Šeši nutikimai autostopo varžybų aplink Europą metu

Kelionės data: 1998 kovo 15 – balandžio 1

Pirma istorija

Šią istoriją patyrė viena rusų komanda. Aleksejaus Vorovo (N4 iš Sankt Peterburgo Autostopo Lygos (PLAS), varžybų idėjinis vadas) įspūdžiai:
Viskas vyko Slovakijoje.

Na ką, sutemo, atslinko palankus laikas miegui. Tik va, klausimas – kur statyti palapinę? Ir dešinėje, ir kairėje kelio pusėje – miškai…

Ok, vietos tyrimą pradėjo nuo kairės pusės. Ten aptiko tvorą. Tačiau joje buvo skylė, už kurios – puiki vieta palapinei. Na, bet nutarė pasižiūrėti kas kitoje kelio pusėje. O ten – puiki vieta palapinei be jokių tvorų. Ten palapinę ir pasistatė…

Atėjo rytas…

Ir tik tada kitoje kelio pusėje už tvoros jie pamatė 10 besiganančių jaučių…

Antra istorija

1998 m. kovo 17 d. apie 23:00, Admont (Austrija) miestelis.

Lijo. Tačiau galvojome apie nakvynę. Stogo palapinei niekur šalia neradome, todėl palapinę pasistatėme po nutriušusiu medžiu buvusiu apie 15 m nuo geležinkelio bėgių. Aš, žinodamas, kad mano palapinė nėra atspari vandeniui, palikau pavargusią – lūžtančią Audronę miegoti, o pats patraukiau į aplinkinius kiemus ieškoti geresnės vietos. Per kokią valandą rajoną apėjau 2 kartus, tačiau super vietelė buvo tik viena: pašto pastatas, kurio prieangis buvo 3 ant 4 metrų plotas po stogu! Ta vieta buvo apšviesta, o svarbiausia, kad nelijo – na, tiesiog to ko mums ir reikėjo… Todėl jau bepradedančiai šlapti Audronei pasiūliau pakuotis palapinę ir eiti į tą prieangį. Pradžioj džiaugėmės, kad ten nelyja, bet miegoti vis tiek labai norėjosi. Palapinės miestelio centrinio pašto įėjime statyti nesinorėjo, tačiau neiškentėme ir pasitiesėme kilimėlius, o ant jų ir miegmaišius…

Temperatūra, savaime aišku, nesiskyrė nuo lauko (kuri buvo apie 0, +5, sunku pasakyti), tačiau rankos šalo.

Prieš miegą suvalgėme žuvies konservų.

Buvo apie 2 val. nakties.

Lietus vis lijo… Atsigulėme… Vaizdas įdomus: už 15 m nuo to įėjimo buvo sankryža, todėl kartais naktį, jei važiuodavo garsesnė mašina, ar traukinys, tai prabusdavau, o kai prabusdavau, tai pakėlęs galvą pamatydavau šviesoforą… Juokingas vaizdelis.

Tai va, miegu aš vadinasi ir staiga toks duslus BUMMMM!!!! Pažiūriu į laikrodį – 4 val. ryto. pakeliu galvą – o ten koks tai bachūriukas kažkokius tai laikraščių paketus prie mūsų kojų numetė. Na, man į tai buvo nusispjaut, nes buvau pavargęs, todėl staigiai vėl miegojau.

Po kiek laiko girdžiu, kažkas šiugžda, kažkas kažką daro… Pakeliu galvą (buvo apie 6 val. ryto) – o ten pagyvenusių žmonių porelė (vyras ir moteris) su tais laikraščių paketais kažką darė: rūšiavo, dalinosi, ar kokio velnio, nežinau…. Na, man šiek tiek sąžinė graužė miegoti tokioje viešoje vietoje, todėl apsidrausdamas jų paklausiau:

– NO PROBLEM?

O jie man:

-No problem!

Na, jei taip, tai gerai. Užmigau vėl…

Kadangi pašto darbo laikas yra nuo 8 val., tai 7 val. prabudęs pakėliau Audrą (kuri bet kur ir bet kaip miega KAIP UŽMUŠTA), pavalgėm ir po 20 min. stovėjome trasoje.

Trečia istorija

Širdį užspaudęs ir kvapą užgniaužęs atsitikimas:

1998 m. kovo 19 d. 17 val. 40 min.

