers Kirke. Ji turistus patraukia, nes galima į jos bokštą, kuris yra 90 m aukščio, palipti. Aš, manau, tai aukščiausias taškas Kopenhagoj, iš kurio kiekvienas turistas gali stebėti panoramą. Mes nuvarėm ten kai tik atidarė, ir buvom pirmieji. Oras buvo nekoks. Pradžioj lipom laiptais pastato viduje, po to kažkur 60-65 metrų aukštyje išlendi į balkoną. O iš jo – suktais laiptais kyli dar į aukščiau. Kyli kyli. Turėklai vis artėja, nes bokštas smailėja. Galų gale prieini vietą kur jau kūnas nebetelpa tarp bokšto sienos ir turėklo. Na, nėra jau taip jauku stovėti ore apie 80 m aukštyje kai bambą spaudžia turėklas, o nugarą – siena ir dar vėjas tave baisiai pusto. Buvo nejauku. Bet užtat nulipinėt buvo jau drąsiau. Prisipratinom pasigrožėję Danijos sostine kokias 10 minučių.

Apsiforminom fotografijom, iškeikėm Tivoli atrakciono „beveik laisvas kritimas“ bokšTElį (50-60 m), kam jį tokį nedidelį sukonstravo, ir palikom bažnyčią ramybei. Toliau keliai vedė į planetariumą, kuriame už nemažus pinigus filmus rodo. Mes, kaip kokie nepatyrę, nuėjom į nelabai teisingą filmą. Apie Egiptą. Neteisingas ne todėl, kad apie Egiptą, bet todėl, kad tokiam planetariume reikia žiūrėti filmus ne kur hieroglifus rodo, o kur erdves naršo. pvz, apie kalnus, planetas, kosmosą. Vienžo, nebuvo blogai ir filmuks apie Egiptą: retkarčiais kai su kokiu lėktuvu per kalnus ar krioklius prasilėkdavo, tai kiti užsimerkdavo kad nesupykintų. Šiaip, neabejoju, kad jei kalnų būtų rodę daugiau, tai ir aš atsimerkęs neišbūčiau. Bo labai jau įsijauti, kai aplink tave viskas juda. Tas planetariumas skiriasi nuo tų kuriuos esu matęs. Pavyzdžiui, Vilniuje ir Budapešte – kai žiūri kokį performansą, tai reikia galvą į viršų užlaužti ir valandą kankintis. O čia, Kopenhagoj, viskas yra daroma žmonių patogumui: yra labai aukšta salė su sėdynių eilėmis išdėstytomis iš viršaus žemyn. Statumas panašus į tą kur Vilnius Sporto Rūmų tribūnose galima pajusti. Tai, kai atsisėdi tokioje salėje, tai ir žiūri tiesiai į gaubtą ekraną. Dar vienas filmų tame planetariume trūkumas – jie įgarsinti daniškai. Tačiau už 8 Lt galima išsinuomoti ausines, kuriom pasinaudojęs galėsi klausytis vertimo. Todėl eidami į šį planetariumą būtinai turėkit savo ausines – sutaupysit.

Pasiplaukiojimas Kopenhagos kanalais

Po planetariumo teko plaukioti Kopenhagos kanalais. Malonu buvo valandžiukę paplaukioti po kanalus. Gidės apie kai kuriuos pastatus dar papasakojo. Tiesiog buvo malonu ir tiek.
Va.

Kad lyg ir viskas. Čia pas many toks kuklus savaitgalio aprašymas gavosi.

Beje, per tas kelias dienas kažkokios nemokamos makulatūros prisirankiojom. Pateko tokis angliškas žurnaliuks labai vertingas Kopenhagos ir galbūt Danijos turistams – PLAYTIME. Jį leidžia kažkokia firmiūkštė USE IT. Čia daug informacijos Backpakerių lygio keliautojams: pigių nakvynių namai, žemėlapiai, patarimai. Net ir apie autostopą kažką parašė. Dar ta firma reklamuojasi, kad ji nemokamai suteiks info apie nakvynę. Jos ofise dienos metu gali nemokamai laikyti kuprines, gali nemokamai naudotis Internet’u, nemokamai gauti condomų. Be viso to, toje firmoj/organizacijoj yra skelbimų lenta tiems kas ieško pakeleivių mašinose ir kas ieško mašinų važiuojančių į kokį nors miestą. Idėja – kad pakeleivis dalinai apmoka benzino išlaidas. Na, tai jau nenaujas dalykas. Beje, dar skelbiama, kad tokia „skelbimų lenta“ mašinų share’intojams yra ir jų Interneto puslapiuose (www.useit.dk).

Dar nuo savęs noriu pridėti, kad kai atšyla oras Kopenhagos centre pristatoma reklamomis spalvotų dviračių, kuriais galima naudotis nemokamai (įdėjus 20 kr. monetą – atsirakina, pasivažinėji, ir kur randi specialią vietą – prirakini ir monetą grąžina). Todėl nesivarginkit vaikščiodami pėsčiomis. Tiesa, tų dviračių forma kiek keista, tačiau pravažiavęs kelis kvartalus – pripranti.

Written by Augustas
Gyvenime kaupiasi žinios ir patirtys. Su mielu noru tuo dalinuosi, nes žinau, kad yra daug žmonių, kurie turi klausimų, į kuriuos atsakymus aš jau esu radęs.