Italijos degalinėje, netoli Ivrea miesto, susiradome furą, kuri mus paskui vežė iki pat Prancūzijos (iki Bourg miesto). Furistas – belgas – fainas bičas, mokėjo ir savo, ir olandų, ir prancūzų, ir vokiečių, ir anglų kalbas. Žodžiu – … {neatsimenu kaip vadinasi tokie}. Su šia fura turėjome važiuoti pro vieną iš kontrolinių punktų Italijoje.

Na ką, aš aišku paprašiau, kad sustotų tam kad galėčiau užklijuoti kontramarkę.

Taip ir buvo – sustojo. Nubėgau klijuoti, užtrukau gal kokią minutę, grįžtu į furą, o ten vairuotojas atsipjovęs KETURIAS L_A_B_A_I dideles baltos duonos riekes darėsi sumuštinius su sūriu ir kumpiu. Be to, pamačiau, kad kol manęs nebuvo, jis Audrą pavaišino Coca-Colos skardine. Tada pamaniau: tikriausiai pavaišins ir sumuštiniais.

O širdyje varvėjo seilės… O tie sumuštiniai, vyručiai, tokie apetitiški ir tokie skanūs atrodė, kad už juos bet ką būčiau atidavęs… Na, galit įsivaizduoti – mes buvome pakankamai alkani, nuo ryto nieko nevalgėme, o ir praeitos dienos nebuvo baisiai sočios. Žodžiu – NORĖJOSI TŲ SUMUŠTINIŲ! Tačiau, man su viltim žiūrint kaip daromas tas skanėstas, jis ir sako:

– Jūs nepykit, bet kadangi aš labai skubu ir dar nepietavau, tai pasidarysiu sumuštiniu.

Oi koks tada piktumas apėmė, oi apėmė… Kaip aš kankinausi kai važiavom… O jis valgė, oi kaip kankinaus… Ir kaip aš žvairavau į tą jo maistą, kaip aš žvairavau… Net akys paskaudo… O seilės – varvėjo…

Na, teko susitaikyti su mintimi kad sumuštiniai skirti ne mums…

Gal čia ir būtų istorijos pabaiga, tačiau kulminacija dar priekyje.

Tai va, valgė jis ten, valgė… Tiesiog jaučiau, kad jam trečias sumuštinis nelabai lindo… Tačiau jo laukė – ketvirtas (su sūriu, gerai atsimenu)…

Suvalgė trečią sumuštinį, ir … kažkaip vyrukas susimėtė, kaip supratau, nežinojo, ką daryti su likusiu maistu. Na, kažkodėl net neabejojau, kad pasiūlys mums…

O seilės varvėjo, nespėjau šluostyti… Na, bet kur tau: paėmė vairuotojas tą paskutinį sumuštinį, atsidarė langą ir kad švystelėjo į autostradą…

Jooooooo, ilgai atsigauti negalėjau… Taip širdį suskaudo, gaila kad validolio neturėjau… Vėliau sekė Audros komentaras: turbūt iš gero gyvenimo taip padarė.

Ketvirta istorija

Šią istoriją apie nakvynės vietą pasakojo Artiomas Kyjajevas (N72 iš PLAS):

Jo komandą naktis užklupo degalinėje… Kadangi linojo ir jie labai nenorėjo statyti palapinės, porelė kažkokiu būdu susigrūdo į telefono būdelę… Stebėtina, na, nebent ta būda nemaža buvo…

Taigi tupi jie toj būdelėj ir iš degalinės atėjusi kažkokia moteriškė pasakė, kad juos nuves į geresnę vietą…

Ji nemelavo: nuvedė į už degalinės esantį tualetą skirtą invalidams vežimėliuose. Galima įsivaizduoti, jog ši patalpa nėra maža. O be to ir šilta. Negana to, ta moteriškė paaiškino, kad čia galima užsirakinti… Ir tai dar ne istorijos pabaiga… Galų gale ta moteris vargšeliams turistams iš Rusijos atnešė kilimėlius pasitiesti ant grindų… Tiesiog – fantastika!

Beje, apie tualetus:

Vieną 1998 m. kovo 29 d. vakarą (20 val.) pačioje Norvegijos šiaurėje (70 km nuo šiaurinio taško, NORDKAPP) mums teko tranzuoti. Tačiau buvo pakankamai vėlu (atsižvelgiant į susidariusią situaciją) ir galvojome apie nakvynės vietą. Galvojome, kur galėtume pasistatyti palapinę (temperatūra buvo gal -15C) ir pamatėme kitoje kelio pusėje kažkokią jaunimo bazę, kuri žiemą, matyt, neveikė, tačiau dirbo TUALETAS! Jis buvo atrakintas! Tada Audrą pasiunčiau pašnipinėti tos vietos… Grįžus sakė, kad ten būtų visai įmanoma išsitiesti miegmaišius. Kai nori šiltai išsimiegoti, tai ir prasti kvapai nemaišo… Tačiau neilgai trukus po žvalgybos pasigavome mašina, kuri nors ir nedaug, bet pavežė iki kito miestelio… Tas tualetas liko tik mūsų atsiminimuose…

Beje, vėliau išaiškėjo, kad prie įėjimo į tą Tualetą nakvojo (jie statė palapinę) kita komanda (Kolia Svystunas (N71 iš PASL) ir Vika Barsukova). Jie sakė, kad tualete nakvoti neturėjo noro, bet…

Penkta istorija

Pradžiai: pats šiauriausias Europos taškas, esantis Norvegijoje, vadinasi NORDKAPP. Beje, ši vieta labai lankoma turistų.

Istorija tokia: 1998 m. kovo 26 d. 15 val. 40 min. kažkur Norvegijos viduryje sustabdome mašiną. Sėdėjo porelė. Atsisėdome ant galinės sėdynės. Na, pradėjome kažką kalbėti apie varžybas, ir užsiminiau kad važiuojame į Norvegijos šiaurę. Tuo pat metu, tie žmonės atsisuka ir klausia:

– Nu ir kap?

MAN NET ŠIRDIS sudrebėjo – moka lietuviškai ir dar tarmiškai – pagalvojau. Bet kažkaiptai susimėčiau ir tariau „sorry“, na atseit, kad pakartotų ką pasakė… O jie vėl vienbalsiai paklausė:

– Nu ir kap?

Aš tiesiog baisiai nustebau, netekau žado, bet atsakiau:

– Nu ir nieko!

O tie žmogeliai viens į kitą susižvalgė ir nesupratę nusisuko…

Ir tik išlipęs iš mašinos supratau, kad jie norėjo paklausti ar mes važiuojame į NORDKAPP.

Šešta istorija

1998 m. kovo 27 d. 8 val.16 min.

Norvegijoje sustabdau tokią didelę, į laivą panašią (galit įsivaizduoti – 2 m plotis ir 4 m ilgis), amerikonišką mašiną – CHRYSLER džipą (ten Norvegijoje daug tokių, patogiau, matyt, važinėti apsnigtais keliais).

Atidarau dureles, išsiaiškinu, kad važiuoja mums reikiama kryptimi. Ant sėdynės, esančios vairuotojo dešinėje, tupėjo šuo – taksas. Vairuotojo mandagiai paklausiau kur sėsti, o jis man žvilgsniu parodė į galinę sėdynę ir tarė:

– To the ass.

(atsiprašau tų, kurie nesupranta angliškai)

Beje, apie džipus varžybose: Mūsų kelionėje jų nebuvo labai daug, bet atsimenu: kai sustabdydavau džipą, Audronė man už nugaros zirsdavo: „važiuojam, važiuojam… TOKIA MAŠINA!!!!! važiuojam bet kur!!!!! TOKIA MAŠINA!!!!“ Tačiau, Audros nelaimei, daugumos džipų vairuotojų važiavimo maršrutas neatitiko mano taktikos… Po tokių nevažiavimų su džipu Audra ilgai negalėdavo atsigauti: „TOKIA MAŠINA, TOKIA MAŠINA!!!! reikėjo važiuoti, reikėjo…“ O aš jai sakau – „Man nusispjaut kokia mašina, man svarbu kur ji važiuoja…“

Written by Augustas
Gyvenime kaupiasi žinios ir patirtys. Su mielu noru tuo dalinuosi, nes žinau, kad yra daug žmonių, kurie turi klausimų, į kuriuos atsakymus aš jau esu radęs.